Į pradžią > Kolega kolegai > Mirčių, išsiskyrimo ir skurdo paženklintas rašytojas ir režisierius Antanas Škėma: “Tesu antraeilis herojus“

Mirčių, išsiskyrimo ir skurdo paženklintas rašytojas ir režisierius Antanas Škėma: “Tesu antraeilis herojus“

Rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Antano Škėmos (1910–1961 m.) gyvenimo trajektorija vedė iš Lietuvos per Vokietijoje įkurtas vadinamąsias išvietintųjų stovyklas iki lietuvių išeivių sostine laikomos Čikagos ir Niujorko. Kokią išgyvenimo strategiją griūvančiame pasaulyje rinkosi lietuvių literatūros avangardistas A. Škėma? Turbūt geriausiai ją nusakytų šie vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche‘s žodžiai: „Menas, vien tik menas mums duotas, kad nemirtume nuo tiesos.“

Prarastas vaikystės rojus

A. Škėma labai mėgo pabrėžti, kad yra gimęs du kartus. Tarsi jam būtų buvęs suteiktas dvigubas gyvenimo kreditas. Čikagos laikraščiui „Draugas“ duotame interviu rašytojas teigė: „Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.“ Antano tėvas valdžios įstaigoms nurodė metais vėlesnę sūnaus gimimo datą – kad gautų socialinę išmoką. Tuo metu Škėmų šeima gyveno Lodzėje, Lenkijoje, ten tėvas dirbo mokytoju.

Vaikystės rojų mažasis Antanas patyrė labai trumpai. Jo atmintyje išliko tik pavieniai šviesos blyksniai: Austrijos kurorte užsieniečio vaišingai ištiesta vyšnių sauja; kėlimasis keltuvu į kalną; motinos istorijos prieš miegą. O tada – brūkšnys. Rojaus vartai skaudžiai užsitrenkė vaikui prieš pat akis. A. Škėmos vaikystė nebuvo tas idiliškas laikotarpis, kai galima tik nerūpestingai žaisti, svajoti ir leistis į nuotykius.

Būsimasis menininkas brendo Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijų ir porevoliuciniu laiku, o šį ženklino mirtys, išsiskyrimai, skurdas. Prasidėjus karui, jo tėvai pabėgo į Rusiją, o revoliucijos metu gyveno Ukrainoje. A. Škėma buvo tipiškas to meto vaikas: puslaukinis, vagiliaujantis kaimynų bulves, tėvo rytais grūdinamas šaltu vandeniu. Kartu su bendraamžiais jis valgydavo supuvusius obuolius, saulėgrąžų sėklų išspaudas, vagiliaudavo ir keikdavosi. Vaikų užsiėmimai veikiau priminė makabriškas siaubo filmų scenas nei nekaltus žaidimus. Teko mokytis išgyventi priešiškoje aplinkoje.

Kai šeima gyveno Ukrainoje, vaikas tapo šiurpaus vaizdo liudininku: kareiviai įsibrovė į jų butą, kėsinosi nužudyti tėvą ir išniekinti motiną. Laimingo atsitiktinumo dėka šios tragedijos išvengta, bet patirtas siaubas iš atminties neišsitrynė. Panašią grėsmingą sceną po daugelio metų A. Škėma aprašė apysakoje „Saulėtos dienos“. Deja, jos veikėjo mažojo Martynuko ir tėvų istorija kur kas liūdnesnė, nei patirta autoriaus.

Škėmų šeima į Lietuvą grįžo 1921 m. Mokyklą būsimasis rašytojas lankė Radviliškyje, vėliau mokėsi Kaune, „Aušros“ gimnazijoje. Neatlaikiusi revoliucijos meto baisybių, jo motina susirgo psichikos liga – pasitraukė iš nuožmios realybės į savo pasaulį ir į jį nebepatekdavo nei svetimieji, nei šeima. Moteris nebegalėjo rūpintis ir vienturčiu sūnumi. Ši trauminė patirtis įsirašė į vaiko pasąmonę.

Mirties simbolių ir ženklų buvo sėte prisėta nuo pat rašytojo vaikystės: kaukolė tėvo spintoje atliko auklėjamąją funkciją, buvo diržo pakaitalas ir net savotiškas įspėjimas – memento mori (lot. k.; atmink, kad mirsi); vaikų žaidžiama makabriška „karuselė“, t. y. pakarto karininko sukimas ant žibinto; tiesioginis mirties alsavimas į veidą, kai raudonarmiečiai vos nenužudė jo tėvo; uždarbiavimas dalyvaujant laidotuvių apeigose; medicinos studijos, iš kurių įsiminė tik negyvi kūnai. Visas šis mirties anturažas vėliau persikėlė į A. Škėmos prozą ir dramaturgiją kaip siurrealistinės ir skaitytojus šokiruojančios detalės.

Skaitykite daugiau:

Tesu antraeilis herojus


Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.