Į pradžią > Kalbėjimas > Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia?

                      Garsus Lietuvos teatro režisierius Jonas Jurašas yra pasakęs, jog „negali nuo padų nusivalyti Tėvynės dulkių. Gyvenimo patirtis, kelionės, pažintys su kitais kraštais praturtina, bet išlieki toks, koks esi gimęs.“. Šios sąvokos sampratą ir reikšmę kiekvienas galime suprasti skirtingai, tačiau, manau, kiekvienas įžvelgsime vieną iš opių šiandieninės Lietuvos problemų – emigraciją. Savo kalba sieksiu atskleisti, kokia yra ta tikroji emigranto dalia, vaizduojama literatūroje.

Neretai atsitinka, kai žmogus, spaudžiamas nelaimių ir neturintis kitos išeities, renkasi ar net yra verčiamas priverstinai pasirinkti emigracijos kelią. Dauguma tokių piliečių palieka Tėvynę suprantama ne vien dėl finansinių sunkumų, tačiau dėl aktualios problemos ir šiomis dienomis – karinių konfliktų. Apie visa tai susimąsčiau perskaitęs XX a. poeto, dramaturgo, prozininko, publicisto, literatūros mokslininko Balio Sruogos memuarinį kūrinį „Dievų miškas“. Tai dokumentinė knyga, paremta tikrais išgyvenimais tremtyje. Sruogos atsiminimai neturi nuoseklaus siužeto, neatkuriama pasakotojo gyvenimo istorija. Kūrinyje rašytojas  pasakoja apie save: suėmimą, kelionę į stovyklą ir iš jos. Taip įrėmintas pasakojimas skirtas visgi ne asmeniškoms nuoskaudoms aprašyti, o lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti, apmąstyti visos   Europos katastrofą. Drąsiai galiu teigti, kad  tai –  mūsų istorijos dalis bei svarus priverstinės emigracijos įrodymas. Šios knygos pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, Štuthofo lagerio kalinys, kaip ir kiti patiria pažeminimų, paniekinimų. Pasakodamas jis stengiasi savo padėties nevertinti dramatiškai, kad skausmas nebūtų toks atviras. Viskas priešingai. Balys Sruoga pasižymėjo kaip ypač kandus, kibus publicistas, karštai ginąs savo nuomonę, mėgstantis provokuoti, erzinti. Tai nieko keisto, kad savo kūrinyje į daugelį dalykų žiūri su ironija: „Kaipgi čia dabar. Poetas lyrikas – ir lavonus tampyk!“. Būtent ironija ir kandus juokas padeda menininkui išgyventi. Taigi knygoje „Dievų miškas“ parodyti du pasauliai – konclagerio realybė ir jos ironiškas atvaizdas. Vienas funkcionuoja, kad griautų, o kitas – kad kurtų. Lagerio kaliniai – beginklės ir nuolankios aukos – iš paskutiniųjų stengiasi išlikti žmonėmis. Ir nežinia, kas jų laukia,  kada beišvys savo gimtuosius kraštus. O gal taip ir liks burnoje vien tremties kartėlis bei artimųjų ilgesys širdyje?

Tačiau kokios yra pačios populiariausios emigravimo priežastys? Manau, bet kokių praeivių apie tai paklausę, gautume atsakymą: „Dėl geresnio gyvenimo“. O pasiteiravę, kokie jų gyvenimo tikslai, išgirstume šią mintį : „ Noriu užsidirbsiu daugiau pinigų‘‘. Taip, atlygis ten didesnis, tačiau tikrai tas darbas nebus labai jau geras ar išsvajotas. Tiesiog daug kas  dirba tokį darbą, kurio nedirbtų būdami savoje valstybėje. Gana retai kuriam pasiseka susirasti geresnį darbą ar pasiekti  karjerą. Apie tai privertė susimąstyti žymaus XX a. vidurio lietuvių prozininko, dramaturgo, atskleidusio katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką Antano Škėmos romanas „Balta drobulė. Romano veiksmas trunka beveik parą – prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą – apie dvyliktą. Romane pavaizduota tik vieno personažo – keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku –  gyvenimo istorija. Tačiau ši istorija atskleidžiama ne vienu aspektu. Garšva dirbdamas Niujorko viešbutyje privalo vilkėti uniformą – tai tarsi suvienodinimo  ženklas. Su šiuo drabužiu Garšva jaučiasi tarsi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, vienutę primenančioje keltuvo kabinoje. Bet Antanas Garšva dar ir poetas. Bent tai jį gelbsti nuo kasdieniškos beprasmybės, rutinos bei darbo gniuždančios aplinkos. Taigi iš  romano „Balta drobulė“  kiekvienas galime pasisemti gyvenimiškos patirties ir išminties. Juk „ne viskas auksas, kas auksu žiba“.  Nors daug kam gali atrodyti, kad emigracija padės praturtėti ar suteikia tau geresnių  gyvenimo perspektyvų, tačiau reiktų  gerai apsvarstyti, ar verta dirbti beprasmį darbą vien dėl to, kad praturtėtum,  ar tai suteiks tau laimės ir geresnio tolimesnio gyvenimo?  Juk ne materialiuose turtuose yra gėris. Todėl drąsiai galiu teigti, kad didžiausias turtas – dvasios stiprybė bei visų artimųjų buvimas  šalia.

Šiais laikais jaunimas nemėgsta skaityti knygų , tačiau jose galima rasti daug svarbių pamokymų. Daugiausia pasikliaujame informacija,  kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Labai dažnai  tenka girdėti,  kaip  gerai svetur, atrodo,  lyg viskas ten taip idealu. Taip ir susigundo dauguma jaunų žmonių prisiklausę paskalų apie „dangų remiančius“ atlyginimus ir išvyksta svetur laimės „žvejoti“. Tačiau nėra viskas ten taip puiku . Būtent apie tai privertė susimąstyti giminaitės pasakojimas iš asmeninės patirties. Ji svetur jau gyvena vienerius metus. Dirba gana gerą darbą, viename  oro uoste Anglijoje. Neblogas darbas, aiškios perspektyvos… Tačiau kiekvieną ryta tenka keltis gana anksti, apie šeštą valandą  ryto ir keliauti į darbą. Darbas užima kone 12 valandų. Grįžus namo, savaime suprantama,  nebėra net jėgų, todėl krenti, anot pašnekovės,  tiesiai į lovą. Mano manymu,  tai didžiulis sveikatos eikvojimas. Už tokį darbą,  žinoma,  nemažai moka, tačiau viskas atsigręžia į būstų pirkimo ar nuomos kainas. Būnant emigrantu nusipirkti nuosava namą, jos žodžiais tariant, neįmanoma, arba įsigysi tarsi „degtukų dėžutę“ –  mažą namelį be patogumų. Taigi tenka nuomotis didesnį namą, tačiau tame name tikrai gyvena daug žmonių, kiti net su šeimomis. Ir tokiame name kambario nuoma tikrai nemaža, tačiau pigiau nei mažas namas be patogumų. Paklausu giminaitės, ko ji lauki labiausiai, visada atsakydavo – atostogų, nes gali grįžti į gimtus namus ir pailsėti nuo kasdienės rutinos. Tikrai nėra taip gerai emigravus, kaip daugelis šneka. Nors  ji ten gyvena visai neilgai,  tačiau jau daug ką pamatė ir daug ką patyrė. Žinoma, yra žmonių, kuriems pasiseka „prasisukti“,  tačiau, galvoju, tokių mažuma. Visgi  sudėtinga ir sunku be kitų pagalbos ir užnugario nors ir savo pastangomis kažką pasiekti.

Apibendrindamas galiu teigti, kad emigranto dalia ne visada klostosi kaip jis nori. Taip drįstu teigti vadovaudamasis įvairiomis patirtimis ( net  ankstesnių kartų ). Kaip sakoma, ne viskas ten  „rožėms klota“. Žinoma,  yra minusų ir pliusų, tačiau nė vienas mes nematome to, ką jau patyrė emigravę žmonės. Kai kurie net nesigilinę neria į visą šitą liūną stačia galva, o po to tenka grįžti nusivylus, nes svajonės nepatenkino lūkesčių. Kiekvienam patarčiau: pirma – gerai pagalvoti,  ar verta aukotis tik dėl materialių dalykų, o antra – ar tai suteiks tau laimės… Visu pirma,  svarbu gerai pagalvoti, pasiklausyti emigranto dalią patyrusių žmonių patarimų. Gal jie bent šiek tiek praskaidrins tą paskalų ir dirbtino gėrio miglą kiekvieno akyse ir padės apsispręsti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.