Į pradžią > Laisvalaikiui > Elžbieta Banytė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

Elžbieta Banytė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

„Jau išmokau rašyti rašinio sakinius“, – sako mokinys, o mokytojai per nugarą lyg perbėga kažkas šalto – panašus jausmas būna, kai kyla temperatūra pirmą peršalimo dieną. Bet ką nors pasakyti sunku: taip, egzistuoja „rašinio sakiniai“, tokie štampai kaip „Vincas Krėvė – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų“ arba „visais laikais žmonės mylėjo vienas kitą“.

Šitos frazės padeda parašyti 500 privalomų egzamino rašinio žodžių, bet jomis nepasakoma beveik nieko. Iš kur šitokie sakiniai? Čia mokytojos to reikalauja? Čia privaloma taip parašyti?

Ogi čia suveikia elementari vaikų ir mokytojų savisauga, kylanti iš iki šleikštumo išpreparuotų abitūros rašinio vertinimo normų. Jame 42 taškai (išties 21, kuris padauginamas iš dviejų) skiriami už turinį – temos supratimą, argumentavimą arba teksto interpretaciją, rėmimąsi kontekstu ir struktūrą, o 58 – už raišką (14 už rašybą, 15 – skyrybą, 9 – „kalbos kultūrą“, 20 – stilių). Tegu mane velniai griebia, jeigu teksto struktūra yra labiau turinys, o ne forma, kaip atrodo vertinimo normų kūrėjams; bet čia kalbame apie kur kas rimtesnę problemą.

Ji matyti ir tada, kai sėdama vertinti rašinių: užuot ramiai perskaičius tekstą, apie jį pagalvojus ir tik tada pažymėjus rašybos ir skyrybos klaidas, čiumpamas spalvotas tušinukas ir klaidos žymimos iškart. Žinoma, tai susiję su iš tiesų rimtais mokytojų įgūdžiais, kurie atsiranda skaitant labai daug rašinių, bet vis dėlto tokiu būdu matyti darbo visumą nelengva. Juolab kad taisoma apsikrovus skyrybos taisyklėmis, žodynais, specialiai vertinimui parengtais lankstukais, kur išvardijamos klaidos, ir t.t. Į juos tenka žvilgčioti – netikiu, kad mintis nenuklysta. Dar vienas momentėlis – per apeliacinę komisiją greta mokytojos sėdi mokslininkas: mokytojos taiso rašybą, skyrybą, kalbos kultūrą, stilių, o mokslininkas jas konsultuoja turinio klausimais.

Atvirai pasakius, nieko per daug neprikonsultuosi, nes literatūriniam rašiny pagal reikalavimus turi būt abiejų autorių biografiniai ar kūrybos kontekstai, ir, nors tu nusprok, negalėsi skirti taškų už puikią, bet hermetišką analizę; o vaiką, kuris rašo apie meilę remdamasis veikiausiai psichologijos ar etikos pamokų medžiaga ir kūrinius ima tik kaip pavyzdžius, vadina manipuliatoriumi, nors kitur literatūros išnaudojimas žymiai baisesnis. Kyla nepolitkorektiškas klausimas: ar jos pačios, visos tos ilgametės VBE vertintojos ir mokytojos ekspertės, parašytų rašinį pagal savo reikalavimus, kur už turinį būtų skirtas maksimumas vertinant aklai? Šio straipsnio autorės manymu, sunkiai.

Bet minėtoje situacijoje matyti dar ir tai, ko tikimasi atitinkamai iš mokytojų ir iš mokslininkų: kad pirmiesiems kažkaip sunkoka su mąstymu, o antrieji rašyt nemoka. Ir pasirodo, kad tikrai nemoka, nes kažkaip kiauliškai nepastebi „kalbos kultūros“ klaidų, o apie stilių jau net kalbėti neverta. Išties mokslininkai, kiek mačiau, stiliaus atžvilgiu žymiai nuolaidesni, jiems ten atrodo „viskas tvarkoj“.

Skaitykite daugiau: 

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

 

 

 

  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.