Į pradžią > Kalbėjimas > Už ką atsakingas žmogus? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Už ką atsakingas žmogus? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Už ką atsakingas žmogus?

Atsakomybė – be galo svarbi žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis, kadangi, ko gero, kiekvienas žmogus yra už kažką atsakingas. Kiekvienas iš mūsų turime teisę rinktis ir už savo veiksmus esame atsakingi patys. Tačiau tam tikrų aplinkybių sūkuryje ne retai žmogus būna priverstas elgtis priešingai, nei pats to nori, nusižengti doroviniams, pareiginiams bei teisiniams reikalavimams. Tačiau, kad ir ką bepasirinktum, visuomet turėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taigi, už ką yra atsakingas žmogus ir ar mes patys esame atsakingi už savo veiksmus?

Vienas atsakomybės bei pareigos aspektų yra įsipareigojimas tėvynei. Mylėdami savo tėvynę žmonės jaučiasi jai atsakingi ir įsipareigoją ją ginti, puoselėti, dirbti dėl jos. Pareiga dirbti Lietuvai visais laikais buvo viena svarbiausia vertybių. Apie tai privertė susimąstyti lietuvių rašytoja, pedagogė, vertėja, labdarė, krikščioniškųjų vertybių puoselėtoja Šatrijos Ragana, kuri savo kūrinyje „Sename dvare“ atskleidžia tautybės svarbą kiekvienam lietuviui. Pagrindinė kūrinio veikėja Mamatė – dvaro ponia, trijų vaikų motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Nors ji ir buvo užauklėta lenkų kalbą, bet vis tiek ji myli lietuvių kalbą. Aplinkiniai ją gerbia už jos didžiulius nuopelnus, gerą širdį, rūpestį, nuoširdumą. Jos nuomonė, lietuvių kalbą tokia senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos girdi šventą girių ošimą, jaučia kvapų šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Mamatė myli lietuviškas dainas, pilnas poezijos, ašarų bei ilgesio. Ji nori, kad jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo. Dėl to jis stengiasi, kad jos vaikai kuo daugiau girdėtų bei mokėtų dainuoti lietuviškas pasakas, padavimus, dainas. Mamatė mano, jog jei žmogus nepasisavins visa tai, būdamas vaiku, tai vaikas ir liks svetimtautis, todėl ji ir moko  juos nuo pat mažens, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki ir labai varginanti tarnystė. Vis dėl to Mamatė yra per daug rūpestinga ir atlaidi šiame apgaulių pilname pasaulyje. Bando iniciuoti lietuvių kalbos mokymo būrelį darbininkų vaikams, tačiau sulaukia pasipriešinimo iš kitų bajorų. Daug autobiografinių detalių turinti apysaka atspindi ir pačios Šatrijos Raganos auklėjimą. Rašytoja, nors ir augo dvarininkų šeimoje, buvo auklėjama krikščioniškų vertybių pagrindu : rūpintis silpnesniais, globoti skurstančius. Kiekvienas mes privalome įsipareigoti savo tėvynei ją mylėti, neišsižadėti savo tautybės, kuo daugiau vartoti savo gimtąją kalbą, nes tai yra mūsų pareiga, kurią kiekvienas tikras lietuvis turi atlikti.

Dar vienas aspektas už ką yra žmogus atsakingas, tai yra už žmogiškumo jausmą. Žmogiškumas – savičiausia žmogaus vertybė. Didelę įtaką žmogaus elgesiui turi mus supanti aplinka, kaip su juo elgiamasi. Būtent apie tai rašė Lietuvos poetas, dramaturgas, prozininkas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas – Balys Sruoga, savo parašytoje memuarinėje knygoje „Dievų miškas“ atskleidžia savo išgyvenimus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. „Dievų miškas“ – pavadintas ironiškai, nes kadaise buvo gražus kraštovaizdis, o kaip pasityčiojimas įkuriamas lageris. Toje vietoje kerta miškus, grožis nublanksta. Štuthofo koncentracijos stovykloje nėra jokių moralės normų. Išgyvena tik stiprią valią turintys žmonės. Žmogus yra nuolat mušamas be jokios priežasties. Gali nužudyti žmogų ir neprisiimti jokios atsakomybės. Vyrauja gyvuliški instinktai. Žmogus bando tik išlikti. Stovykloje buvo įvairių nusikaltimo padarinių, tačiau lageryje uždaromi nekalti žmonės, pavyzdžiui, pats autorius Balys Sruoga buvo uždarytas už tai, kad skatino studentų patriotiškumą. Jie uždaromi tam, kad įrodytų, jog politinis nusikaltimas yra toks pat kriminalinis. Mirtis lageryje tampa kasdienybė. Bijoma tik fizinių kančių. Karas, lageriai, nuolatinė akistata su mirtimi – iškreipia vertybes, papročius, keičiasi ir pačio žmogaus mąstysena. Jei žmogus lagerio realybę vertintų ramiai, vargu ar būtų išlikęs. Vienintelis būdas išgyventi – juokas. Pirmiausia – iš savęs ir savo beviltiškos padėties. Juoktis iš skaudžių dalykų galima tik labai subtiliai, negalima peržengti ribos, o subtiliai juokauti labai sunku, bet Sruogai pavyksta tai padaryti, todėl pavyksta ir išgyventi. Taigi, kad ir kas beatsitiktų, žmogus visada turi išlikti žmogumi. Atsidūręs tokioje situacijoje privalo išlikti stiprus ir kovoti už save, nes tik toks kovojimas žmogui padeda išlaikyti žmogiškumo jausmą savyje.

Kartais pats žmogus nesirenka, bet vis dėl to jaučiasi atsakingas už savo veiksmus. Manau, kad kiekvienas mes turime atsakyti už tai ką padarėme. Žmogaus pasirinkimas dažnai priklauso ne tik nuo jo, bet ir kitų. Didelę įtaką pasirinkimui daro draugai, šeima, artimieji. Artimųjų įtaką žmogaus pasirinkimui aprašoma XX amžiaus lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“. Romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris į kunigystę stoja ne savo noru, jį pastūmėjo tėvai. Tačiau veikėjas vis tiek jaučiasi atsakingas, kad ir ne savo noru priimtą sprendimą, bet stengiasi būti uoliu bei sąžiningu, doru kunigu, atsispiria jį slegiančiomis pagundomis, priima skaistybės įžadus. Romane parodoma, jog kartais artimųjų įtaka žmogui būna žalinga: paklusęs tėvų norams, Liudas praranda įkvėpimą kurti bei jaučiasi nelaimingas. Siekdamas ištaisyti neteisingą, kitų primestą pasirinkimą, žmogus turėtų pradėti pats kurti savo gyvenimą, pats rinktis, kaip jam iš tikrųjų reikia elgtis, atsižvelgdamas į patį save ir savo poreikius. Būtent taip ir pasielgia Liudas Vasaris, po daugelio metų dvejonių, atsisakė savo, kaip kunigo pareigų ir išstojo iš kunigų seminarijos. Tai parodo, jog žmogui svarbu jaustis atsakingam už savo veiksmus, net jei šie buvo primesti kitų valia, o jei pasirinkimas netenkina, reikia jį keisti.

Taigi, apibendrindamas galėčiau drąsiai teigti, kad kiekvienas lietuvis privalo įsipareigoti savo tėvynei, stengtis dėl jos, mylėti, nes kiekvienas mylintis tėvynę žmogus turi jausti atsakingumą, pareigą ja rūpintis. Taip pat turi atsakyti už savo veiksmus. O esant ribinėse situacijose stengtis išlaikyti žmogiškumo jausmą – kovoti ir niekada nepasiduoti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.