Į pradžią > Kalbėjimas > Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Pasak Aušros Tamaliūnaitės,  pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas daugiau ar mažiau nusistato pats. Vienam žmogui nuoširdumas yra vertybė, kitas priešingai jo nevertina, o vertybe laiko visai skirtingą reiškinį, pavyzdžiui, patriotizmą. Tačiau literatūroje viskas kiek kitaip. Kūriniuose dažniausiai analizuojamos pamatinės žmogaus vertybės. Dažniausiai įvardijamos tos, kurios nekinta ir yra amžinosios ne tik literatūroje, bet ir žmogaus gyvenime. Manau, pagrindinės ir nepamainomos vertybės literatūroje būtų šeima, atjauta, atlaidumas ir tautiškumas.

           Nieko žmogui nėra brangiau už kitą žmogų. Juk žmoguje telpa tiek daug. Jis gali suteikti džiaugsmo, pagalbos, meilės, apsaugos, dėmesio ir visų kitų dvasinių dalykų. Turėti šeimą, vadinasi įprasminti savo gyvenimą ir pajusti pilnatvę. Tai didžiausias turtas žmogui ir jo pakeisti materialiomis vertybėmis tiesiog neįmanoma, nebent bandoma apgauti save patį. Todėl lietuvių literatūroje šeima ir nusakoma kaip didžiausia vertybė. Artimųjų netektis yra blogiausias dalykas, kas gali nutikti žmogui. Vienatvė, skausmas padaro gyvenimą liūdną ir bereikšmį. Tačiau netektis nebūtinai reiškia mirtį. Kartais, mamos palieka vaikus arba vaikai atstumia pasenusius tėvus. Būtent apie tokį žmogų ištikusį likimą pasakoja lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje- Jonas Biliūnas. Novelėje „Ubagas“ minimas liūdnas dviejų veikėjų gyvenimas. Tėviškėn grįžusio pasakotojo ir sūnaus išvaryto Petro Sabaliūno likimas. Jie abu jaučia vienatvę ir yra nelaimingi. Pasakotojas kenčia dėl to, kad serga. Petras Sabaliūnas jaučia didžiulį sielvartą, tačiau nieko nekaltina. Vaikai nebejaučia pagarbos tėvui atsisako ryšio, kuris juos sieja daugybę metų. Taip paminama šeimos vertybė. Anksčiau Petras Sabaliūnas- pasiturintis bitininkas, geranoriškas vaikams,  pasakotojo akimis toks ir lieka, tačiau dabar prieš save jis mato tik apleistą ubagą ieškanti savo vietos pakampiais. Net po patirtos skriaudos Sabaliūnas nieko nekaltina ir susitaiko su savo likimu. Jis vienintelis nepamina šeimos vertybių ir gailisi, kad negalės matyti anūkų, kuriuos šitaip myli. Vaikai, pamiršę viską, ką suteikė tėvas ir pasisavinę užgyventą turtą, turi gėdos išvaryti seną žmogų iš namų. Toks poelgis parodo žemą moralę ir ne tik šeimos, bet ir kitų- meilės, atjautos, supratingumo, seno žmogaus priedermės  vertybių nebuvimą. Šeima svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Šeima suteikia galimybę asmenybei augti bei dvasiškai tobulėti.  Todėl nevertėtų išsižadėti artimo žmogaus.

          Užjausti žmogų gali ne kiekvienas, o atleisti, susitaikyti ir neteisti tampa sunkia užduotimi įskaudintam žmogui. Atjauta ir atlaidumas yra ypač svarbios vertybės norint palaikyti žmogiškumą. Atleisti skriaudėjui reiškia būti stipriu ir teisingu žmogumi. Atlaidumas Jono Biliūno novelėse- graži žmogaus dvasingumo apraiška. Biliūno kūryba yra ypač vertinga skaitytojui. Joje keliamos moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinosios. Jis gilinasi į veikėjų išgvenimus, analizuoja psichologines žmogaus būsenas. Novelėje „Lazda“ pasakotojo tėvas nesmerkia savo skriaudėjo- dvaro prievaizdo Dumbraucko. Jis priima jį į savo namus ir pamiršta padarytą blogį. Tėvas stengiasi suprasti ir pateisinti kitą. Toks žmogus yra dvasiškai subrendęs. Jis ne tik atleidžia, bet ir parodo pagarbą vyresniajam. Lazda tampa savotišku susitaikymo simboliu. Jį baudęs Dumbrauckas dovanoja įrankį, kuris tampa nebe skaudžiu prisiminimu, bet nauja pradžia. Tėvas atleisdamas kartu ir užjaučia Dumbraucką priglausdamas jį savo namuose. Drąsus tėvas ne tik pats dovanoja atleidimą, bet to moko ir savo vaikus. Atleidimas, tai tarsi kova su pačiu savimi, sugebėjimas suprasti ne tik savo jausmus, bet ir kito, tave įskaudinusio žmogaus. Tik atleidęs žmogus gali gyventi ramų gyvenimą, be nuoskaudų. Apie atjautą ir atlaidumą taip pat kalbėjo prozininkas Juozas Aputis. Savo kūryboje jis siekė išsaugoti dvasines vertybes, manė, kad šias vertybes būtina puoselėti paveiktame bedvasės technikos dabartiniame pasaulyje. Lietuvių literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius, aptardamas Apučio novelės sako: „didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančią, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.“ Vadinasi, Aputis palaiko tradicinių vertybių puoselėjimą. Novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“ dviejų veikėjų susidūrimas. Vaikas ne tik pasitiki vyru, bet su juo bendradarbiauja. Novelės pabaigoje berniukas tarsi užjaučia vyrą, kad jis lieka vienas, kartodamas : „Nesmagu, kad jūs liekat vienas.“ Nors galbūt berniukas suvokia, kad jis pats liks vienas ir tas supratimas, kad juos sieja vienatvė, traukia rinktis ta pačią kelio pusę įveikti kartu. Užjausti, tolygu atleisti, nes abu veiksmai reikalauja supratimo kito žmogaus jausmams ar poelgiams. Šios vertybės ypač svarbios, nes tik jų puoselėjimas mus daro tauriais žmonėmis. Šių vertybių apraiškų gausu  literatūroje, nes per literatūrą stengiamasi paveikti žmogaus požiūrį ir padėti suprasti, kaip svarbu išlikti žmogiškam.

           Meilė tėvynei ir begalinis jos vertinimas, siekis skleisti lietuvišką žodį, noras garsinti ją visais įmanomais būdais atsiranda, dėl pagarbos, kuri jaučiama gimtajam kraštui, dėl prisiminimų ir išgyvenimų patirtų joje. Taip yra todėl, kad tėvynė, kaip ir gyvenimas, duota tik viena. Tai suprato ir daugelis lietuvių rašytojų įvairiais amžiais. Viskas prasidėjo dar XVI. a, kai buvo parašyta ir išleista pirmoji lietuviška knyga- „Katekizmas“. Ją parašęs Martynas Mažvydas padarė didžiulį darbą tautos kultūros klestėjimui. Lietuviškoji prakalba kviečia vienytis tautą, priimti jiems skirtą lietuvišką žodį. Ši knygelė yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kuri tausoja mūsų tautiškumą. Vėliau į literatūrą atėjęs liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ aptaria tautiškumą, kurį sieja su dora. Jis ragina būrus nepasiduoti kitataučių daromai įtakai, neišsižadėti savo papročių ir neprarasti „Viežlybumo“ ,kuris būtinas lietuvių bendruomenei išlikti ir pasipriešinti germanizacijos poveikiui. Donelaitis tikina, kad teisingai gyvendami būrai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Išeina, kad tautiškumas ypač svarbus ir tik jis padeda išlikti lietuvių bendruomenei nepakitusiai. Vadinasi, jis yra vertybė XVIII. a literatūroje ir gyvenime. XXa. pradžioje grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes ir formavo lietuviškumo sampratą. Vienas to amžiaus poetų buvo Maironis, kurio poezijoje tėvynė užėmė svarbią vietą. Gausu patriotinės poezijos apraiškų, kurios pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai buvo meilė tėvynei, žavėjimasis praeitimi ir rūpinimasis dabartimi. Eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą) raginama neprarasti vilties, parodomas tikėjimas mylima ir didinga tėvyne: „Laikai juk mainos: slėgė pikti,-/Nušvis kiti/Lietuvai, mūsų tėvynei.“ Tokiu būdu pabrėžiamas atsidavimas jai ir reikšmingumas. Šiam poetui tėvynė ne tik kūrybos šaltinis, bet ir be galo vertinama ir mylima vieta. Taigi tautiškumas įvairių laikotarpių literatūroje išliko vertybe, kurią reikia saugoti, puoselėti ir branginti.

Apibendrindamas mintis norėčiau pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų atsirenka vertybes, kurias puoselėja ir brangina. Lietuvių literatūroje grindžiamos pamatinės vertybės, kurios yra nepamainomos visais laikais. Šeima, tautiškumas, atjauta ir atleidimas yra tos vertybės, kurios mums padeda išlikti humaniškoms, doroms ir moralioms asmenybėms. Iš literatūros išmokti galime daug ir padaryti išvadas apie tai, kas svarbu gyvenime- nesunku. Literatūra skiepija teisingas vertybes. Ar žmogui jos svarbios atsirenkama individualiai. Tiems, kas supranta teisingą kelią, lengva suprasti ir tai, kad amžina, išlieka amžinu ne tik knygų puslapiuose, bet ir žmonių mintyse ir gyvenime. lsdpriorit


Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.