Į pradžią > Kalbėjimas > Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?

 ( Donelaitis, Biliūnas, Marcinkevičius)

                Kiekviena tauta turi savitą praeitį- istoriją, kuri išugdė žmonėse kultūrą, papročius, tradicijas, dvasines vertybes. Tačiau laikui bėgant atrodo, kad į tautos istoriją vis dažniau yra numojama ranka. Naujosios kartos nebeturi jokio susidomėjimo praeitimi, ir apskritai nebepaiso nusistovėjusių normų, vertybių. „Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. „ ši mintis, pasakyta kunigo Kęstučio Palikšos, puikiai apibūdina faktą, jog kiekvienos  tautos praeitis yra neatsiejama nuo dabarties.  Tautos praeitis- tai mūsų palikimas, liudijimas ateinančioms kartoms apie tai, ką teko išgyventi mūsų senoliams. Lietuvos rašytojai savo kūryboje labai mėgo akcentuoti mūsų tautos praeitį, aprašyti istorinius įvykius, tik kyla klausimas: kuo tautos praeitis vis dar svarbi dabarčiai?

                    Vertybės, kurias puoselėjo mūsų protėviai, parodo lietuvybės svarbą ir  gali padėti išsaugoti tautiškumą. Visiems puikiai žinoma mūsų tautos istorija, kai vadinama Mažoji Lietuva priklausė prūsams.  XVIII a. Pradžioje į Mažąją Lietuvą skverbėsi švietimo idėjos, imta domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Šioje teritorijoje lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta, patarnaujančia vokiečiams, prieštaringai vertinama ponų skleidžiama mokslo įtaka būrų ir apskritai lietuviškumo moralei. Vienas iš iškiliausių lietuvių, 18 amžiaus Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo  poemoje „Metai“ aprašė tautos praeitį, kuri yra labai svarbi mūsų dabarčiai, nes parodo, kokią didelę vertę turi tautiškumas ir lietuvybė. Kristijono Donelaičio vaizduojamas valstietis yra konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąją kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje nuolatos susiduria dvi tikrovės sritys – „lietuviškoji“ ir „vokietiškoji“. Poemos veikėjai kalba apie tai, jog „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“, kad kitataučiai „lašinių lietuviškų prisiėdę; veržlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“. Poemoje Donelaitis  teigia, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams.  Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba: kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia papročius.  „Metuose“ lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo papročių lietuviai praranda „viežlybumą“, moralinį tvirtumą. „Viežlybumas“ būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti.  Tautos praeitis svarbi, nes būtent Donelaitis teigė, jog teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos , lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Poetas nuolat primena savo tautos praeitį, kai dar germanizacijos padariniai nebuvo juntami, kai dar „prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“ . Praeitis poemoje savaip nukreipiama į ateitį, iškeliant nacionalinį istorinės sąmonės vientisumą. Taigi, nesunku suvokti, jog Donelaitis, savo poema „Metai“ parodė Mažosios Lietuvos gyvenimą, lietuvių problemas ir iškėlė tautiškumo bei lietuvybės svarbą, kuri yra aktuali iki pat šių dienų.

                                   Tautos praeitis , atsispindinti literatūroje, parodo ne tik tikrus ir nesuvaidintus istorinius įvykius, bet ir tragišką tautos bei žmogaus likimą. Dažnai pasitaiko, jog žmogus, ieškodamas geresnio gyvenimo ne tik sau, bet ir savo šeimai, bei tautai, visomis išgalėmis stengiasi pasiekti savo tikslą, nes suvokia kad laisvė- tai pagrindinis dalykas norint būti laimingu. Puikiai mūsų tautos istoriją  aprašo 19 amžiaus  lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kitaip sakant, galima įžvelgti, kad vaizduojamas visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Papūtęs naujas vėjelis jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią viltį ir svajonę: „ jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis.“  Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo, nesunku suvokti, jog jie eina kovoti už žemę, laisvę, nors likusi visuomenės dalis iš jų juokiasi ir rūpinasi tik  savimi. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.” Vis dėl to, pagrindinis apysakos vaidmuo atitenka Juozapotai- ji liaudies moters kančių ir nelaimių simbolis. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savų svajonių su kovos sunkumais. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys “kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove.  Tą pačią akimirką, kai visos sukilimo viltys žlugo ir Juozapota išvydo kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia mirė. Giliai sukrečia ne tik Juozapotos susidūrimas su karu, bet  ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris „taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti…“ Jono Biliūno tikslas apysakoje „Liūdna pasaka“ – šiuolaikiniams žmonėms parodyti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialogo su senute elgeta. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Taigi, nesunku suvokti, jog Biliūno kūrinyje atsispindinti tautos praeitis ir pasakojimai apie sukilimą, sukilėlius ir tragišką tautos likimą yra svarbūs dabarčiai, nes būtent iš tokių literatūros kūrinių skaitytojas gali sužinoti tai, kas jį labiausiai domina.

                Dabartyje jauni žmonės semiasi stiprybės iš didingų mūsų protėvių žygių, kurie įkvepia stengtis dėl savo valstybės.  Jaunas žmogus dažnai nesusimąsto, jog tautos praeitis reikšminga  tuo, jog ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Puikus tautos didvyrio paveikslas, pasakojantis mūsų tautos istoriją, aprašomas XX amžiaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus trilogijos dramose „Mindaugas“ ir „Mažvydas“. „Mindaugas“ paliečia Lietuvos kūrimą ir mūsų karalių Mindaugą. Šioje dramoje ir yra pasakojama apie Mindaugo siekį sukurti vieningą valstybę ir pastangas darant tai. Dramos pabaiga tragiška, tačiau ji parodo, kad Mindaugui bet kokia kaina buvo svarbiausia – Lietuva. Drama  „Mažvydas“ pasakoja apie pirmosios lietuviškos knygos autoriaus gyvenimą parapijoje. Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei bei gimtajai kalbai. Jo- dvasininko- vidinis prieštaringumas matyti ne tik iš savo pašaukimo apmąstymų, bet ir iš pokalbių su gyventojais ir šeimos nariais. Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas ir stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale – gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai, praeičiai. Lietuvoje Mažvydas prisiekė meilę sužadėtinei Marijai, bet priesaiką sulaužė. Ir čia jis pasiteisino įsipareigojimu Tėvynei ir savo tautai. Taigi, nesunku suvokti, jog būtent tokia aprašyta tautos praeitis gali tapti ne tik svarbi, bet gali tapti įkvėpimo šaltiniu kiekvienam žmogui.

                  Apibendrinant, dar kartą norėčiau akcentuoti, jog kiekvienam žmogui tautos praeitis yra mažiau ar daugiau svarbi, tačiau ne visi tai parodo.  Dauguma Lietuvos rašytojų savo kūryba bandė sukelti susidomėjimą tautos praeitimi, paskatinti žmones puoselėti pagrindines vertybes, tokias kaip lietuvybės saugojimas ir tautiškumas. Tautos praeitis yra  reikšminga dėl to, kad ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtume turėję tokios praeities, kokią turime, nebūtume tokia tauta, kokia esame.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.