Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘egzaminas’

Abiturientams palankūs ilgai laukti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pokyčiai

Šių metų laidos abiturientų, laikysiančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, laukia palankūs pakeitimai – autorius, atskleidžiančius rašinio temą, bus galima laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų privalomų autorių. Pakeitimas įsigaliojo švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei įsakymu pakeitus Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą.

Per egzaminą prie kiekvienos temos bus pateikiamas trijų arba keturių autorių sąrašas, bet nuo šiol iš jo nebebus privalu pasirinkti vieno, tai bus tik rekomendacija. Rašydamas literatūrinį rašinį, abiturientas turės remtis dviem autoriais: vieną, pagrindinį, pasirinks iš autorių, kurie bus rekomenduojami egzamino užduoties sąsiuvinyje, arba galės pasirinkti bet kurį kitą privalomą autorių, nurodytą lietuvių kalbos ir literatūros programoje, o antras, kaip ir dabar, galės būti bet kuris kontekstinis autorius.

Iki tol laikančiųjų brandos egzaminą pasirinkimas buvo apribotas – jie privalėjo remtis bent vienu iš egzamino užduotyje nurodytu autoriumi. Analogiškas pakeitimas bus taikomas ir rašantiems samprotavimo rašinį, t. y., rašydamas samprotavimo rašinį, mokinys turės remtis vienu autoriumi, pasirinktu iš privalomų autorių, esančių ugdymo programoje.

„Pakeitimus padarėme atsižvelgdami, visų pirma, į mokinių ir mokytojų skundus ir nepasitenkinimą egzaminu. Esminių keitimų negalime padaryti, jų nepaskelbę prieš dvejus metus iki egzamino, todėl pirmoji kaupiamojo balo karta Lietuvos mokyklas galės palikti ne anksčiau kaip 2020 metais. Tačiau iki to sėdėti ir nieko nekeisti, matydami, jog situacija nėra gera, negalėjome. Todėl, pasitarę su švietimo bendruomene, radome šiuos sprendimus. Tikime, kad šie keitimai leis labiau atskleisti mokinių kūrybingumą, kultūrinį išprusimą – juk turime vertinti realų abiturientų gebėjimą remtis skaitytais kūriniais, juos analizuoti, o ne tai, ar jie tiksliai juos įsimena. Be to, tai sumažins ir taip didžiulį patiriamą stresą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė.

Dar vienas pokytis, numatytas ministrės pasirašytame įsakyme – nuliu bus įvertinti tik tie darbai, kurie bus parašyti ne nurodyta, o paties mokinio sugalvota tema. Toks kriterijus būtinas, siekiant užkirsti kelią nesąžiningam elgesiui, kada rašinys yra išmokstamas atmintinai ir atėjus į egzaminą tiesiog mechaniškai perrašomas.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga pritaria leisti mokiniams brandos egzamino metu rašant rašinį remtis ne nurodytais trimis, o visais privalomos programos autoriais.
„Esame už visos privalomos programos sąrašą, neskaidant, nerūšiuojant jo į svarbius ir mažiau reikšmingesnius kūrinius, paliekant pasaulinio lygio V. Šekspyro, J. V. Gėtės, F. Kafkos ir A. Kamiu kūrybą. Ir europinis kontekstas, tegu ir toks neplatus, būtinas mokinio brandai patikrinti. Abiturientai jau seniai per egzaminą remiasi ne lietuvių kilmės, o Lietuvos autoriais ir jų verstiniais tekstais, tokiais kaip A. Mickevičius, M. K. Sarbievijus ir Nobelio premijos laureatas Č. Milošas“, –sako Nijolė Bartašiūnienė, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė.

Pritarimą brandos egzamino pakeitimams išsakė ir Lietuvos moksleivių sąjunga.
„Tai geras pokytis, neįspraudžiantis mokinio į rėmus ir leidžiantis pačiam pasirinkti, kas jam aktualiau, kas artimiau, o ne nustatytus autorius. Jeigu mokinys silpnesnis, tikėtina, kad rinksis rekomenduojamus autorius. Gerai, kad suteikiama galimybė rinktis ir iš pasaulio klasikų, kurie yra vidurinio ugdymo programoje, nes iki šiol ugdymo programa buvo vienokia, o egzamino – kitokia“, – sako Raminta Matulytė, Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė.

Pasak jos, mokiniai taip pat teigiamai priima ir vertinimo kriterijų pakeitimą, kad nulis nebebus rašomas vien dėl to, kad neparašei reikiamo žodžių skaičiaus ar pasirinkai ne tuos autorius.

Pakeitimai galios laikant jau šių mokslo metų brandos egzaminą. Egzamino pakeitimai nėra esminiai, dėl to negalioja sąlyga apie juos pranešti prieš dvejus metus iki egzamino. Šiek tiek bus koreguojami ir egzamino vertinimo kriterijai, jie bus paskelbti iki lapkričio 25 d.

Pokyčiai trumpai

Buvo Bus
Literatūriniame rašinyje reikia remtis bent vienu autoriumi, nurodytu egzamino užduotyje. Nurodymai tampa rekomendaciniais, mokiniai gali remtis bet kuriuo privalomu autoriumi iš ugdymo programos.
Samprotavimo rašinyje reikia pasirinkti vieną iš nurodytų autorių. Nurodyti autoriai tampa rekomendaciniais, mokiniai pasirenka vieną iš ugdymo programos.
NEC vertinimo kriterijai bus paskelbti iki lapkričio 25 d.

Nuliu bus įvertinti tik tie darbai, kurie bus parašyti ne nurodyta, o paties mokinio sugalvota tema.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius
Tel. (8 5) 219 1197
El. p. info@smm.lt

Straipsnio nuoroda:

Abiturientams palankūs ilgai laukti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pokyčiai

Kova laimėta: abiturientams suteikiama daugiau laisvės 

Jau dabartiniai dvyliktokai per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą galės laisviau rinktis autorius, kuriais remdamiesi rašys rašinį.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė nusprendė, kad rašydami literatūrinį ar samprotaujamąjį rašinį per brandos egzaminą abiturientai neprivalės remtis konkrečiais nurodytais autoriais, bet galės rinktis bet kuriuos autorius iš privalomos ugdymo programos.
„Esame gavę labai daug nusiskundimų, vyko labai plačios diskusijos dėl lietuvių kalbos egzamino vertinimo praeitais metais, ir manau, kad tam tikra kritika yra pagrįsta, todėl kartu sėdėjome su specialistais: lietuvių kalbos mokytojais, ekspertais, siekdamai išspręsti problemas (…). Tą sprendimą tikrai palaiko moksleiviai“, – BNS ketvirtadienį sakė ministrė.
Anot jos, pakeitimas leis per brandos egzaminus geriau pademonstruoti mokykloje įgytas žinias.
„(Autorių) rekomendacija bus pateikta, bet ja bus galima nesiremti, bus galima remtis bet kuriais kitais autoriais, kurie yra numatyti mokyklos kurse“, – sakė ministrė.
Lietuvos kalbos ir literatūros egzaminas abiturientams yra privalomas.

Straipsnio nuoroda:

Kova laimėta: abiturientams suteikiama daugiau laisvės 

Koreguojama lietuvių kalbos ir literatūros egzamino programa

Siūlome susipažinti su lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimais (netrukus jie bus pasirašyti ministrės): BE pakeitimai

Diskusija dėl VBE (nuo 2020 m.) permainų

Kolegė Elžbieta Banytė kreipiasi į mūsų, lituanistų, bendruomenę ir kviečia aktyviai dalyvauti galimų permainų procese. Gruodžio mėnesį „Lituanistų avilyje“ bus laisva diskusija dėl VBE permainų nuo 2020 m. Būtų gerai, jeigu prie šios diskusijos prisijungtų kuo daugiau lituanistų. Galima, manau, šiai diskusijai ruoštis jau iš anksto, savo nuomones išsakyti, teikti pasiūlymus galime ir  dabar, o […]

Laiškas žmonėms, diskutavusiems dėl lietuvių kalbos egzamino programos NEC

Praėjusį ketvirtadienį dalyvavau diskusijoje dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. Rodos, viskas buvo labai gerai, tačiau paskui, susirašinėjant elektroniniu paštu, paaiškėjo, kad vieni nori į egzaminui provalomų autorių sąrašą įtraukti 4 užsienio autorius (Shakespeare’ą, Goethe, Kafką, Camus), o kiti nori apsiriboti tik lietuvių autoriais ir lenkiškai ar lotyniškai rašiusiais Radvanu, Sarbievijumi, Mickevičiumi, Milošu. Skelbiu savo laišką be pavardžių.

Labas vakaras, gerbiamieji Kolegos,

labai nenorėčiau, kad ši “diskusija” baigtųsi tuo, kad po “numatyto laiko” (juk buvo pasakyta, kad pasitarimas truks ne TIKSLIAI, o APIE dvi valandas, jeigu jau taip rūpi organizacinės smulkmenos) svarstyti klausimai priimami TIK UPC ir jam prijaučiančių VIEN TIK (jeigu jau pradėjome rašinėtis didžiosiomis raidėmis) lietuvių literatūros šalininkų aplodismentais.

Visų pirma, niekada nesutikau ir nesutiksiu – kaip matau, yra man pritariančių – kad tik tautinis pasakojimas ir tautiniai tekstai gali išugdyti “kokybišką lietuvį”. Juolab – kad tik lietuvių literatūra yra šio egzamino aprėptyje. O dar labiau – kad mūsų švietimo tikslas yra “ugdyti lietuvį”, o ne “ugdyti žmogų”. Puikiai suprantu argumentą apie sovietmetį ir norą atkurti tai, kas buvo prarasta. Mano pačios šeima išdraskyta. Dėdė iš Sibiro lagerio grįžo tik 1961 m. (gal metais į vieną ar kitą p​usę klystu), o močiutės žydiška šeima iššaudyta per vokiečių okupaciją. Kaip lengva atsipūsti ir žavėtis “nusekliu bei patikimu” (nei tokiu, nei tokiu, bet čia – kita tema) tautiniu naratyvu. Bėda – kad pagal jį parengta literatūros programa ne visus įtikina, o rašinys ir jo temų formuluotės reikalauja tų kompetencijų, kurios pagal chronologinę ir skubią programos dėstymo eigą nenumatytos. Egzaminas bando tikrinti lietuvio “kokybę”. Ir čia nėra tik vertinimo, bet ir programos ideologijos problema.

Labai pritariu anksčiau pasisakiusiai mokytojai XY. Gryna tautiškumo ideologija literatūros pamokose niūri. Kaip kitados sakė netgi VD (daliai mūsų ji, kaip suprantu, autoritetas) – egzamino mastu, tad iš esmės – per prievartą, peršama lituanistika virsta “moksliniu komunizmu”. Užsienio autoriai – pradžiai bent jau tie keturi – gali bent kažkiek atsverti šį išties siaurą matymą ir bent jau parodyti, kad Lietuvos ieškome Europoje, o ne Vytauto žirgo šešėlyje ar verkšlenime dėl Biliūno katytės. Be abejo, dabar hiperbolizuoju. Tačiau kalbu rimtai. Atėjo laikas apsispręsti, ar norime konservuoti(s) savo sultyse, ar taikytis į europinę paradigmą. Kažkur baisiai greit dingo tas “ugdymas paradigmų kaitoje”: pinigai įsiurbti, o principų nėra.

Kaip visiškai teisingai pasakė gerb. mok. XY – turėume mokyti gyvenimui, taigi, ugdyti tas “mandrai” vadinamas kompetencijas. Pritariu, kad radikaliai nepakeitę ir programos, ir požiūrio į literatūrą (dabar ji – išvirkščia ideologijos tarnaitė; taip, aš gimiau 1990 m. ir nesu Putino agentė, bet šitą frazę žinau iš savo tėvų tragedijų) toliau vilksimės tarptautinių tyrimų uodegoje. Šitas egzaminas pagal šitą programą skatina mokinius kartoti tai, ką žino, taigi, eiti iš konteksto į tekstą. Deja, susidūrus su nežinomu tekstu tai beprasmiška: tenka jį skaityti ir bandyti perprasti. O taip gyvenime dažniausiai ir būna. Nėra jokios naudos reprodukuoti žinojimą, reikia lavinti gebėjimus kritiškai mąstyti, nepasiduoti kitų įtakai, argumentuoti. Rodos, visi šitą suprantame, bet…

Antra, noriu pabrėžti, kad tie keturi autoriai šiuo atveju net nėra svarbūs. Mūsų dabartinė diskusija tik parodo bendrą lituanistikos lauko veikimą. Ar tikrai manome, kad gryno ir į užsienį nesigilinančio tautiškai išprususio piliečio ugdymas per literatūros pamokas demokratijos sąlygomis padės sustabdyti emigraciją ar paversti visus didžiuliais patriotais? Taip ir norisi pasakyti – labą dieną. Ši vidurinio ugdymo bendrojo lavinimo, o tuo pačiu – ir egzamino, programa patvirtinta 2011 m. Ar emigracija sumažėjo? Ar raštingumas pakilo? Ar vaikai daugiau skaito lietuvių literatūros? Iš savo asmeninės patirties žinau tik viena – kuo daugiau grūdi tą tautiškumą, tuo daugiau paauglys jį spjauna. O jeigu dar per egzaminą nukenčia, atsiranda nepasitikėjimas ne tik sistema, bet ir valstybe. Mačiau, kaip tai veikia, nes baigiau Vilniaus licėjų, paskui jame šiek tiek dirbau.

Šiek tiek nujaučiu, ką pasakys gerb. YZ – kad jos mokiniai skaito ir dirba. Ir valio. Mano irgi, nors pernai 12 kl. buvo 2 su PPT popieriukais, o dar kokie 5 be jų, bet aiškūs dislektikai ar disgrafikai. O kur dar depresijos ir kitos problemos… Tokia mokykla pasitaikė, nieko nepadarysi. Visgi nesigiriant ir mokytojos YZ, apie kurią girdėjau daugybę gražių atsiliepimų, negiriant – geras artojas ir žąsinu paaria. Bet tai nėra pakankamas argumentas, kad problema išgalvota ir kad viskas gerai. Mes labai norime, kad jie žinotų pie tautą, bet baisiai bijome, kad jos būklę kritikuotų, o tai beveik neišvengiamai atsiranda aukštesniame gebėjimų lygmenyje. Galų gale – kaip galima dirbti pagal programą, kuri turi aiškų ideologinį ir politinį tikslą, o ne edukologinį? Ką mes ugdome? Manau, čia buvo labai geras gerb. dr. QX klausimas.

Suprantu, kad daliai Jūsų mano argumentacija atrodo ardomoji ir neadekvati, kad galbūt Jūsų požiūriu tokiems derėtų dirbti “šalia mokyklos” – pvz., lapus grėbti. Tiesiog noriu pasakyti: dabar patriotiškumui ugdyti (jei čia išvis literatūros pamokų tikslas) už aukštas frazes ir didingos LDK (ar juolab – kaimo grytelės) diskursyvų adoravimą tinka normalus savo kultūros išgyvenimas Europos kontekste. Dabar, nepaisant gražių kalbų, tai nevyksta, nes ir programos turinys, ir egzamino autoriai akivaizdžiai tarnauja politiniam tikslui.

Nesakau, kad tai blogai. Neneigiu kuo gražiausių programos sudarytojų intencijų. Tiesiog – jos neveikia, nebent šį dalyką mokytų vien tik “teisingų”, kaip tai rodosi iš diskusijos ir susirašinėjimo, pažiūrų žmonės. Tada jie besąlygiškai įtikėtų, kad tautai gresia išnykimas, nekeltų bangų ir imtųsi puoselėti kalbą ir dėstyti literatūros istoriją, o grožinius tekstus skaityti kaip politinius (manau, visi esame girdėję apie “politinę religiją”). Tai įmanoma. Bet vėlgi – ne visiems natūraliai. Ar norime mąstyti taip pat ir vienodai formuoti mokinius? Ar čia tikrai tas “bendras pagrindas” ir “nacionalinis interesas”, kurių siekis buvo minimas? Egzamino rašinyje aukštų balų siekiantis mokinys kone pagal nutylėjimą turi išlikti konservatyvus, tautiškai uždaras, nes būtent tokioje pozoje mes norime matyti Tikrąsias Vertybes. O žmogus juk grožio ir mąstymo džiaugsmo ilgisi. Nesakau, kad jo neįmanoma išgyventi dirbant pagal šitą programą, bet ją pakeitus atsirastų daugiau intelektualinio ir estetinio malonumo. Priartėtume prie europinės paradigmos, kurios tuo pat metu ir siekiam, ir bijom, nes “svetimkūnis”.

Bijau, kad šis ilgas ir labai atviras laiškas iš esmės niekuo nepadės, tik dalį Jūsų nuteiks prieš mane arba prieš jaunus mokytojus apskritai. Jeigu taip iš tiesų nutiks, atsiprašau – ne tiek Jūsų, kiek tų “jaunųjų”. Patikėkit, nemačiau tokio, kuriam gilus užsienio literatūros skaitymas būtų užkirtęs kelią mėgautis lietuvių literatūra. Veikiau priešingai: reikšmė randasi per skirtumą, kaip sakė dar F. de Saussure’as praėjusio šimtmečio pradžioje. Vadinasi, lietuvių literatūros savitumą atrasti geriausia ją lyginant su kitais. Tada ji bus kaip valtis D. Kajoko eilėraštyje – “taip toli, kad net neatsilikusi”. Tokia savita, kad šone, o ne uodegoj. Ir dėl to įdomi.

Kompleksai uždarumu negydomi. Suprantu, kad tai gana radikali nuomonė, o diskusija šiuo konkrečiu atveju, aptariant labai praktiškus klausimus, galbūt net beprasmė. Vienas kito pozicijas ir jų prielaidas dar ketvirtadienį matėme labai aiškiai. Vis dėlto norėčiau, kad užsienio autorių įtraukimas į privalomus egzaminui nebūtų matomas kaip nepatriotiškas, ideologiškai neteisingas arba neapgalvotas veiksmas. 4 užsienio autorių mums dar gerokai per mažai. Mums, ko gero, jų reikia 50 proc.

Linkėdama gražių likusių mokinių atostogų

Elžbieta Banytė

Straipsnio nuoroda:

Laiškas žmonėms, diskutavusiems dėl lietuvių kalbos egzamino programos NEC

Galimi VBE (2018 m.) pokyčiai

Manau, jau daugelis girdėjote apie galimus pokyčius jau 2018 m. VBE: nebelieka vertinimo išklotinių, nebelieka trijų privalomų autorių (dabar galės rinktis iš visų 32 lietuvių ir 4 privalomų konteksto autorių (užsienio), diskutuota dėl turinio, gramatikos ir stiliaus vertinimo…

Apsaugota: Seminaro „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose (arba kaip aš mokau samprotavimo)“ medžiaga [Seminaro dalyviams]

2017.10.03 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Kaip mokytis greičiau ir egzaminams pasiruošti geriau?

Aš noriu pasidalinti būdais, kaip dirbant papildomai vos 4 valandas per savaitę, mokiniams galima turėti >9 vidurkį, o visiems kitiems liautis teisintis, jog niekam neturite laiko. Imti ir pradėti dirbti taip, lyg laiko turėtumėte užtektinai. Kaip mokytis greičiau ir egzaminams pasiruošti geriau?  
Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimas (2015 m.)

Kolegė Edita Vaitkevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimas

Zita Alaunienė. Abitūros egzaminai. Ką pasakytų Umberto Eco?

Abitūros egzaminai atskleidžia ne tik baigusių vidurinę mokyklą jaunuolių brandą, pasirengimą įžengti į suaugusiųjų gyvenimą. Šie gali atskleisti ir visuomenės subrendimą – jos požiūrį į jauną žmogų, jam keliamus reikalavimus. Tai parodo, ar apskritai visuomenei rūpi tie egzaminai, ar ji domisi, ko reikalaujama, kad abiturientas įrodytų turintis būtinus piliečiui gebėjimus.

Iškilusis eruditas Umberto Eco paliko tokį liudijimą: „Kasmet baigiantis birželiui laikraščiai nesunkiai prirašo vieną ar du puslapius abitūros temomis. Sukviečiami didžiausi tautos protai ir, žinoma, daugiausia diskutuojama apie italų kalbos egzaminą, nes plačiajai pub­likai būtų sunku išaiškinti, iš ko tiksliai susideda matematikos egzaminas“ („Kaip galvojo Gatamelata? – Takios visuomenės kronikos“. – V.: „Tyto alba“, 2017, p. 308). Taip esti Italijoje. O ką mąsto mūsų tautos protai? Kokia jų nuomonė apie egzaminų reikalavimus? Kaip mūsų rašytojai vertina literatūrinio rašinio temas? Kur jų straipsniai, kur diskusijos? Pasitaiko, daugiausia internete, vienas kitas pedagogo ar mokinio pabėdojimas dėl neįmanomų temų ar žurnalisto pasvarstymas, bet rimto susidomėjimo nerasime. Atrodo, tautos intelektualai vadovaujasi protingu ir naudingu principu: „Ne mano daržas, ne mano pupos.“

Tiesa, U. Eco gana skeptiškai vertina diskusijas dėl egzamino temų, nes, jo įsitikinimu, „nesvarbu, kokia buvo egzamino tema“. Jam svarbiau, kad abiturientas turėtų galimybę drąsiai išdėstyti savo nuomonę ir ją tinkamai įrodyti. Todėl egzaminų temos turėtų būti „apie dalykus, kuriuos mokiniai turėtų žinoti“.

Reikšmingas tas faktas, kad pasaulinio masto intelektualas domėjosi savo šalies baigiamaisiais egzaminais ir jautė pareigą straipsnyje paskelbti savo sampratą. Įdomus jo požiūris į italų kalbos rašinio temas, jų tikslus. Mums galėtų būti pavyzdžiu U. Eco aiškiai suformuluoti egzamino rašinio temų reikalavimai: „Abitūros egzamino tema turi patvirtinti tik du dalykus. Pirma, kad abiturientas ar abiturientė moka rašyti priimtina italų kalba (…). Antra – abiturientai turi mokėti parodyti gebantys dėstyti mintis, plėtoti temą nepainiodami priežasčių su padariniais ir mokėti atskirti prielaidą nuo išvados“ (p. 309). Iš tiesų juk nereikia, kad abiturientas įrodytų, jog yra nesuprastas genijus, kaip ironizuoja rašytojas, bet svarbu, kad turėtų būtinus kiekvienam raštingam žmogui gebėjimus: vartoti savo šalies kalbą ir įrodyti savo mintį, tezę.

Pasvarstykim, kokie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino reikalavimai. Jų turime visą apstą. Egzamino programoje išsamiai nurodyti dokumentai, pagal kuriuos buvo sukurti egzamino konceptualūs pagrindai, nuostatos, tikslai, uždaviniai, aspektai, be to, joje įvardyti tikrinami abiturientų pasiekimai, žinios, supratimas ir išskaičiuoti gebėjimai: analizės, sintezės, apibendrinimo, vertinimo, problemų sprendimo, argumentavimo ir kt. Ypač svarbu, kad programa teikia egzamino užduotis ir jas smulkiai apibūdina net 27 punktuose. Be to, dar yra sukurti itin moksliški aukšto teorinio lygio rašinio vertinimo kriterijai su priedais. Jei kas sugebėtų visa tai perskaityti ir suvokti, tai tikriausiai tarp tų visų reikalavimų, nurodymų bei aiškinimų galėtų įžvelgti ir U. Eco reikalavimus. Na, gal ne taip paprastai suformuluotus – juk reikšmingi tekstai negali būti paprasti ir aiškūs.

Bet neverta klaidžioti tuose aiškinimų, instrukcijų brūzgynuose, geriau paklausti mokytojų ir mokinių – jie puikiai žino, kas svarbiausia. Tai, anot U. Eco, ne gebėjimas plėtoti temą. Ne. Tai, mokėjimas pasirinktą temą (vieną iš keturių) pagrįsti, paremti vienu ar dviem autoriais iš trijų nurodytų. Tai tikrai sunki užduotis „privesti“, „pritempti“ autorių prie temos. Į ją ir sutelktas visas mokymas. Gal pati savaime ji nebūtų tokia bloga, bet ši itin sureikšminta užduotis nukreipia dėmesį nuo pagrindinio tikslo, reikalauja daug pastangų, laiko. Ji skaitant grožinę literatūrą verčia nepaisyti estetinių vertybių, emocinio turinio, bet ieškoti ir atsirinkti tik tai, ką būtų galima panaudoti rašiniui. Net per egzaminą pasirinkdami temą abiturientai galvoja ne apie tai, kaip reikėtų ją išdėstyti, o kurį iš pateiktų autorių galėtų įterpti į rašomą tekstą. Privalomas autorius – būtinas reikalavimas. Jeigu jo neįvykdysi, egzamino neišlaikysi – gresia absoliutus nulis.

Šis reikalavimas sukelia daug keb­lumų ir egzamino tekstų kūrėjams. Jie kaltinami, kad egzaminų temos yra neaktualios, plačios, abstrakčios, sudėtingos. Bet kaip sugalvoti temų iš mokinių gyvenimo, iš dabarties aktualijų, jeigu prie kiekvienos reikia nurodyti tris autorius, kuriuos būtų galima susieti su tema? Kas iš literatūros klasikų rašė apie dabarties jaunimo pramogas, informacines technologijas, emigraciją, patyčias ir kitas nūdienės mokyklos problemas? Blogiausia, kad ir mokslo metais per pamokas rašomos panašios temos, nes reikia mokinius parengti egzaminui. Ar galima sugalvoti geresnį būdą nukreipti mokymą nuo dabarties gyvenimo?

Kodėl keliamas toks neracionalus reikalavimas? Jis sugalvotas, kad priverstų mokinius perskaityti privalomąją literatūrą. Ar jis pasiekia tikslą, labai neaišku, nes mokiniai, nemėgstantys skaityti, sugeba išlaikyti egzaminą ir neskaitę kūrinių, o tik jų aprašymus. Gal tokia prievarta kai ką paskatina pamėgti skaitymą, bet tūlą mokinį taip atgraso, kad, išlaikęs egzaminą, jis sakosi daugiau į rankas neimsiąs grožinės knygos.

O juk, užuot kėlus tokį sunkų reikalavimą, galima mokinių apsiskaitymą patikrinti visai paprastai prieš egzaminą, per kalbėjimo įskaitą: mokinys gali šnekėti apie literatūrą ir parodyti dalyko išmanymą bei kalbėjimo gebėjimus, be to, komisija gali jam užduoti klausimų. Mokiniui, neperskaičiusiam privalomos literatūros, galima neleisti laikyti brandos egzamino. Dar esama ir kitų būdų – visai nebūtina didinti stresą per patį egzaminą.

Dabar pažvelkime į tai, kas kelia daugiausia neaiškumų ir painiavos, – į užduotis, kurias mokiniai turi atlikti. Egzamino programoje jos suformuluotos taip: „Brandos egzaminui pateikiamos dvi samprotavimo rašinio ir dvi literatūrinio rašinio užduotys“ (pabraukta mano, – Z. A.). Abiturientai turi rinktis: literatūrinį arba samprotavimo (pagal terminų darybos taisykles turėtų būti samprotaujamąjį) rašinį. Čia svarbu, kad literatūrinis rašinys nelaikomas samprotavimo (samprotaujamuoju). Kaip tai suprasti, aiškinama: samprotavimo rašinio objektas – problema, literatūrinio – literatūra. Taigi literatūrinis rašinys problemos neturi. Nurodyti ir tikslai: samprotavimo rašinio tikslas – apsvarstyti (išspręsti) problemą, literatūrinio – interpretuoti (nagrinėti, analizuoti) autoriaus kūrybą. Kaip suvokti abiejų rašinių skirtumą? Kelis kartus perskaičius peršasi gana įdomios išvados. Rašant samprotavimo tekstą reikia spręsti problemas, bet jų nenagrinėti ir neanalizuoti, nes šios mąstymo operacijos yra literatūrinio rašinio atributai. Užtat literatūrinis rašinys yra itin patrauklus nemėgstantiems samprotauti: čia tik interpretuojama, nagrinėjama, analizuojama, vadinasi, nesamprotaujama. Ir be jokių problemų – jų nereikia literatūriniame rašinyje. Ko gero, jų nėra nei rašytojų kūriniuose.

Gali pasirodyti, kad tokiomis prog­ramos formuluotėmis siekiama tik pa­šmaikštauti, pajuokauti. Juk rašinių skirtumas tradiciškai suprantamas visai aiškiai: viename rašinyje turi būti rašoma apie literatūrą, kitame – apie visokius kitokius dalykus (nes iš tiesų abiejų rūšių rašiniai priklauso samprotavimo tipui). Deja, kaip Damoklo kardas kabo jau minėtas reikalavimas – samprotavimo rašinį grįsti literatūra, t. y. jis turi skirtis nuo literatūrinio rašinio, bet turi būti pagrįstas literatūra. Koks tas rašinys turėtų būti, kaip jo mokyti – štai dėl ko jau ne vienus metus laužo galvas mokytojai.

Internete galima rasti diskusijų, kur rimtai svarstoma, kuo skiriasi vienas rašinys nuo kito. Prieinama prie absurdiškų išvadų: rašinių skirtumą sudaro tai, jog vienas skirtas mokyti samprotavimo, o kitas – analizės. Kadangi nelabai aišku, nei kas ta analizė, nei kas samprotavimas, nei kaip reikėtų to mokyti, tai siūloma vidurinėje mokykloje mokyti tik analizuoti, o samprotauti – aukštojoje (?!). Teigiama, kad samprotavimo rašinys iš esmės nesiskiria nuo literatūrinio (nes vis tiek jame rašoma apie literatūrą), todėl visai rimtai skelbiamas prašymas jo atsisakyti, palikti tik literatūrinį1. Įdomus aiškinimas, kad abiturientai yra dar nesubrendę, kad jie negeba samprotauti ir todėl nereikia to mokyti. Atrodo, taip mąsto pripratinti prie nesąmonių Geoge’o Orwello aprašytos valstybės gyventojai, nes jiems sudrumstas protas. Tokių dalykų neturėtų būti mūsų tikrovėje. Deja, užtenka paskaityti brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijus ir galima įsitikinti – tai dokumentas, vertas G. Orwello plunksnos. Pelnytai jį pedagogai pavadino idiotizmo viršūne („Gimtoji kalba“, 2016, Nr. 7, p. 29).

U. Eco suformuluoti svarbiausi brandos egzamino reikalavimai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti. Bet tai nereiškia, kad egzaminas turi būti lengvas, kad jam nereikia rimtai rengtis, sunkiai dirbti. Juk iš tiesų išplėtoti temą, įrodyti tezę – labai sunki ir sudėtinga užduotis. Vertėtų pasvarstyti prasmingą U. Eco mintį: „Kodėl turėtume bausti jaunuolius per lengvais abitūros egzaminais?“ (p. 310)

Kaip mes baudžiame savo jaunuolius? Kokie mūsų reikalavimai? Nepasakysi, kad jie lengvi ar kad sunkūs. Nes jie – absurdiški. Mes mokome nepaisyti logikos, negerbti mąstymo, priprasti prie nesąmonių. Abiturientai verčiami rašyti keistus tekstus, kurių tema sudėtinga, abstrakti arba labai plati, jos neįmanoma tinkamai išplėtoti per kelias egzamino valandas, dar siekiant kaip nors įterpti, įmontuoti privalomą autorių.

O kaip jaučiasi mokytojai, kaip jie stengiasi suvokti, perprasti rašinių reikalavimus, kaip tarptautinių terminų painiavoje ieško racionalaus grūdo? Mokytoja Elžbieta Banytė atskleidžia, kokia yra situacija: reikia mokyti, nors supranti, kad tai absurdas. Nes gaila mokinių. Iš nevilties ji pasako daug ašt­rių, piktų žodžių, negailestingų kaltinimų. Tik gal ne tuo adresu.2

Paradoksalu: nors ir kokie keisti egzamino reikalavimai, nors ir sunkios temos, abiturientai egzaminą išlaiko. Kiekvienais metais maždaug panašus procentas – tiek, kiek reikia. Parašo net labai gerų rašinių. Pavyzdžiui, geba išplėtoti tokias disertacijų vertas temas: „Žmogaus santykis su žeme lietuvių literatūroje“; „Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje“; „Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje“; „Kodėl vienatvė gali būti patraukli?“; „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“; „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?“; „Kas žmogui teikia ramybę?“ ir pan.

Deja, puikiai parašyti darbai viešai nepublikuojami – esą autorių teisės draudžiančios. O gaila: geriausiai įvertintus samprotavimo ir literatūrinius rašinius mielai paskaitytų žmonės ir mokytojai.

Straipsnio nuoroda:

Zita Alaunienė. Abitūros egzaminai. Ką pasakytų Umberto Eco?