Kai įsisukame į kasdienybės darbus ir imame sunkiai rasti motyvų džiaugtis, pakeliame akis į dangų.
Dabar tikra palaima: tvarkingais ir visai suirusiais trikampiais- danguje grįžtančių paukščių debesys. Jie skelbia atgimstantį pavasarį, žemę ir, norisi manyti, mus, atgimstančius tikėjimui, darbams, svajonėms, džiaugsmui. Ir net jei arimai dar pažliugę ar pacukruoti nakties šalna, širdyje jau skamba Prisikėlimo varpai.
Po sotaus šventinio stalo, po margučių ir šypsenų švytėjimo- valandėlė (ar valandėlės)- ne, ne telefono ar kompiuterio ekranui, o Dangui. Nes būtent jame- Prisikėlimo slėpinys ir naujos pradžios prasmė.
Linksmų šv. Velykų, mielieji!
