Į pradžią > Kolega kolegai > Dalia Satkauskytė. Apie streiką, naujakalbę ir mokslo ekonominę naudą

Dalia Satkauskytė. Apie streiką, naujakalbę ir mokslo ekonominę naudą


Galvojau sau, imsiu ir parašysiu apie baisią biurokratinę naujakalbę, su kuria kasdien susiduriame. Bet Lietuvą ištiko mokytojų streikas, o vėliau keliolika mokytojų su profsąjungos vadovu priešakyje atsisakė išeiti iš ŠMM, kol su jais nebus pradėta derėtis. Streikas lyg ir nedidelis, o pagal ŠMM ir Co. manipuliacinę statistiką ir visai menkas. Streikavo, anot socialdarbiečių lyderio Gedimino Kirkilo, tik silpnos mokyklos (tuo metu prieš mano akis gulėjo prie streiko prisijungusių Vilniaus licėjaus mokytojų pareiškimas). Krito Švietimo ir mokslo ministrė, kažkodėl dovanų gavom dar dviejų ministrų galvas. Premjeras mokytojus apkaltino valstybės perversmo rengimu ir galbūt naudojimusi Kremliaus parama tarpininkaujant konservatoriams. Įvyko mokytojų palaikymo akcija „Paskutinis skambutis“, gal net didžiausia vieša protesto manifestacija nepriklausomybės laikotarpiu.

Naujakalbės problemos iš galvos išgaravo, transformavosi į aistringas ir aštrias diskusijas feisbuke su tais, kurie smerkė streikuojančius mokytojus už atsakomybės mokiniams stoką, nusigręžimą nuo tikrųjų vertybių, apeliavo į mokytojo idealizmą ir dvasingumą, kvietė ieškoti gražesnių protesto formų (tarytum kas nors į tokias protesto formas Lietuvoje kreiptų dėmesį). Turiu prisipažinti, kad dvasingumo ar idealizmo argumentai siutina labiausiai, nes siūlo paklusti ir susitaikyti. Neretai jais mėginama pašalinti laisvos diskusijos galimybę.

Pagunda naujakalbės problemą išmainyti į apmąstymus apie mokytojų streiką, jo reikšmę pilietinei savimonei (nė kiek ja neabejoju, nepaisydama visokių politinių prisiplakėlių, kadaise marinusių švietimo sistemą ir gražiai nutaisytais veidais žygiavusių mokytojų palaikymo akcijoje), išlindusią absurdišką valdančiųjų retoriką ar kažką panašaus. Bet apie tai jau prirašyta, kad neišvengiamai kartosiuosi. Arba imsiu rašyti kokį farsą, bet tokių irgi parašyta. Tad giliai įkvėpiau ir nusprendžiau grįžti prie naujakalbės problemos, juo labiau kad ji akivaizdžiai susijusi su dalykais, dėl kurių protestuoja mokytojai. Pinigais, laiku ir pagarba.

Darnus vystymasis, tvarumas, žmogiškieji ištek­liai, proveržis etc. tapo tuščiu skambesiu. Į šiuos burtažodžius tiesiog nebekreipiame dėmesio, biurokratinių popierių grafose padedame pliusiukus ir einame dirbti savo darbų. Tačiau, kai praėjusią savaitę kelias dienas laužydama galvą pildžiau paraišką dėl finansavimo dalyvauti konferencijoje, dėmesį į naujakalbę privalėjau kreipti. Nes atsirado naujų burtažodžių, kurių tiesiog nesupratau. Ką mano pranešimas apie lietuvių poeziją, kurį skaitysiu Prahoje, turi bend­ra su kažin kokiais „produkto stebėsenos rodikliais“ ir „rezultato stebėsenos rodikliais“? Ir kas tas „horizontaliųjų principų laikymasis“, kurį turėsiu užtikrinti? Pasirodo, jei noriu suprasti 19 puslapių naujakalbės šedevrą, neužtenka perskaityti paraiškos pildymo instrukciją šiai poveiklei (kas sugalvojo šį naujadarą?), tenka arba eiti į mokymus, arba kreiptis į apmokytą institucijos vadybininką. Arba skambinėti piktam atsakingam asmeniui, o šis kartais pasiunčia žioplus mokslininkus kuo toliau, pavyzdžiui, į Finansų ministeriją, kuri ir sugalvojo vieną paraiškos formą – nuo milijoninių pramonės iki kelių šimtų eurų vertės „mokslininkų kvalifikacijos kėlimo“. Kita siuntimo kryptis – Europos struktūriniai ir investicijų fondai, griežtai reikalaujantys atsiskaityti ne tik moksliniais pranešimais, išlaidų čekiais, bet ir biurokratiniais burtažodžiais. O gal tai ir yra biurokratinės mašinos esmė: niekas konkrečiai nėra atsakingas, viskas susipainioja ir pražūva sistemos labirintuose.

Pagarbos mokslininkui, pasitikėjimo juo šioje situa­cijoje nėra nė trupučio. Pildydama paraišką, studijuodama visus biurokratinius aplinkraščius sakiau sau, kad gal verčiau per tą laiką kaip nors kitaip būčiau užsidirbusi pinigų, už juos išvažiavusi į konferenciją ir didinusi tyrimų tarptautiškumą, kurio primygtinai reikalaujama. Ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, Lietuva yra antroje vietoje ES pagal švietimo finansavimo dalį, atitenkančią ne ikimokykliniam, ne pradiniam, ne viduriniam ugdymui, ne aukštajam mokslui, o „kitiems reikalams“. Pradėti tvarkyti tuos „kitus reikalus“, kaip jis siūlo, galima kad ir suskaičiuojant, kiek iš tikrųjų mūsų valstybei kainuoja nedidukai mokslininkų projektai, apaugę mokymais, naujomis biurokratinėmis darbo vietomis. Juk kažkas ir pasibaisėtinas paraiškos formas, ir biurokratinę naujakalbę gamina tikrai ne už dyką. Tik nereikia sakyti, jog čia ne mūsų, čia Europos Sąjungos pinigai, čia ne mūsų biurokratinės taisyklės, čia jų. Mūsų laiką tie biurokratizuoti pinigai vagia nepriklausomai nuo prieskyros, vagia patys save. Yra įsisavinami. Panašūs dalykai vyksta ir ŠMM, kur labai skubiai ruošiamasi atnaujinti vidurinio ugdymo programų turinį, mat, kaip viename iš pristatymų buvo pasakyta, „struktūriniai fondai suteikia galimybę realizuoti pokyčius“. Šia naujakalbės formule labai aiškiai pasakyta: svarbu ne programos ir ne ugdymas. Svarbu įsisavinti pinigus.

Straipsnis iš 3671 / 27 žurnalo (2018-12-21)

Dalia Satkauskytė. Apie streiką, naujakalbę ir mokslo ekonominę naudą

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.