Lapkritis – vėlių mėnuo. Ilgais rudens vakarais mirusiojo siela sugrįžta į namus susitikti su artimaisiais ir tarsi primena: mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji glūdi mumyse, nors gyvename skirtingose erdvėse.
Anas pasaulis ir bendravimas su juo – paslaptingas. Jis lydi žmones nuo žilos senovės. Tačiau jaučiame, kad gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas mums reikalingas.
Gūdus ir šaltas lapkritis primena, kad reikia eiti nusilenkti mirusiesiems, o vėjas medžiuose ūžauja irgi ne šiaip sau – jis padeda vėlėms judėti ir žvarbų rudenį surasti kelią į namus pas artimus žmones. Tie ilgi rudens vakarai ir jaudinanti tyla padeda susitikti gyviesiems ir mirusiesiems. Vėlinių laikas primena: gyvieji ir išėjusieji turi gyventi ramiai viename laike, bet skirtingose erdvėse…
Vėlinės
