Į pradžią > Kalbėjimas > Kūryba gimsta iš kančios (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kūryba gimsta iš kančios (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kūryba gimsta iš kančios

(Balys Sruoga ir Antanas Škėma)

Kūryba yra būdas išreikšti savo mintis ir jausmus, aprašyti ir kitiems žmonėms perduoti žinias, savo gyvenimo patirtį. Dažnas spėlioja, iš kur atsiranda tas noras kurti, kas įkvėpia rašytoją. Retai kada kūryba kyla iš ramios, savimi pasitikinčios ir laimingos asmenybės, kuriai gyvenime nieko netrūksta. Tikrieji kūriniai dažniausiai gimsta iš širdgėlos, iš nepasitenkinimo, iš pykčio ir nesugebėjimo prisitaikyti prie esamos sistemos, prie socialinių susitarimų, prie to, ką ir kaip vertina visuomenė. Todėl, mano manymu, kūryba be kančios yra sunkiai įsivaizduojama. Kyla klausimas – kuo kūryba yra susijusi su kančia? Kančia padeda žmogui, kaip menininkui, atsiskleisti. Daugeliui žmonių, kurie pasirinko menininko – rašytojo – kelią, kančia yra vienas ir pagrindinių kūrybos šaltinių. Ji pati savaime yra kaip stimulas kūrybai. Šiandieną savo kalboje pristatysiu du lietuvių rašytojus bei jų žymiausius kūrinius, bandysiu paaiškinti jų kančią. Remsiuosi Baliu Sruoga ir jo memuarine knyga „Dievų miškas“ bei Antanu Škėma ir jo romanu „Balta drobulė“.

XX a. vidurys Lietuvai buvo ypatingai skaudus – antrasis pasaulinis karas ir žiaurūs, nepateisinami lietuvių trėmimai į nacių koncentracijos stovyklas. Taip jau atsitiko, jog tarp tremiamų lietuvių inteligentų atsidūrė ir rašytojas Balys Sruoga. Visas kančias, kurias patyrė Štuthofo koncentracijos stovykloje, jis aprašė memuarų knygoje „Dievų miškas“. Turbūt net neverta pasakoti koks blogis yra koncentracijos stovykla. Tai vieta, kur nebesvarbu gyvensi tu ar mirsi: „Šiandien tu, aš rytoj“. Tai vieta, sunaikinanti gyvenimo prasmę, laimę ir visą likusį žmoniškumą. Svarbiausias šio kūrinio akcentas, girdimas beveik kiekviename sakinyje yra sarkazmas ir ironija. Atrodo, kad autorius šaiposi iš kiekvieno pareigūno ar budelio, iš kiekvieno skausmo ir ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo, iš kiekvieno nutikimo. Sruoga sugeba sarkastiškai pasijuokti iš pasipūtėlių, girtuoklių bet žiaurių SS viršininkų, iš visiškos netvarkos lagerio įstaigose, kuri aklai leidžia plėšikavimą ir įvairius kitus nusikaltimus. Šituos Balio Sruogos juokus dar galima suprasti. Bet rašytojas juokiasi ir iš ligoninėse vykstančių žmogžudysčių, iš numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“, iš žaizdų ir choleros ar šiltinės epidemijos. Netgi susidaro iliuzija, kad jis juokiasi iš savų mirties ar žydžių naikinimo. Rodos, jo ničniekas nebaugina. Visą šią siaubingą ir nesuprantamą ironiją galima gana nesudėtingai paaiškinti. Sarkazmas yra Balio Sruogos savisauga. Lyg uždanga, neleidžianti išlysti tikriesiems jausmams. Ji gaubia Balio Sruogos mirties baimę, tėvynės ir šeimos ilgesį, šleikštulį, kurį sukelia gyvenimo sąlygos. Visa tai rašytojas kuo puikiausiai paslepia po sarkazmo šydu. Pasak Sruogos, tai „skydas, kuriuo prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Visgi, nors visų šių širdį kamuojančių jausmų Sruoga neaprašo, tai nereiškia, jog jis nejaučia kančios. Savaime aišku, jog iš tiesų viduje jis labai stipriai kenčia. Ir rašymas, kuriame naudojamas ryškus ironijos prieskonis, jam yra vienintelis likęs išsigelbėjimas nuo dvasinės, o vėliau galbūt ir fizinės mirties. Kūryba liko vieninteliu ramščiu, palaikiusiu Balio Sruogos gyvastį.

Tuo pat metu, XX a. viduryje, kol vienus lietuvius trėmė į nacių koncentracijos stovyklas (kaip aptartąjį Balį Sruogą), kiti lietuviai patys, vardan saugumo, emigravo į tolimus kraštus, kuriuose jų nepasiektų nei naciai, nei visos kitos Europos blogybės, ištikusios po Antrojo pasaulinio karo. Sunki emigranto dalia teko ir moderniajam prozininkui bei dramaturgui Antanui Škėmai. Jis pasitraukė į Vakarus, kur už Atlanto menininkui teko dirbti įvairius fizinius darbus – nuo fabriko darbininko iki lifto patarnautojo. Ši veikla buvo visiškai ne tai, ko jam iš tiesų reikėjo, ne tai, dėl ko stipriau plakė jo širdis. Visgi, nepaisant visko, Škėma nepamiršo savo meniškos prigimties, užsiėmė teatro veikla, dalyvavo kūltūriniuose sambūviuose, ir, žinoma, daug rašė. Jo kūryba autobiografiška. Būdamas jautrus ir nervingas rašytojas pats skaudžiai išgyveno aplinkos priešiškumą, dažnai jautėsi prislėgtas, kartais net suabejodavo savo talentu. Jo kūryba sunkiai skynėsi kelią į skaitytoją, sukeldavo daug ginčų tarp kritikų, dėl neva per didelio sudėtingumo ar erotinio atvirumo. Per neilgą kūrybinį laikotarpį A. Škėma sukūrė kelis novelių rinkinius, keletą dramų. Vis dėlto, žymiausias Antanto Škėmos kūrinys – psichologinis romanas „Balta drobulė“, kuriame per pagrindinį veikėją Antaną Garšvą atsispindi ir daugelis paties rašytojo gyvenimo elementų. Garšva – vienišas poetas, išeivis, emigrantas JAV, dirbantis keltuvininku didžiuliame Niujorko viešbutyje. Emigranto padėtis nėra palanki jo asmenybei, neatitinka dvasinio turinio ir interesų. A. Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Kančia Antanui Garšvai – dvasinio tobulumo ženklas: „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.“ Romanas „Balta drobulė“ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę. Mano nuomone, romanas „Balta drobulė“ yra knyga, liudijanti Antano Škėmos emigranto, beprasmiško gyvenimo kančią, iš kurios ji ir gimė.

Taigi, galima teigti, jog iš tiesų kurti labiausiai skatina kančia, geriausi kūriniai gimsta būtent iš patirtos kančios. Pristačius du, bene geriausius lietuvių literatūros rašytojus ir jų šedevrus, tik dar labiau patvirtintinamas šis teiginys. Tiek Balys Sruoga, ištremtas į nacių koncentracijos stovyklą, tiek Antanas Škėma, emigravęs į Vakarus ir taip suvaržęs savo menišką asmenybę, rašė dėl kamavusios nuolatinės kančios, kurią išgyventi ir palengvinti padėjo kūryba.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.