Šatrijos Ragana: nelaimingą meilės trikampį išgyvenusi Marija apribojo save savotiškais įžadais – vidinės vienuolystės ir nuolatinio aukojimosi

Marija Pečkauskaitė (1877–1930 m.), žinomesnė kaip Šatrijos Ragana, jaunystėje gėrėjosi bičių gyvenimu, svajojo tapti bitininke.

Tapo unikalia rašytoja, į literatūros pasaulį atnešusia dvarų kultūros dvelksmą, pedagoge. Šeimos nesukūrusi moteris visą savo gyvenimą altruistiškai tarnavo kitiems – tai jai atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas.

Kai Anupras Pečkauskas (jo protėviai kilę iš rytinės dabartinės Baltarusijos dalies) vedė 18 metų jaunesnę iš bajorų kilusią Stanislavą Šiukštaitę – nepaprasto grožio, meniškos natūros merginą, jiems vienas po kito gimė keturi vaikai. Marija – vyriausia. Iki šešerių metų mergaitė augo motinos tėviškėje Plungės rajone, Medingėnų dvare, Šiukštų giminės lizde. Šio dvaro – vėliau rašytoja jį poetiškai pavaizdavo apysakoje „Sename dvare“ – sienos buvo nukabinėtos protėvių portretais, o iš svetainės nuolat sklisdavo fortepijonu skambinama muzika.

Vėliau šeima persikėlė į Labūnavos dvarą netoli Kelmės. Šiame krašte šaknų neįleido, nes tėvui nelabai sekėsi ūkininkauti, jis klimpo į skolas. Pečkauskas dvarą Labūnavoje išnuomojo, o pats su šeima išsinuomojo didesnį – Užvenčio. Įsikūrę naujoje vietoje Pečkauskai lėšų bajoriškiems poreikiams patenkinti dar nestokojo – vaikams samdė mokytojus, namus prižiūrėjo tarnai, nuolat užsukdavo svečių.

Vaikystę rašytoja prisimena kaip palaimingą, saulės nutviekstą. Artimiausias žmogus jai buvo mama… „Mano Motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga“, – pasakojo rašytoja. Nenuostabu, kad motinos pavyzdžio, jos etinių imperatyvų ir dvasingumo veidrodžiu tapo pačios rašytojos gyvenimas ir kūryba.

Guvernančių padedama, Marija išėjo pradžios mokyklos kursą, o tada įstojo į Šv. Kotrynos bažnyčios gimnaziją Sankt Peterburge – iškart į trečią klasę. Mokytis sekėsi, tačiau dėl drėgno ir atšiauraus Rusijos uostamiesčio klimato ėmė prastėti sveikata. Taigi po pusmečio mergaitė grįžo į Užventį ir toliau mokėsi privačiai.

Rafinuota aplinka, išsilavinę tėvai, knygų kolekcijos, namų mokytojai ir viskuo aprūpinta buitis leido Marijai puoselėti dvaro panelei tinkamus pomėgius – ilgas valandas skaityti, gėliauti, maudytis, čiuožinėti ir jodinėti. Vis dėlto būsimoji rašytoja matė kitaip gyvenančius žmones.

Žvelgti plačiau padėjo ir pažintis su dvejais metais vyresniu Povilu Višinskiu. Šis vaikinas, Šiaulių gimnazijos penktos klasės mokinys, 1981 m. buvo pasamdytas repetitoriumi jos broliui Steponui, kad padėtų pasirengti mokslams gimnazijoje. Povilui teko verstis privačiomis pamokomis, nes kito pajamų šaltinio neturėjo. Tėvai – prakutę valstiečiai – sūnaus nerėmė, nes pasipriešino jų valiai atsisakęs stoti į kunigų seminariją.

Skaitykite daugiau:

Šatrijos Ragana: nelaimingą meilės trikampį išgyvenusi Marija apribojo save savotiškais įžadais

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →