Į pradžią > Kalbėjimas > Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, J.Marcinkevičius, S.Nėris)

Individo būtis yra neatsiejama nuo aplinkos – kad ir kuo žmogus užsiimtų, jo veikla turi įtakos gamtai, kitų individų gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas privalome atsakyti už savo veiksmus, net jei kartais to nepripažįstame. Visgi, kartais prisiimdami atsakomybę už tam tikrus savo poelgius, galime pasijusti neteisūs – tuomet atsiranda kaltės jausmas, kurį žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų augino savyje, taip puoselėdamas savo, kaip asmenybės, humaniškumą. Individą kasdieniame gyvenime lydi giliai pasąmonėje slypintis sąžinės balsas, tapatinamas su kalte bei glaudžiai siejamas su atsakomybe. Vedamas jo, priklausomai nuo išugdytų vidinių savybių, asmuo gali elgtis kontraversiškai. Tačiau kodėl vis dėl to jaučiame kaltę? Už ką esame atsakingi ir kodėl? Panagrinėkime šių jausmų motyvus lietuvių literatūroje.

Asmuo, gebantis atleisti kitam, išlaiko žmogiškumą. Dažnai šiais laikais vaikai pamiršta, kad tėvai aukoja visą savo gyvenimą norėdami išauginti jį sveiką, protingą, viskuo aprūpintą. Užaugę vaikai nesirūpina gimdytojais, stengiasi jų atsikratyti nuveždami į senelių prieglaudas, o vėliau tiesiog užmiršta ir nebeaplanko. 2016 metų statistikos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau kaip 100 senelių globos namų. Juose gyvena tiek žmonių, kiek yra įsikūrę Kalvarijoje, Trakuose ar Lazdijuose. O kiek dar senolių gyvena vieni, be priežiūros, negalintys pasirūpinti savimi? Panašius aspektus savo kūryboje taip pat nagrinėjo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prozininkas, lietuvių novelės klasikas, Realizmo krypties atstovas Jonas Biliūnas. Novelistui buvo svarbu atskleisti psichologiškumą, analizuoti vidinį žmogaus pasaulį per kasdienes gyvenimiškas situacijas. Novelėje „Ubagas“ aprašoma skaudi senolio dalia, iškeliama šeimos susvetimėjimo problema. Kūrinio pasakotojas vieną dieną pamato pro vartus į jo kiemą įėjusį senelį – iš pirmo žvilgsnio apibūdina žodžiu „ubagas“. Eigoje tyrinėjant įvairias detales, pasakotoją „apima šiurpas“, o pakalbinęs iš vaikystės prisiminimų atpažįsta Petrą Sabaliūną. Kadaise buvęs turtingas žmogus dabar priverstas elgetauti – pasakotoją mažų mažiausiai nustebina, kai senolis atveria širdį ir papasakoja skaudulį, kaip jo paties sūnus išmetė tėvą iš namų, atėmė viską, ką jis turėjo materialaus. Visą gyvenimą Petras buvo įpratęs dalinti savo bičių medų net svetimiems vaikams, anksčiau gyveno gražiuose ir jaukiuose namuose, skyrė saviems vaikams daug dėmesio ir meilės. Dabar senelis nuleidęs galvą, drebančiom lūpom šnekėdamas poterius ir iš gėdos slėpdamas ašarotas akis, vaikšto po kiemus bei prašo išmaldos. Tai nebūdinga eiliniam varguoliui: jie dažniausiai neišprusę, drąsūs, nejaučia gėdos maldaudami pinigų ir maisto. Visgi geros širdies žmonėms lengviau duoti, nei iš kito imti, todėl suprantame, jog Petrui labai sunku apsimesti, užslėpti tikruosius jausmus. Pasakotoją, nors niekuo neprasikaltusį šiam žmogui, jis jaučiasi atsakingas už kito individo – bendraamžio Petro sūnaus – veiksmus. Tačiau net būdamas tokioje situacijoje, Petras Sabaliūnas sakosi atleidęs sūnui ir nelaiko savyje pykčio jam – tai labai stipraus individo bruožas. Vis dėlto senais laikais, kai pasaulis dar nebuvo toks susvetimėjęs, giminės gyveno kartu: viename name tilpo ne viena karta. Senoliai buvo gerbiami dėl išminties – jie prižiūrėdavo vaikus, mokydavo juos skaityti, skaičiuoti, pasakodavo istorijas. Jie turėjo pastogę, ką pavalgyti, nesijautė vieniši. Deja, šiais laikais vertybės pakito. Senas žmogus tapo nereikalingas, nes jis nedirba, serga, reikalauja nuolatinės priežiūros. Šiandienos žmonės nebesuvokia ritualinių dalykų ir, užuot gilinęsi į tradicijas, jas keičia vartotojiška kultūra. Pasakotojas, duodamas senoliui duonos kriaukšlę, apmąsto savo veiksmų padarinius: gailisi, kad retai aplankydavo savo tėvus. Tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo svarbūs gyvenimo kelyje. Šioje novelėje paslėpta gili mintis, netiesioginis pamokslas: suprantame, ką turime, kai prarandame. Vis iš naujo įsitikiname, jog žmogaus turtas – visai ne materialūs dalykai, o dvasinės vertybės: meilė, laimė, džiaugsmas… Taigi, žmogaus kaltės ir atsakomybės jausmai prabunda sudėtingiausiose gyvenimo situacijose. Kartais tai tarsi perimame iš kito žmogaus, taip siekdami kompensuoti jo padarytą žalą – taip jaučiamės humaniškesni, bandome atsakyti už kito veiksmus, galėjusius įskaudinti aplinkinius.

Istorinės aplinkybės neretai išbando asmenybės jaučiamą atsakomybę gimtinei. Taip atsitiko ir XX a. lietuvių literatūros veikėjo, poeto Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“. Pagrindinis personažas kūrinyje – pats Martynas Mažvydas, 1547 metais išleidęs pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“, dramoje atliekantis mokytojo vaidmenį. Už reformacijos skleidimą gimtinėje jis buvo persekiojamas, tad priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą studijuoti, M. Mažvydas persikėlė į Karaliaučių. Reikšminga tai, kad net emigravęs jis išlaiko patriotiškas pažiūras Lietuvos atžvilgiu. Nors patriotizmo idėjos M.Mažvydo gyvenamuoju laikotarpiu nebuvo populiarios ir paplito dėka Tautų pavasario XIX amžiuje, jo pasiryžimas bei juntama atsakomybė lietuvius, gyvenančius svetimame krašte, primygtinai mokyti gimtosios kalbos bei auklėti tautiškumo pagrindais – svarbi kūrinio detalė. Taip pat žinome, kad dramos veiksmo laikas – XVI amžius, kai šalia viešpataujanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė vis dažniau puldinėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, čia pat teritoriją plėtė Lenkijos karalystė – šios aplinkybės sudarė palankias sąlygas lietuvybės nykimui, todėl M.Mažvydo „Katekizmas“, nacionalistinių idėjų puoselėjimas bei pedagoginis pasišventimas atliko teigiamą rolę užkertant kelią šio reiškinio vystymuisi. Stiprus atsakomybės jausmas ir asmeninė laimė – sunkiai suderinami dalykai. Mažvydas troško gyventi mylimoje žemėje, tačiau pasišventė herojiškam darbui. Pagrindinis kūrinio veikėjas teigia: „tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko“. Visą gyvenimą risdamas mitinį Sizifo akmenį į kalną, jis nostalgiškai prisimena gyvenimą Lietuvoje: „saulė šiltesnė būdavo anksčiau“. Šis pasakymas įgauna metaforišką prasmę. Saulės įvaizdis reiškia dvasinę pilnatvę, teigiamas emocijas: laimę, šilumą, šviesą. Paradoksalu, bet Mažvydas nesigaili savo sprendimu. Tai atskleidžiama paskutinėmis dramos eilutėmis: „tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal be to akmens gyvenimo nebūtų…“. Svarstome, kad savotiška kančia gelbėja vidinį pasaulį nuo beprasmybės.

Žmogus, atsakydamas už savo kontraversiškus veiksmus, jaučia kaltę. Viena garsiausių XX amžiaus lietuvių lyrikė Salomėja Nėris savo poezijoje perteikė moterišką pasaulėžiūrą, gyvenimo trapumo jausmą, kančią netekus gimtųjų namų. 1940-aisiais, sovietų okupacijos metu, ji buvo išrinkta į delegaciją pareikšti Lietuvos norą prisijungti į Sovietų Sąjungos sudėtį, vėliau paprašyta, kad poetė sukurtų poemą J.Stalino garbei. Tautos akivaizdoje smuko poetės autoritetas. Po metų S.Nėris, prasidėjus II Pasauliniam karui, nusprendė su ligotu sūnumi pasitraukti į Sovietų Sąjungos teritoriją, tačiau ramybės ten nerado – blaškėsi tarp miestų, daug laiko praleido traukinyje, kur rašydama išliejo jaučiamą kaltę bei dvasinį skausmą – Tėvynės apleidimą. Eilėraštyje „Prie didelio kelio“ pastebimas poetės atgailavimas. „Už kalno, už juodo pavasaris nyko“. Pastebime juodo kalno, pavasario nykimo motyvą, lyrinis subjektas kalba būtuoju laiku. Juoda spalva dažnai reiškia sunkumus, grėsmę, baimę, praeities skausmus. Kalnas – tarsi sunkūs išbandymai, skiriantys praeitį ir dabartį. Pavasarį įsivaizduojame saulėtą, džiaugsmingą, saulėtą, kai visa gamta bunda. Be to, pirmame stulpelyje kalbama „mes“ vardu. Interpretuojant šią eilutę, galime suprasti, jog poetė užsimena apie tautą apleidusį džiaugsmą ir užvaldžiusį liūdesį, pačios jaučiamą kaltę, atgailą, ilgesį Tėvynei. „Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio“. Gluosnį pažįstame iš nusvirusių, gležnų šakelių, – samprotaujame, kad S.Nėris užsimena apie nusivylimą, tarsi nuleido rankas – nebėra vilties kada nors pamatyti gimtuosius namus, nebėra dėl ko stengtis. Nors kūryba poetė stengėsi perduoti savo atsiprašymą, kentėjo, tačiau dar iki šiol kontraversiškai vertinamas S.Nėries prisitaikymas prie sovietinės sistemos, išvykimas iš šalies Tėvynei sunkiu laikotarpiu.

Taigi, panagrinėję lietuvių literatūrą, galime daryti išvadą, jog kiekvienas individas skirtingai išsiugdo kaltės, atsakomybės jausmus priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo. Vis dėlto, nors juntami ne tose pačiose gyvenimo situacijose, šie jausmai išlieka vieni reikšmingiausių, norint asmenybės brandoje pakloti humaniškumo pagrindus. Gebėjimas pripažinti savo kaltę bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nepaprastai vertingos žmogaus dvasinio pasaulio savybės. Svarbu atminti, jog verta klausyti savo sąžinės balso, puoselėti gražiausias moralines dorybes bei neužmiršti žmogiškosios prigimties.

PLANAS

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, J.Marcinkevičius, S.Nėris)

I. Individo būtis yra neatsiejama nuo aplinkos – kad ir kuo žmogus užsiimtų, jo veikla turi įtakos gamtai, kitų individų gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas privalome atsakyti už savo veiksmus, net jei kartais to nepripažįstame. Visgi, kartais prisiimdami atsakomybę už tam tikrus savo poelgius, galime pasijusti neteisūs – tuomet atsiranda kaltės jausmas, kurį žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų augino savyje, taip puoselėdamas savo, kaip asmenybės, humaniškumą.

II.  Kaltės ir atsakomybės apraiškos lietuvių literatūroje atsakomybės ir kaltės jausmo atskleidimas.

a) Asmens, gebančio atleisti kitam, žmogiškumas.

1.

b) Tėvų ir vaikų susvetimėjimas: 2016 statistikos duomenys byloja, kiek senelių namų yra įsteigta Lietuvoje ir ką tai žymi.

 c) XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prozininko, lietuvių novelės klasiko, Realizmo krypties atstova Jono Biliūno novelės „Ubagas“ analizė.

 d) Petro Sabaliūno išorinis ir vidinis paveikslas.

e) Petro Sabaliūno likimo paradoksalumas.

1.e.Istorinis kontekstas: senolių dalios senaisiais ir naujaisias laikais priešprieša.

2. e.Stiprus pasakotojo atsakomybės ir kaltės jausmo atskleidimas.

2.

a) Asmenybės jaučiamos atsakomybės gimtinei išbandymas susidūrus su nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis.

b) XX a. lietuvių literatūros veikėjo, poeto Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ analizė.

c) Pagrindinio veikėjo – Mažvydo asmeninės laimės ir pareigos derinimas.

d) Gyvenimo siejimas su pasakojimu apie Sizifą ir jo amžiną akmens stūmimą į kalną.

e) Kančia gyvenimui suteikia prasmės („tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal be to akmens gyvenimo nebūtų…“).

3

a) Kaltės jausmas už savo veiksmų kontraversiškumą.

b) XX amžiaus lietuvių lyrikės Salomėjos Nėries eilėraščio „Prie didelio kelio“ interpretacija.

c) Skaudūs autorės biografijos motyvai, jų vyravimas kūriniuose.

 d)Simbolių, spalvų, įvardžių, nuotaikos paieškos eilėraštyje, jų sąsaja su S. Nėries gyvenimu.

e) S. Neries kontraversiškumas, atsakomybės ir kaltės jausmų išraiška kūriniuose.

III. Taigi, panagrinėję lietuvių literatūrą, galime daryti išvadą, jog kiekvienas individas skirtingai išsiugdo kaltės, atsakomybės jausmus priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo.

Gebėjimas pripažinti savo kaltę bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nepaprastai vertingos žmogaus dvasinio pasaulio savybės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.