Literatūros kritikė Asta Skujytė-Razmienė apie „Remygą“. Prisukamo vilkelio kronikos

Po 2016-aisiais, delfinėmis antraštėmis kalbant, populiarumo viršūnes išsprogdinusio popromano „Pietinia kronikas“ turbūt ne vieno skaitytojo buvo viltasi, jog pasirodys šios knygos tęsinys. Ir štai, 2020 m. atkeliavo žinia, jog pasaulį ruošiasi išvysti „Remyga“ – antrasis Rimanto Kmitos romanas.

Dar neskaičiusi anotacijos pagalvojau, jog drąsu buvo paskirti visą pasakojimą pietinio Rimo kaimynui, apie kurį pirmajame romane tebuvo gal du sakiniai. Tačiau pagaliau atsivertusi knygą ir perskaičiusi prologą supratau, kad R. Kmita skaitytojui meta iššūkį – ne tik padėti į šalį tą tęsinio lūkestį, bet ir leistis nešamam teksto srovės, kad ir kokie netikėti posūkiai lauktų.

„Remyga“ – tai romanas dvigubu dugnu. Galima jį skaityti kaip jauno vyro, iš Afganistano grįžusio kario, kuris greitai taps tėvu, refleksijas. Tuomet fokuse atsiduria Remigijus (Remyga) – našlaitis, ieškantis savo šaknų, o po tarnybos armijoje kenčiantis ir nuo potrauminio streso sindromo (PTSS). Tačiau niekas jo psichine sveikata nesirūpina, atvirkščiai – greitai įvyksta vedybos, gimsta vaikas, Remyga įsidarbina milicijoje, o aplink siūbuoja, kaip pavasarinė upė šniokščia Sąjūdis, kuriam toks kaip jis – nereikalingas („Remyga yra mentas, o mentams nevalia siūbuoti. Remyga grįžo iš Afgano ir su tokiu niekas rankomis susikibęs stovėti netrokšta“, p. 29).

Tai ne tik vieno žmogaus, bet kelių tūkstančių XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintajame dešimtmetyje brendusių lietuvių jaunuolių tragedija, kuri byloja Remygos bandymu paliudyti „savo teisybę“: „Kas aš? Buvęs kareivis.“ Tėvynę gyniau? Ka nieks nepuole. Mana tėvynes nieks nepuole. Mana tėvynę jau seniai buva užpuolę i aš tarnavau užpuolusių armijoj“ (p. 37).

Remygos nesupranta nei jo žmona Sonata, nei gaveliškas Uošvis, kuris tarsi koks itališkos mafijos bosas akcentuoja la famiglia kaip didžiausią vertybę ir bando nugesinti nekonformistines protagonisto laikysenas: „Nu va, tai išgeriam už tai. Nes kiek aš pažinojau tokių, katrie šikančius katinus vaidina, kažkokius kitokius, negu visi, gerai jie nebaigė. I tu, Remyga, ne kitoks, tu viens iš mūsų. Nu tai už mumis, už šeimą!“ (p. 56). Remygos bandymai sužinoti savo šeimos praeitį virsta įtempto siužeto trileriu, kuriame persipina vietinės gaujos, bažnyčia, pažįstami, draugai ir giminės. Tad „Remyga“ nuo teatro scenos, kur pirmiausia jis ir užgimė pjesės pavidalu, galėtų lipti ir į plačiuosius ekranus. Nuobodu nebūtų.

Tačiau, kaip jau minėjau, yra ir antrasis dugnas. „Pramuši sidabrą – rasi auksą“, – mįslėje byloja liaudis, ir šio kūrinio atveju – ji teisi. Visas romano stiprumas atsiskleidžia, kai toji pirmoji, paviršinė (daugeliu prasmių) linija persipina su tąja, kuri skaitytoją pasitinka dar prologe – mistine, mitine, tarsi išnirusia iš karščiuojančio kareivio sapno.

„Remyga“ Šiaulių miestą (be romane vartojamos šiaulietiškos tarmės, tai praktiškai vienintelis „reliktas“ nuo pietinia laikų, kuriuo gali džiaugtis pirmojo romano fanai) paverčia fantastine erdve, kurioje aiškiai atsiskiria tai, kas yra „ant žemės“ ir kas yra „po žeme“. „Ant žemės“ Remyga yra milicininkas, virstantis policininku, o „po žeme“ jis iš žmogaus virsta vilkolakiu, kurį atgijęs miesto herbas (Vaikiukas, Jautis ir Meška) pasitelkia į kovą su (istorinės) atminties vagimis – Buratinu ir Fredžiu. Realybėje iš tiesų po miestu pakasta Rūdės upė romane – pamiršta, užteršta, dvokianti, kartu yra ir Remygos vidaus parafrazė. Traumuoto, karo suluošinto jaunuolio vidus, į kurio paviršių iškyla prisiminimai, kuriuos bandyta nugramzdinti kuo giliau: „Manai, kad atsirenki svarbius prisiminimus, kad valdai savo atmintį, stengiesi fiksuoti brangiausias akimirkas, bet tokiais momentais būtinai išnyra šiukšlės, kurios net neaišku iš kur pateko į galvą“ (p. 215).

Skaitykite daugiau:

Literatūros kritikė Asta Skujytė-Razmienė apie „Remygą“. Prisukamo vilkelio kronikos

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą