Į pradžią > Kalbėjimas > Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save

„Jei mano knygoje yra viena tema, tai ją galima pavadinti tikėjimu žmogumi, jos sugebėjimu ištverti nugalėti aplinkybes ir savo likimą: – taip rašė JAV rašytojas, Nobelio premijos laureatas Viljamas Folkneris. Tikėjimas žmogumi, tikėjimas savimi padeda pažinti, suprasti save ir pasaulį. O kaip literatūra? Ar ji gali padėti pažinti savę?

Pažinti save, atrasti pasaulį yra vienas iš išgyvenimo tikslų, iššūkių. Pajusti, pamatyti pasaulį mes galime įvairiausiais, gana ir paprastais būdais, bet ar mes jį suvokiame, kaip neįtikėtiną reiškinį? Žmogaus gyvenimo tikslas – atrasti save, mylėti ir gerbti. Vienas iš lengviausių būdų pažinti aplinką ir save – literatūra. Apie savojo „aš“ pažinimą susimąsčiau, perskaitęs Jono Biliūno apysaką „Liūdna pasaka“. J. Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad „brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro.“ Teigia, kad pažinti save pasaulį padeda tikėjimas.  Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą. Taip gimė „Liūdna pasaka“, kurioje rašytojas įkūnijo savo įdėję – iškėlė 1863 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Lietuvoje. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Juozapuotos ir Petro Banių šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautas likimą sukilimo metu. Pasakojimo ašis – ryškus pagrindinės veikėjos Juozapotos charakteris, mėgstanti svajoti: „Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…“ J. Bilūnas sugebėjo įsijausti į jos vidinį pasaulį, subtiliai ir įtaigiai perteikti mąstyseną, elgesį, būseną.  Galiu teigti, kad lengviausia pažinti gyvenimą yra iš stebėjimo pusės. Literatūra – tobulas kelias atskleisti gyvenimą.

Visais laikais žmonių tarpusavio santykiai buvo sudėtingi. Žmonių bendravimas yra nenuspėjamas dėl to, kad nė vienas individas negali žinoti, ko jam linki kitas asmuo. Žmogus žeidžia, skaudina kitus kartais net pats to nenorėdamas. Į tokias skriaudas kiekvienas asmuo reaguoja skirtingai. Ne visi įskaudinti žmonės gali atleisti savo skriaudėjui. Mano nuomone, dovanodamas kitam, žmogus parodo savo dvasios stiprybę, nes pamiršta skriaudą ir iš naujo patiki kitu žmogumi. Atleisti mylimam ar atgailaujančiam individui yra dora ir teisinga, juk ne veltui Kristus moko gavus antausį atsukti kitą skruostą. Tik ciniškas ir silpnas žmogus gali iš karto imtis keršto, nesvarstydamas kitų aplinkybių. Apie būdą pažinti pasaulį ir save susimasčiau perskaitęs Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo.“ Marius Katiliškis XX a. vidurio katastrofų laikotarpio lietuvių rašytojas, literatūros klasikas.  Romanas „Miškais ateina ruduo“ yra epinis realistinis kūrinys, artimas tradiciniam lietuvių romanui, tačiau jo audinyje liejasi ir moderniausios prozos spalvos, sužėrinčios netikėtomis metaforomis, originaliais palyginimais, paralelizmas, laisvu kalbėjimu. Rašytojas daug dėmesio skyrė egzistencinių problemų įprasminimui per žmogaus ir gamtos vienatvę. Romano ašis- lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas M. K. pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą.  Romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduojama šeima – Petras Doveika ir Monika Doveikienė. Doveika susižavi į miestelį atvykusia naująją pienininke Monika ir įkalba už jo tekėti. Jaunoji žmona žavi  ne vien Doveiką, bet ir svečius, kurie pamatę Moniką ima keistai elgtis: „ O kaip jie žiūrėjo į Moniką, tai net šiurpu daręsi. Apsilaižydami.“ Monika žadina vyrų smalsumą, kursto aistras. Doveika jaučia begalinę aistrą žmonai ir trokšta jos kaip moters. Monika kreipiasi į Doveiką „jūs“, o ne „tu“, tai rodo, kad jam jaučia prielankumą, pagarbą, bet nieko daugiau. Šeimą sukūrė, susituokė, vaikų nesusilaukė, bet visgi tai yra šeima. Šeima iš pareigos, materialinės pusės, ne iš abipusės meilės. Būti žmona, vyru ir nejusti meilės savo antrajai pusei tai tas pats kas neturėti šeimos. Romanas atskleidžia didžiąją dalį dabartinio gyvenimo.

Apibendrindamas galiu teigti, kad dauguma žmonių gali atrasti save, savo gyvenimo būdą knygose. Literatūra atskleidžia tikrąjį gyvenimą, tokį apie kurį nedrįstame garsiai kalbėti. Rašydamas eiles rašytojas dažnai remiasi išgyventais jausmais, todėl aš manau, kad tai yra kelias pažinti pasaulį ir save.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.