Kalba – viena pagrindinių valstybės stiprybių

Šiuo metu Seimas svarsto Valstybinės kalbos politikos gaires. „Tai valstybinės kalbos politikos planavimo dokumentas, kuriuo nustatomi pagrindiniai artimiausių penkerių metų valstybinės kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai bei jų sprendimo būdai ir valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai“, – teigia Lietuvių kalbos instituto bendrinės kalbos normų tyrėja, viena gairių autorių dr. Rita Miliūnaitė.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Antano Smetonos teigimu, šiandien lietuvių kalba išgyvena geriausius laikus. „Palyginkime įvairius amžius ir pamatysime, kad nė viename amžiuje lietuvių kalba nebuvo taip suklestėjusi, kaip klesti dabar. Juk buvo laikai, kai pasaulio kalbininkai į lietuvių kalbą žiūrėjo kaip į mirštančią, – pabrėžia kalbininkas ir priduria, kad esama kalbos padėtis nereiškia, jog ja nereikia rūpintis, nes nežinia, ar taip bus po 10–15 metų. – Reikėtų žiūrėti, kas darosi aplinkui. Ir kai kurias grėsmes jau galima įžvelgti.“

Mato grėsmių

Tos grėsmės – ir kalbos apie tai, kad lietuviškam universitetui gali vadovauti lietuviškai nemokantis rektorius, ir tai, jog aukštesniu balu vertinami užsienio kalba leidžiamuose leidiniuose publikuoti moksliniai straipsniai. „Kai tyrinėjamos pasauliui svarbios problemos, būtų naivu tikėtis, kad galima susikalbėti lietuviškai, – svarsto A. Smetona. – Tačiau į šį reiškinį turime pasižiūrėti ir kitu kampu. Juk tas mokslas dėstomas Lietuvos mokyklose. Ir Lietuvos gyventojai turi teisę žinoti, kuo užsiima mūsų šalies mokslininkai. Kraštutinumų neturi būti. Mūsų mokslininkų veiklą turi matyti pasaulis, bet turi matyti ir tauta.“

„Jei doktorantui reikia straipsnį rašyti anglų kalba, jis pradeda galvoti, kam jam rašyti lietuviškai, – grėsmių sąrašą tęsia kino, televizijos ir teatro aktorius, diplomatas Juozas Budraitis, apgailestaudamas, kad labai mažėja taisyklingą lietuvių kalbą populiarinusių kultūros leidinių skaičius. – Rusų kalba prieš lietuvių pralaimėjo, nes siekis kalbėti lietuviškai buvo mūsų pasyvus pasipriešinimas okupacijai. Anglų kalbai nėra tokio pasipriešinimo, todėl ji gali greitai išstumti lietuvių kalbą. Pasiklausykime, kiek aplinkui „vau“. Ir jaunimo mėgstamos dainos – beveik vien angliškos. Ir interneto teikiamos galimybės skatina labiau vertinti anglų kalbą. O dar ketinama panaikinti lietuvių kalbos saugotojus – Lietuvių kalbos ir Lietuvių tautosakos institutus. Tik Lietuvių kalbos instituto rūpesčiu turime savo kalbos žodyną. Vargu ar kuris kaimynas tokį kapitalinį leidinį turi. Jei uždarys kalbos ir tautosakos institutus, tas funkcijas turės perimti Vilniaus universitetas, bet jame jau nebėra Lietuvių kalbos katedros. Iš pakeisto jos pavadinimo sunku net ir suprasti, kuo ten užsiimama. Todėl, manau, Valstybinės kalbos politikos gairės būtinos, o kad jos būtų veiksmingos, tikiuosi, bus priimta ir labai konkrečių darbų programa.“

Kintantis pasaulis keičia kalbą

Šiuo metu Seime priiminėjamas Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairių projektas buvo parengtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Kalbos politikos pakomisėje, į kurią kaip ekspertai, be keleto VLKK narių, buvo pakviesti įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų atstovai, taip pat dvi ankstesnių kadencijų VLKK pirmininkės. Gairių projektas apsvarstytas ir jam pritarta VLKK posėdyje.

„Nors laiko gairėms rengti turėjome labai nedaug, buvo susidariusi puiki erdvė diskusijoms apie valstybinės kalbos politiką ir jos pokyčius Lietuvoje. Diskusijos buvo labai kryptingos ir taiklios, – pabrėžia dr. R. Miliūnaitė. – Sunku būtų šiandien Lietuvoje rasti kalbos dalykams abejingą žmogų. Kintantis pasaulis, atsinaujinanti visuomenė keičia ir kalbos gyvavimo sąlygas. Žmonės su tuo susiduria kasdien ir jautriai į tuos pokyčius reaguoja. Todėl problemos – dvi. Pirma – kaip suderinti iš prigimties skirtingus natūralios kalbos raidos ir sąmoningos jos priežiūros procesus? Antra – kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių visuomenės grupių, kurių kalbinės nuostatos ir poreikiai yra gerokai skirtingi? Tam ir reikalinga valstybės mastu vykdoma kalbos politika.“

Kalbininkės teigimu, svarbu turėti konkretesnį dokumentą, atliepiantį konkretaus laikotarpio kalbos politikos aktualijas, tikslus ir uždavinius. Toks dokumentas kadaise buvo Valstybinės kalbos politikos 2003–2008 metų gairės. Vėliau parengtas panašus 2009–2013 metų naujų gairių projektas, tačiau jis nebuvo patvirtintas, laukiant atnaujinto Valstybinės kalbos įstatymo. Taigi ištisą dešimtmetį gyventa vadovaujantis gerokai senstelėjusiais teisės aktais, ir naujos kadencijos VLKK apsisprendė, kad būtina pasirūpinti nauju gairių projektu. Seime šiam žingsniui pritarta.

Dėmesys kalbai – ne išskirtinis

„Kalba kaip vientisas reiškinys neegzistuoja. Bendros kalbos atsiradimas yra sąmoningo darbo rezultatas. Tai standartų kalba. O kas tuos standartus nustato? Minia? Tai daro žmonės, kurie apie tai išmano. Taigi visiškai teisūs tie, kurie sako, kad prie mano asmeninės kalbos prašau nelįsti, bet visiškai neteisūs tie, kurie sako, kad dabartinės kalbos gramatika pasirašys pati savaime. Gyvuoja dvi kalbos – šnekamoji, kuria bendraujame, ir standartizuota kalba, kuria rengiami įstatymai, kodeksai. Taigi Valstybinės kalbos politikos gairės yra absoliučiai biurokratinė procedūra. Seimui patvirtinus gaires, bus rengiamos konkrečios programos, nes be jų gana keistai atrodo iš šalies biudžeto skiriami pinigai, – pažymi dr. A. Smetona ir priduria, kad valstybinei kalbai neskiriamas toks finansavimas, koks jis turėtų būti – skiriamos lėšos gerokai atsilieka nuo sumų, tenkančių kalbos puoselėjimui Latvijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. – Kai Lietuvos universitetų dėstytojas gauna 4 kartus mažesnę algą negu Estijos dėstytojai, galima spręsti apie finansavimą.“

„Jeigu pažvelgtume bent į Europos valstybes, pamatytume, kad daugelyje jų egzistuoja įvairios institucijos, besirūpinančios ne tik moksliniais kalbų tyrimais, bet ir kalbos politikos formavimo, jos sklaidos, kalbos tvarkybos, priežiūros, visuomenės konsultavimo reikalais. Taigi Lietuva čia nėra jokia išimtis. Dargi kai kuriose srityse esame gerokai pralenkę kitas šalis, pavyzdžiui, kaupdami valstybės remiamą didžiulį Terminų banką, turėdami savivaldybėse dirbančių kalbos tvarkytojų grandį, koordinuotai teikdami kalbos konsultacijas. Bet jeigu pažvelgtume kad ir į artimiausių kaimynų latvių kalbos politikos strategiją, estų atliktus parengiamuosius jų kalbos politikos strategijos kūrimo darbus, matytume, kiek dar daug turime nuveikti, kad ir mūsų kalbos politikos strategija būtų neką prastesnė. Iš kitų šalių mūsų kalbos politikai ir praktikai labiausiai turi mokytis ryšių su visuomene – paprastumo ir nuoširdumo, lengvumo ir žaismingumo. Atmosfera apie kalbą ir jos reikalus negali būti nuolatos apniurusi ar specialiai emociškai teršiama. Mūsų kalba verta, kad apie ją kalbėtume su pasididžiavimu, o ne pilni visokių nuoskaudų. Žinoma, svarbu ir kitas lazdos galas. Kad ir kiek dairytumės į kitas šalis, negalime aklai prisigraibyti skirtingų patirčių, kaip kad mėginama daryti su mūsų švietimo sistema. Turime atsirinkti, kas mums tinka, turime pirmiausia mąstyti savo galva, žiūrėti savo žmonių poreikių ir savo valstybės interesų“, – kalba Lietuvių kalbos instituto bendrinės kalbos normų tyrėja dr. R. Miliūnaitė.

Svarbiausios gairių nuostatos

„Rengiant 2018–2022 metų gairių projektą, vadovautasi Lietuvos kalbos politikai būdinga nuosaikia pažangos linija, nesiekiant drastiškai paneigti viską, kas daryta iki tol. Iš ankstesnių dokumentų perimta tai, kas šiandien dar yra svarbu, o kartu diskusijose iškelta naujų idėjų, kaip įgyvendinti svarbiausią Lietuvos valstybinės kalbos politikos tikslą – užtikrinti valstybinės kalbos tvarumą bei funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse ir kartu ne varžyti, o plėtoti lietuvių kalbos raiškos galimybes“, – teigia dr. R. Miliūnaitė.

Pasak jos, viena esminių problemų, kuriai iki šiol buvo skiriama pernelyg mažai dėmesio – kalbos politikos atotrūkis nuo visuomenės ir jos lūkesčių. „Demokratinėse visuomenėse neįsivaizduojama, kad politinę galią turinti valdžia dirbtų sau, o žmonės būtų nustumti nuo svarbiausių valstybės valdymo reikalų. Lietuvoje šiuo metu viešai ir atvirai diskutuojama dėl daugybės politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo aktualijų, ieškoma geriausių sprendimų. Kalbos klausimai – lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykis įvairiose viešojo gyvenimo srityse, lietuvių kalbos viešosios vartosenos kokybė, lietuvių kalba švietimo sistemoje, informacinėse technologijose, kalbos paslaugos visuomenei ir daug kitų kalbos dalykų taip pat patenka tarp šių aktualijų. Todėl labai svarbus aukščiausios valdžios požiūris į kalbą ir jos vartotojus. Manau, kad kalbos klausimai mūsų valstybėje turi būti kilstelti iki nacionalinio dialogo lygio. Turime ir naujausią Prancūzijos prezidento, išreiškusio aiškų požiūrį, kaip stiprinti prancūzų kalbos gyvavimą šalyje ir pasaulyje, pavyzdį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Gegužės 10 dieną Seime pristatant gairių projektą, išreikšta mintis, kad šio dokumento priėmimas būtų paskata susivienyti visam Seimui, nes kalba – bendras visiems Lietuvos piliečiams reikalas. „Ši politikų suvokiama galimybė leidžia manyti, kad ne tik kalbos politikos gairės, bet ir visa kalbos problematika gali būti viena tų gijų, kuri daug tvirčiau nei iki šiol susietų mūsų šalies žmones, kartu ir tuos, kurie yra pasirinkę emigranto kelią, – mano kalbininkė. – Kaip įprasta pasaulinėje kalbų raidos planavimo praktikoje, gairėse numatyti valstybinės kalbos vartojimo uždaviniai, apimantys kalbos statusą (kalbos vartojimo teisinių pagrindų kūrimą ir tobulinimą, kalbų santykius viešosios vartosenos srityse), kalbos prestižą, kalbos sandarą (sistemą ir vartoseną) ir kalbos mokymą.“

Nemažai dėmesio gairėse skiriama lietuvių kalbos funkcionavimui elektroninėje erdvėje: jos kokybės analizei, skaitmeninių išteklių gausinimui ir geresnei jų viešajai prieigai, kompiuterinių kalbos technologijų plėtrai.

Pasak gairių rengėjos, jau kurį laiką vykstančios viešos diskusijos apie lietuvių kalbos mokymą bendrojo ugdymo sistemoje kol kas niekur neveda, nes nėra konstruktyvios. Viskas baigiasi esamos padėties kritika bei švietimo darbuotojų kaltinimu „sovietiniu mąstymu“. Gairėse iškelti šios srities uždaviniai turėtų padėti sutelkti švietimo specialistus bei mokslininkus imtis konkrečių sprendimų.

„Turime daug atsakingiau galvoti ir apie lietuviakalbę išeiviją, kad lietuvių kalba nebūtų mūsų tautiečių ir jų vaikų pamirštama už Lietuvos ribų, o sugrįžeiviams būtų sudaromos sąlygos visavertiškai įsitraukti į Lietuvos kalbinę aplinką. Turime galvoti ir apie kitakalbių imigrantų kalbos mokymą, ir apie kalbinį Lietuvos kraštovaizdį, kuris šiandien taip pat kelia daug diskusijų. Pastarasis klausimas nėra iki galo teisiškai apibrėžtas, todėl kyla įvairių nesusipratimų, kaltinimų dėl viešosios erdvės kalbinės taršos, – svarbiausias gairių nuostatas apžvelgia dr. R. Miliūnaitė. – Be to, labai svarbu, kad pirmą kartą tokio lygio dokumente numatomi valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai, kurie parodytų, kiek veiksmingai bus vykdoma kalbos politika. Tik turėdami dabartinės kalbos būklės analizę, galime kalbėti apie tolesnį tos būklės gerinimą, jei esama padėtis mūsų netenkina.“

„Lietuvių kalba turi Konstitucijoje įtvirtintą valstybinės kalbos statusą. Esame įsipareigoję sau ir pasauliui išsaugoti vieną iš dviejų likusių gyvų baltų kalbų. Todėl turime kurti tokias sąlygas, kurios padėtų puoselėti lietuvių kalbą, ugdytų ir skatintų jos vartojimą visose gyvenimo srityse, – Valstybinės kalbos politikos gairių rengimui pritaria prezidentės vyr. patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Rūta Kačkutė. – Formuojant valstybės politiką lietuvių kalbos atžvilgiu svarbiausia užtikrinti atsakomybę už tai, kad bet kokie veiksmai, kuriais nusižengiama valstybinės kalbos statusui, būtų neleistini. Bendromis pastangomis būtina siekti, kad mūsų kalba visada išliktų stipri ir gyvybinga. Viena pagrindinių Lietuvos valstybės stiprybių ir yra mūsų gimtoji kalba.“

Parengė Genovaitė Paulikaitė

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →