Dalia Satkauskytė. Kaip aš sulaužiau pažadą

Po ilgų kovų dėl dabar galiojančių lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ir pagrindinio ugdymo programų, po rašytų prieš keletą metų peticijų ir vizitų į ministeriją, kur autoritetingu kumščiu buvom bandomi pastatyti į vietą, nes atseit diskusijos, viešai išsakyta kita nuomonė prieštarauja laisvos tautos idėjai ir liudija, kad nesubrendom laisvei, pažadėjau sau į mokyklinės lituanistikos reikalus nebesikišti. Ne tik todėl, kad turiu per daug visokių akademinių reikalų, bet ir todėl, kad tose per kraują išsireikalautose diskusijose supratau: esu iš kito pasaulio. Diskutuoti su galia ir autoritetais galima tik dar didesniu autoritetu ir stipresne galia, o aš esu mokyta skirti pagarbą autoritetui nuo jo garbinimo, diskusijose – ieškoti racionalių argumentų. Tiesa, racionalumo buvo pradėję rastis, bet argumentai, kad „jūs nemylit Lietuvos“, „jūs esat pokolonijinio mąstymo, jei netikit tautinio pasakojimo galia“, „jūs atmetat literatūros kanoną, skaidot literatūros visumą“, „be to ir to autoriaus ugdysim mankurtus“, cirkuliuoja iki šiol, jais buvo žarstomasi ir konferencijoje „Naujas sovietmečio ir išeivijos literatūros bei kultūros perskaitymas“, neseniai vykusioje Seime.

Visa tai girdėdama suprantu, jog, perfrazuojant Josifą Brodskį, neturiu įsitikinimų, tik nervus. Su kolegomis pakalbėdavom, kad literatūros kada nors vis tiek bus kitaip mokoma. Atsiras programa, kuri, jokiu būdu neignoruojant istorinės atminties ir kanono, bus orientuota į dabarties ir ateities problemas, suteiks daugiau laisvės mokytojui ir mokiniui. Atsiras laiko lėtam skaitymui ir diskusijoms apie patį kūrinį, bus toleruojamos įvairios argumentuotos nuomonės, net ir nepritariančios vadovėliniam kokio rašytojo vertinimui ir egzamino užduotyje suformuluotam teiginiui. Tiesa, kasmetinių skandalų dėl lietuvių kalbos egzamino kontekste tikėtis, kad artimiausiu metu laisvas mąstymas, net argumentuotas maištas bus labiau vertinamas už šabloną atitinkantį rašinį (kai kurie mokytojai net neslepia, kad moko ne literatūros, o kaip išlaikyti egzaminą) atrodo beveik utopiška, nors ne beviltiška.

Vilties teikia tai, kas vyksta anapus mokyklos, bet gali būti į ją įtraukiama: liaudies dainų perkūrimas, šmaikštus ar rimtas klasikinės lietuvių literatūros aktualizavimas, parodantis, kad tradicija gyvybinga, kad toji mūsų vyžota literatūra nebūtinai tokia yra. Tokios kartais būna interpretacijos, kurias siūlome skaitmeninio amžiaus vaikams. Literatūra gyvybinga tiek, kiek sugeba mums padedant atnaujinti savo reikšmes. Žemaitė ar Vaižgantas, man regis, yra geriausi tokio gyvybingumo pavyzdžiai.

Iš šalies stebiu, kaip literatūros programa drauge su kitomis atnaujinama. Procesas tikrai nėra toks, kokio norėtųsi. Galima sutikti, kad dirbama priešokiais, kad projektinė programų rengimo forma nėra tinkamiausia, kad laiko duota per mažai, kad nėra koordinacijos tarp skirtingų dalykų programų, kad kai kurie sprendimai kurį nors autorių, kūrinį įtraukti ar atmesti ne visada motyvuoti. Tačiau matau ir gerų tendencijų: darbo grupėje kartu dirba net radikaliai skirtingų požiūrių lituanistai, ieškoma kompromisų, imama kalbėti apie laisvę rinktis, kiek tai įmanoma pagal kažin kokius reg­lamentuojančius dokumentus, linkstama į skirtingų dalykų integraciją, leisiančią dalį istorinio konteksto dalykų nuimti nuo vargšės literatūros pečių ir perkelti kitoms disciplinoms.

Oponentų teigimu, prieš programos atnaujinimą nebuvo atlikta tyrimų. Nebuvo. Bet jų nebuvo ir rengiant dabar galiojančią programą. Šioje vietoje man jau darosi sunku į viską žiūrėti iš šalies, nes matau, kaip vadinamoji tautinio pasakojimo pusė naudojasi tais argumentais, kuriuos prieš keletą metų pasitelkė jų priešininkai. Ir į kuriuos nelabai kas kreipė dėmesį. Trikdo apibendrinimas, kad šiuolaikinės literatūros aktualumas yra paviršutiniškas, kad remiamasi iš konteksto ištrauktomis citatomis, manipuliuojama ideologijos samprata (diskusijoje dalyvavęs mokytojas, buvęs semiotikos studentas, labai aiškiai parodė, kaip iškreipiama Greimo mintis), bandoma užbombarduoti skambiomis frazėmis kalbant apie sovietmečio literatūrą. Suklūstu išgirdusi, kad rėmimasis moksliniais tyrimais yra naudojimasis galia (vėl tipiškas demagoginis triukas apkaltinant oponentus savo nuodėmėmis).

Tačiau iš nepatvarios pusiausvyros labiausiai išmuša Dariaus Kuolio pasisakymas, publikuotas LRT tinklalapyje netrukus po minėtos konferencijos. Visas seksistinių stereotipų pluoštas: moteriškas požiūris, įsivyraujantis humanitarinėse programose, karo dainos, tapatinamos su vyriškumu, tarp moterų sumoteriškėję vyrai… Jam aptarti reikėtų atskiro teksto (norėtųsi, kad jį parašytų vyras).

O aš sėdžiu netekusi amo ir suprantu, kad netesėsiu pažado – nė žodžio viešai apie mokyklinę lituanistiką.

Visas straipsnis:

Dalia Satkauskytė. Kaip aš sulaužiau pažadą

About Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

View all posts by Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą