Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja

Gediminas Mikelaitis. Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja

Laidojam paprastą, labai kuklią mergelę, 52 metų Mariją Pečkauskaitę. Šitame žemaičių kampelyje ji nuolat pragyveno keliolika metų ir buvo žinoma visiems jums – kaip tėvams, taip vaikams. Tai už ką gi jūs ir mes pagerbiame tą mergelę? Už tai, kad ji Židikams buvo skaisti saulelė, šilta šilimėlė, kurios spinduliai plito po Lietuvą“, – sakė Vaižgantas per rašytojos Šatrijos Raganos (1877–1930) laidotuves. Ji ne tik gyvenusi krikščioniška dvasia, bet ir turėjusi priemonių, kaip skleisti krikščionybę – savo mintimis apie ugdymą bei dailiąja kūryba ir savo altruistine veikla. Taip teigia pašnekovas, Lietuvos dailės muziejaus Leidybos centro vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras Gediminas Mikelaitis, praėjusiais metais išleidęs monografiją „Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija“. Ji tapo pretekstu pasikalbėti ir prisiminti kai kuriems tik iš mokyklinės literatūros kurso pažįstamą rašytojos kūrybą bei asmenybę.

Šatrijos Raganos didžiausio populiarumo laikotarpis buvo XX a. 3–4 dešimtmečiais, pirmosios Nepriklausomybės Lietuvoje. Anot G. Mikelaičio, tai apskritai buvo proveržio laikotarpis, kai kunkuliavo įvairios idėjos, būta įvairių lūžių, formavosi kultūra, naujai permąstytas kultūros ir religijos santykis. Po karo rašytoja buvusi primiršta, sovietų okupuotoje Lietuvoje jos buvo leidžiama nedaug, 1969 m. išėjo dvitomis su atrinktais, iškupiūruotais kūriniais, idant juose būtų kuo mažiau religinio atspalvio. Knygynuose jos kūriniai ilgai neužsibūdavo, žmonės bemat išgraibstydavo. Paskutiniais sovietmečio metais Gediminui Mikelaičiui į rankas pateko Šatrijos Raganos pedagoginiai veikalai, religiniai tekstai. „Po truputį pradėjau gilintis, rasti gilesnių krikščioniškų sąsajų, vedančių į Vakarų Europos ir Rusijos kultūrą – sąsajų su lenkų pozityvistų ir romantikų kūryba, su Friedrichu Wilhelmu Foersteriu, šv. Terese Aviliete, šv. Kryžiaus Jonu, Jacques‘u Maritainu, Fiodoru Dostojevskiu, Nikolajumi Berdiajevu“, – sakė jis. Dar besiformuojančiu literatūros teologijos metodu analizavęs M. Pečkauskaitės palikimą pašnekovas teigia, jog tiksliausias jos apibūdinimas būtų kaip krikščionės romantikės. Nors jos kūryboje ir esama simbolizmo, neoromantizmo atspindžių, ji žvelgė giliau, ieškodama romantišką gyvenimą krikščioniškai įprasminančių paskatų.

Koks yra literatūros teologijos metodas, pagal kurį nagrinėjote Šatrijos Raganos veikalus, ir ką naujo jis leidžia pasakyti?

Literatūros teologija pirmiausia nagrinėja, kaip literatūra vaizduoja krikščioniškas temas bei motyvus, lemiančius asmens dorėjimą, parodo žmogiškų veiksmų padarinius ir galutinio tikslo gaires. Ji taip pat apibrėžia teopoetines, kerigmines (skelbimo) žodžio ir stiliaus funkcijas. Ji yra iš Apreiškimo išplaukiančio religinio patyrimo literatūrinė meditacija ir kritinė refleksija. Šis metodas dar naujas, pradėjo kristalizuotis nuo XX amžiaus vidurio, labiau formuotis ėmė 7–8 dešimtmečiais, daugiausia vokiečiakalbėje aplinkoje. Aišku, jis išaugo iš ankstesnių XX a. pirmos pusės mąstytojų darbų, tokių kaip Romano Guardini, Hanso Urso Balthasaro, Paulio Tillicho, kurie buvo gana gerai žinomi, ypač Guardini, mūsų religiniams mąstytojams ir prieš karą, ir išeivijoje. Juo domėjosi ir Antanas Maceina, ir Stasys Šalkauskis. Pačia plačiausia prasme buvo ieškoma teorinių pagrindimo būdų, kaip suderinti krikščionybę ir kultūrą, rasti šiuolaikinę, įveiksminančią vietą krikščionybei, katalikybei. Kitas dalykas – XX a. viduryje buvo konstatuota krikščioniškosios literatūros, kaip ir krikščioniškosios filosofijos, krizė. Literatūrą, kurios turinys bei motyvai krikščioniški, imta vadinti tam tikra atgyvena, nepateisinančia lūkesčių. Ieškota naujų būdų, kaip apie tai kalbėti.

Literatūros teologija iš Guardini perėmė teologinės žiūros aktą ir dvipolę gyvenimo struktūrą bei plėtojo transcendentinių prieštarų metodą, kai gretinami dinamiškumas ir statiškumas, diferenciacija ir integracija, bandant aprėpti tikrovės visumą – ir dvasinę, ir materialiąją kasdienybę. Iš egzistencinių priešingybių išauga religinis patyrimas, pasireiškiantis pasaulėžiūra ir religiniais įsitikinimais, bei padedantis ieškoti tiesos. Iš Tillicho buvo perimtas koreliacijos metodas, kai krikščioniškus atsakymus formaliai stengiamasi išvesti iš egzistencinių klausimų, o pagal turinį – iš Apreiškimo įvykių. Buvo atsitolinta nuo biblinės literatūros, jos naratyvo ir ieškoma gilesnių reiškinių, kurie būdingi ir nuo krikščionybės nutolusio žmogaus gyvenimui bei elgesiui.

Šis metodas padeda atskleisti mažai tyrinėtą Šatrijos Raganos religinę bei dvasinę raštiją, arba religinį sluoksnį grožinėje literatūroje. Jis padeda parodyti rašytojos kūriniuose krikščioniškas idėjas ir krikščioniškojo tobulėjimo principus. Jis taip pat išryškina jos akcentuotas laikinumo ir amžinumo prieštaras – kas yra kasdienybė ir kas – amžinybė. Tokiam antinomiškam vaizdavimui nagrinėti jos veikaluose literatūros teologijos metodas parankus.

Šiais laikais menas ir religija atsieti, estetika atskiriama nuo etikos, transcendentinės patirties. Įdomu, kaip šie dalykai susipina Šatrijos Raganos pasaulėjautoje? Kokia meno funkcija?

Apskritai Šatrijos Ragana nuo pat jaunystės laikėsi tokios nuostatos, kuri vėliau plėtėsi ir stiprėjo, kad meno reiškiamame grožyje atsispindi amžinybė. Kuo gilesnis menas, tuo jame daugiau anapusinio pasaulio atspindžių. Per meną, kuris atskleidžia grožį, galima pažinti Kristaus tikrovę. Pavyzdžiui, muzika – ir grožiniuose kūriniuose, ir pedagoginiuose etiuduose kūrėja rašo, kad klausydama F. Šopeno ji išgirsta sielą, į sielą pradeda kalbėti anapusybė. Kai žiūri A. Biocklino paveikslus, ten taip pat mato kito pasaulio ženklus. Taigi grožis – vienas pagrindinių tiltų, Šatrijos Raganos gyvenime ir raštijoje jungiančių meną su religija.

Jei, anot rašytojos, tikrame mene atsispindi anapusinis pasaulis, įdomu, kaip ji pati vaizduoja mirtį? Prof. Viktorija Daujotytė yra rašiusi, jog iš XX a. pirmos pusės rašytojų Šatrijos Ragana buvusi atviriausia mirčiai. Ką tai reiškia?

Šatrijos Ragana naujai pažvelgia į lietuvių literatūrą bei apskritai kultūrą, išskleisdama pozityvų – tikrą krikščionišką žvilgsnį į mirtį. Čia yra iš Foersterio perimtas platoniško pasaulio suvokimo antsluoksnis, kuris, sakyčiau, tik sustiprina krikščionišką mirties ar meilės suvokimą. Mirtį rašytoja supranta kaip perėjimą į kitą, amžinąjį gyvenimą, kaip eschatologinio pasikeitimo pakopą. Tas perėjimas jai atrodo nors ir dramatiškas, skausmingas, bet viltingas. Tai vaizduojama įvariomis metaforomis bei simboliais, perimtais iš dvasinės literatūros, pavyzdžiui, Teresės Avilietės, kurią pati skaitė – užsisakydavo žurnalus vokiečių bei prancūzų kalbomis apie asketiką, dvasingumo teologiją. Šatrijos Ragana aiškiai teigia, kad mirtis yra pereinamasis tarpsnis iš nebūties į amžinąją tikrovę, kurios realumas iš esmės priklauso nuo žmogaus tikėjimo Dievo amžinybe. Nors šis mūsų gyvenimas tikras, yra dar tikresnis, kurio siekiame ir kuriam ruošiamės. Ugdymas, pedagogika yra pasiruošimas tam tikrajam gyvenimui, į jį įeiname, kaip rašoma Šventajame Rašte, „pro vartus“. Profesorės teiginys tą ir reiškia – Šatrijos Ragana daug vaizdavo mirtį, žvelgė pozityviai, ne kaip į nutraukiančią, sugniuždančią, bet kaip į pratęsiančią dar prasmingesnį gyvenimą. Galima pažymėti, kad ji gana plačiai aprašo, kaip miršta vaikai. Pavyzdžiui, apsakyme „Barbelė“ yra tarsi du sluoksniai – mirties kaip suaugusių sferos vaizdavimas, jų komentarai ir tai, kaip mirtį suvokia maža šešerių–aštuonerių metų mergaitė. Kartais rašytojai net priekaištaujama, kad ji įdėjo į vaikų lūpas žodžius, kurie jiems nebūdingi, suaugusiųjų žodžius. Šatrijos Raganos kūriniai – ir dvasinės literatūros pavyzdžiai mūsų krikščioniškoje raštijoje; panašiai kaip ispanai Teresės Avilietės raštus laiko jų grožinės literatūros dalimi. Šatrijos Ragana atstovauja dvasinės literatūros dimensijai mūsų literatūroje.

Fridrichu Wilhelmu Foersteriu (1869–1966) rašytoja domėjosi nuo studijų Ciuricho universitete laikų, vertė jo veikalus į lietuvių kalbą, buvo jo mokymo skleidėja, susirašinėjo su juo laiškais. Foersterio veikalą „Jaunuomenės auklėjimas“ ji išleido savo lėšomis 1912 m. Įdomu, kokias pagrindines idėjas Šatrijos Ragana perėmė iš šio žymaus vokiečių humanistikos pedagogo?

Šatrijos Ragana buvo ir yra pagrindinė Foersterio veikalų vertėja, jo mokymo propaguotoja, jį vadinusi savo „mistru“, mokytoju. Ji sugebėjo vokiškus veikalus sulietuvinti; pavyzdžiui, „Jaunuomenės auklėjimą“ galima laikyti jos autorizuotu kūriniu: sulietuvinti vardai, vietovardžiai, vaizduojamos situacijos, pritaikytos lietuviškai aplinkai. Svarbiausia, ką ji perėmė iš Foersterio – charakterio lavinimą ir valios ugdymą. Tie dalykai XX a. pradžioje buvo svarstomi, tuo metu reiškėsi įvairios individualizmo teorijos, buvo bandoma išsivaduoti iš normatyvinių ugdymo teorijų, duoti laisvę jausmams, emocijoms. Iš Foersterio veikalų Šatrijos Ragana perėmė krikščioniškąjį idealizmą, krikščionybės ir praktinio gyvenimo jungimą ir naują mokymą, kai ieškoma ne kaip ugdyti pagal tam tikras dogmas, tačiau siekiama surasti emocinių paskatų, motyvų, kurie galėtų sužadinti jauną žmogų savarankiškai pereiti nuo mokytojų teikiamo ugdymo prie saviugdos ir tokiu būdu patys užsidegtų formuoti savo gyvenimo kelią bei charakterį. Ji perima krikščionišką ugdymo būdą, ugdant charakterį stiprinti dvasinių motyvų jėgą, formuoti pozityvius įpročius, įpročio lavinimą jungti su sąžinės auklėjimu. Tai yra ji perėmė mokymą, kaip ugdyti pilietiškai atsakingą ir veiklų krikščionį.

Svarbu pabrėžti skatinamuosius motyvus, sužadinti dorovinį entuziazmą, pačiam save formuoti, kartu brėžiant galutinio tikslo vertikalę – dėl ko visa tai yra daroma. Šatrijos Ragana išplėtojo Foersterio pasakymą: „Stiprinti dvasinių motyvų veikiamąją jėgą, radus motyvą; galima juo pagrįsti įprotį, o suformavus įprotį sukurti charakterį. Įprotis yra sąžinės mokykla, sąžinė ir įprotis stiprina vienas kitą.“

Šatrijos Ragana iš Foersterio taip pat perėmė gebėjimą kurti įvairias menines-pedagogines situacijas, kurias mokiniai skaitydami galėtų emociškai išgyventi. Šatrijos Ragana rengdavo vaidinimus, kai pagal įvairių, ypač lenkų ar vokiečių, autorių kūrinius, būdavo vaidinami, pavyzdžiui, Lietuvos didieji kunigaikščiai. Ji ir pati rašydavo nedidelius vaidinimėlius, juos su vaikais statydavo, kad galėtų įsijausti į situacijas, geriau perimti idėjas, taip išvengiant tiesmuko ugdymo. Kaip yra rašęs Vincas Mykolaitis-Putinas, „tikrojo didaktiškumo Šatrijos Raganos kūryboje nematau“.Sovietinės okupacijos laikotarpiu vyravo rašytojos kritika, kai buvo pabrėžiamas dirbtinis didaktiškumo, o iš dalies ir nesupratimas, kas yra krikščioniškas ugdymas. Nors prieš karą jos ugdymo kūrybiškumas buvo įžvelgtas, paskui sovietmečiu, galbūt dirbtinai Šatrijos Ragana paversta labiau didaktinės literatūros atstove. Žinoma, didaktiškumo jos kūryboje yra, bet tiksliausia ją būtų laikyti pereinamojo laikotarpio rašytoja, iliustruojančia literatūros raidą.

Klasikine prasme save ugdantis žmogus praktikuoja dorybes, tačiau šiandien tai jau nėra savaime suprantama, gyvename subjektyvių vertybių laikais, kai kas sakytų, net vertybių tironijos laikais. Kaip modernėjančios literatūros atstovė Šatrijos Ragana kalba apie dorybes, jų reikšmę?

Ją galima laikyti klasikinių dorybių skleidėja jau visai pasikeitusioje aplinkoje, t.y. aplinkoje, kur laiko matmuo labai svarbus. Šatrijos Ragana netgi buvo suformulavusi sąvoką „laiko išganymo samprata“. Laikas yra sielos išganymas. Nuo to, kaip išnaudojame laiką, kaip pagrindines, kardinalias arba fundamentines krikščionybės dorybes realizuojame laiko tėkmėje, priklauso mūsų subrendimas galutiniam krikščioniškam gyvenimui. Kitas dalykas – gyvenimo tikslingumo samprata. Krikščioniškas subrendimas ir asmens išsiskleidimas priklauso nuo to, kiek tikintis žmogus supranta anapusinio gyvenimo tikslingumą. Jei jis įsisąmoninamas – lengviau įveikti visus sunkumus, gyvenimo tragiką, atsiranda prasmės pojūtis, teikiantis antrą kvėpiavimą, jėgą visoms pastangoms. Antra vertus, Šatrijos Raganą galime laikyti viena pirmųjų dirbtinio krikščioniškumo kritikių mūsų raštijoje. Ji peikė veidmainišką, susiaurintą, vien apeiginį religingumą. Lengvatikystei ji priešino įsitikinimų etiką, grindžiamą tikėjimo sąmoningumu.

Kokią reikšmę Šatrijos Ragana skyrė tautiniam ugdymui? Pati rašė lietuviškai, yra priskiriama prie tautinio atgimimo veikėjų kartu su Maironiu, Vaižgantu. Visgi kyla klausimas, kaip ji pagrindžia bei vaizduoja tautos svarbą asmeniui.

Tautinės tapatybės ugdymui Šatrijos Ragana skiria didelį dėmesį nuo pat vaiko ugdymo pradžios. Gimtoji aplinka, tėviškė jos kūryboje suasmeninama. Rašytoja į savo veikėjų, dažniausiai mažamečių lūpas įdeda tėvynės kaip motinos vaizdinį. Tėvynė esanti kaip antroji motina. Kaip motina yra artima, mylima, besirūpinanti savo vaikais, taip ir tėviškė asmeniu rūpinasi – duoda šilumą, žolę, duoną. Tokiais kasdieniais pavyzdžiais atskleidžiamas jos rūpestis, dėl kurio mes negalime emigruoti, išvažiuoti. Apysakoje „Vincas Stonis“ tėvynės meilė vaizduojama ypač išraiškingai: Vincukas iš pradžių klausosi istorinių pasakojimų, žavisi praeities herojais. Kai tėvas, išvažiavęs uždirbti šeimai pinigų į Ameriką, laiške kviečia jį taip pat atvykti, jis pasipriešina, nes nenori apleisti tėvynę kaip motiną. Tėvynės apleidimas prilyginamas jos išdavimui ir vertinamas kaip nuodėmė. Vaizduojamas abipusis žmogaus ir tėviškės ryšys yra lyginamas su pačiu brangiausiu ryšiu tarp tėvų ir vaikų. Maža to – tėvynės meilė žmogui yra taip pat įdiegta kaip religijos meilė, tai yra tos pačios amžinosios meilės dalis. Jei išpažįstame meilę Dievui, lygiai taip pat turime išpažinti ir tėvynės meilę, patriotizmą. Tai Šatrijos Ragana vaizduoja ir savo istoriniuose pasakojimuose, nors lietuvių kunigaikščiai buvo pagonys. Visgi jų elgesys, kova dėl tėvynės yra sukrikščioninama. Tai įdomus dalykas – pagonių istoriniams veikėjams suteikiama krikščioniškų veiksmų ir poelgių prasmė. Herojiniais pavyzdžiais rašytoja ugdo bendras elgesio normas ir taip formuoja tautinę tapatybę.

Krikščionio gyvenime savęs ugdymas eina greta su pagalba kitiems, orientacija į kitus žmones, veiklia meile. Ar tai norėjote pabrėžti knygos pavadinimu – „Kilti ir kelti“?

Dar vienas Šatrijos Raganos kūrybą bei gyvenimą persmelkiantis matmuo – altruizmas. Žmogaus savirealizacija neįmanoma be tarnavimo artimui. Tai geriausiai rodo jos gyvenimas, kai ji – inteligentė, baigusi pedagogiką, studijavusi literatūrą, būdama tarp labiausiai išsimokslinusių to meto moterų – atsisako dėstytojos darbo Vytauto Didžiojo universitete, pasirenka geradarės, labdarės gyvenimo kelią Židikuose, mažame užkampyje, Lietuvos pakrašty. Ji buvo ateitininkė, tačiau aktyviai federacijos veikloje nedalyvavo, iš tolimo užkampio rašė į Kauną, savo dvasiniais tekstais buvo pagrindinė mėnesinio žurnalo moksleivėms ateitininkėms „Naujoji Vaidilutė“, redaguoto Prano Dovydaičio, formuotoja. Židikuose Marija Pečkauskaitė sukūrė daugybę organizacijų: savišalpos, ateitininkų, pavasarininkų ir kt. Ji ir pati šelpė, gydė žmonės ir organizavo šalpą, kai pati neturėjo lėšų, nuolatos prašė savo geros draugės Kaune Tumėnienės, kad padėtų. Ji sukūrė labai stiprią krikščionišką aplinką, kad net ir dabar, nuvažiavus į Židikų apylinkes, Panos Marios paveikslas iškyla kaip šventosios. Ten gyvas jos atminimas, einantis iš kartos į kartą kaip pasiaukojimo, tarnavimo žmonėms pavyzdys. Kaip buvo sakyta apie pal. Jurgį Matulaitį – tas šventumo kvapsnis dar labai gyvas Židikų apylinkių žmonėse. Būtent ta labdaringoji, altruistinė veikla jos gyvenime parodo, kaip krikščioniški idealai, kuriais ji tikėjo, kuriuos ji reiškė savo veikaluose, buvo realizuoti praktikoje. Kilti pačiam ir kelti kitus – tie dalykai neatsiejami.

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis yra sakęs, jog klasikinė lietuvių literatūra, pradėjusi formuotis XIX a. pab. mums yra vaikų literatūra, mat ją perskaitome mokykloje, vaikiška sąmone ir dažniausiai prie jos nebegrįžtame. Pokalbio pabaigai klausimas: ar Šatrijos Raganos kūryba yra klasikinė ta prasme, kad gali būti aktuali visais laikais? Ką įdomaus nūdienos žmogus randa joje?

Šatrijos Raganos kūryba aktuali keliais aspektais. Pirmiausia dėl to, kaip jau kalbėjome, kad klasikines dorybes ji moka vaizduoti šiuolaikiškai, stengiasi jas pateikti ne didaktiškai, normatyviai, o ieško jų emocinio išgyvenimo. Taip pat ji bando prisitaikyti prie to meto sąlygų, ieško egzistencinių žmogaus situacijų, kaip pasakytų jau XX a. vid. literatūros skaitytojas. Trečias dalykas – rašytoja vaizduoja literatūros virsmą, perėjimą nuo klasikinių dorybių prie jų išsiskleidimo šiuolaikinių, pabirusių vertybių visuomenėje. Čia negalime išsiversti be krikščioniškojo matmens, ypač be krikščioniškosios meilės, kuri kaip idealas buvo pateikiama jau kitaip, išskleidžiama kaip altruizmas, kaip veikla, skirta kitiems bei tos veiklos įsisąmoninimas, pagrindimas – tai ne taip dažna lietuvių literatūroje. Rašytoja ieškojo šiuolaikinio dorybių pagrindimo, motyvacijos, emocinio santykio, išgyvenimo, kuris padėtų suprasti save ir kitus. Ji ieškojo, kaip Kristaus idealu persmelkti kultūrą, rodė, kaip paklusti vedančiai Dievo valiai. Šatrijos Raganos asmenybė ir kūryba yra gyvas pavyzdys, koks turėtų būti veiklus krikščionis, kaip auklėtis ir auklėti, kaip siekti gyvenimo meno ir krikščioniško tobulėjimo.

Kalbėjosi Rosita Garškaitė

Straipsnio nuoroda:

Gediminas Mikelaitis. Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →