Į pradžią > Kalbėjimas > Psichologinis vaiko paveikslas XX a. lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Psichologinis vaiko paveikslas XX a. lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Psichologinis vaiko paveikslas XX a. lietuvių literatūroje

Šatrijos  Ragana,  Jonas Biliūnas

   Vaikystė – labai spalvingas gyvenimo etapas, kuris yra itin tampriai susijęs su tolimesne kiekvieno žmogaus ateitimi. Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią. Iš tiesų būtent vaikystėje patirti išgyvenimai, tėvų ar mokytojų įskiepyti įsitikinimai ir pamokos išlieka visam gyvenimui. Nusakyti, kokio amžiaus būdamas vaikas pereina į suaugusiojo pasaulį – sudėtinga. Tikriausiai būtų teisingiausia sakyti, jog kiekvienas pereina skirtingu laiku, o gal ir apskritai nepereina, juk sakoma, kad metai tėra tik skaičiai. Tikrąjį amžių parodo protas bei darbai. Vaikystę neišvengiamai turime visi, tačiau vieniems ji būna ne tokia miela ir priverčia suaugti anksčiau laiko. Lietuvių literatūroje vaikystės motyvus ypač jaudinančiai plėtojo Jonas Biliūnas bei Šatrijos Ragana. Būtent apie šių autorių žvilgsnį į pasaulį vaiko akimis, norėčiau pakalbėti.

Vaikystės patirtis išlieka visam gyvenimui, apie tai kalba lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Jo kūryboje didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekiama atskleisti žmogaus sielos tyrumą. Apsakymas ,,Kliudžiau” parašytas tuo laiku, kada  rašytojas patyrė didžiausią dvasinį išgyvenimą: Gydytojai jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos (,,Brisiaus galas”, ,,Vieną rudens dieną”, ,,Liūdna pasaka”ir kt.). Kūrinyje ,,Kliudžiau“ pasakoja apie antroką berniuką, kuris iššauna strėlę į mažą, baltą  katytę. Tam tikrą emocinę prasmę J.Biliūnas tikrovei suteikia ir per spalvas. Dažniausiai sutinkama jo kūryboje balta spalva nėra atsitiktinumas. Ji apibūdinama kaip susitaikymo, taikos ir ištikimybės simbolis. Tačiau „baltai spalvai būdingas ir neigiamas aspektas, pirmiausia dėl sąsajų su „mirties blyškumu“. J. Biliūno kūryboje balta spalva dažniausiai reiškia mirtį, baimę, šaltį – tai tikriausiai rašytojo savosios gyvenimo patirties perteikimas iš vidaus. Visa J. Biliūno kūryba laikoma gana autobiografiška, todėl neretai pasakotojas – sergantis, mirtį nujaučiantis, bet mąslus, jautrus, sugebantis pajusti greta esančiam užuojautą žmogus. Blyškumas kalba apie baimę, ligą, nuovargį ir – mirtį. J. Biliūnas tarsi gilinasi į savo nuojautas, nebijodamas apsinuoginti, nes mirštantis žmogus giliau ir kitaip supranta ribą tarp jį supančio gyvenimo ir mirties. Tikriausiai ir katytė apsakyme ,,Kliudžiau” neatsitiktinai balta (,,Tat buvo nedidelė balta katytė.”) – ji jau nuo gimimo (kaip ir J. Biliūnas?) paženklinta mirtimi…  Tokio savo poelgio vaikas labai gailėjosi ir po kelių dienų sulaužo lanką bei strėles. Pasakotojas leidžia suprasti, kad toks nekalto gyvūno gyvybės atėmimas skaudus net ir suaugus: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ Taigi, Jonas Biliūnas savo novelėje „Kliudžiau“ akcentuoja, kad vaikystėje padarytas blogas poelgis gali persekioti dar ilgus metus ir tapti viena iš didžiausių gyvenimo pamokų.

Kita lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana, parodo glaudų ryšį siejantį mamą ir dukrą.  Marija Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje ir Užventyje, kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ atsispindi būtent Užvenčio dvare praleistos dienos. Rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į buvusius savo namus, į savo šeimą, į vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Kūrinyje vaizduojama mamatė Marija be galo atsidavusi savo vaikams, ne savo pomėgius, o jų auklėjimą laiko didžiausia savo pareiga. Mamatei svarbiausia užauginti dorus žmones. Koks gi tas auklėjimas? Rašytoja, pati būdama puiki pedagogė, atskleidžia krikščioniškųjų vertybių ugdymo svarbą, auklėjimą, paremtą Biblijos mokymu. Mamatė aiškina, kad reikia daryti gerus darbus, nes tai patinka Dievuliui. Mirus Kazelei, mamatė įkalba Irusią atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad savo geriausiai draugei jai nieko negaila. Netgi mirtis vaikams nėra baisi – mamatė išmokė tikėti pomirtinio gyvenimo grožiu, tad išsiskyrimas bus laikinas. Be to, mamatė – lietuvybės puoselėtoja. Vaizduojamas kūrinio laikas – XIX a. pabaiga, spaudos draudimo metai. Mamatė nori, kad jos vaikai prisidėtų prie tautinio atgimimo. Ji sako, kad vaikai turi mokytis lietuvių kalbos, privalo išmanyti savo krašto istoriją. Doras žmogus, anot mamatės, turi būti patriotiškas. Apysakos veikėja Mamatė – išskirtinė dvaro asmenybė, kuri savo vaikus moko nepamiršti savo „šaknų“, lietuvių kalbos. Tai neleidžia vaikams sulenkėti tuometinėje bajoriškoje visuomenėje. Būtent šeima, kurioje yra tradicines vertybes saugojantis žmogus, vaikams neleidžia pamiršti gimtosios kalbos. Juk be gimtosios kalbos sunkiai įsivaizduojamas ir žmogaus bendravimas su tauta. Tad galima daryti prielaidą, jog šeimoje padedami pirmieji pagrindai, kurie galbūt  neleis žmogui pamiršti savo „šaknų“, kalbos. Mamatė ugdo vaikų meninį skonį, nes  meno grožį jaučiantis žmogus ir elgiasi dažniausiai dorai. Didelę reikšmę auklėjimui turi veikėjų ryšys su gamtos pasauliui. Tačiau mamatės ir jos vaikų ryšį išryškina gana šalti jos santykiai su vyru, skirtingi jų požiūriai į gyvenimą bei supančius žmones. Todėl jai tenka ieškoti supratimo savo vaikuose, auklėti ir auginti juos artimus savo sielai, derinant bajoriškas etiketo normas ir valstietišką paprastumą.

Darnioje šeimoje jaučiamės saugūs, nes mums ji yra  dvasinis ramstis. Taigi, šiame kūrinyje idealizuojamas motinos bei vaikų šiltas tarpusavio ryšys, jis  pateikiamas kaip siektino bendravimo pavyzdys.

Apibendrindamas galiu teigti, jog vaikystės tema lietuvių literatūroje vaizduojama labai įvairiai. Jonas Biliūnas parodo, jog vaikystėje galima padaryti tokių dalykų, kurie atminty išlieka visam laikui. Šatrijos Ragana parodo bene tobulos vaikystės modelį. Visgi reikėtų nepamiršti, kad  visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Asta Krapikienė
    2018.03.22 20:15 | #1

    Oi oi oi, tas kalbos turinys…

Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.