Į pradžią > Kalbėjimas > Kaip žmogų paveikia praradimai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip žmogų paveikia praradimai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip žmogų paveikia praradimai?

 

Žmogaus gyvenimui daug reikšmės turi įvairiausi veiksniai, t.y. išgyvenimai. Dažnai jie žmogų arba nuliūdina, arba pralinksmina, motyvuoja, galbūt netgi padeda suprasti daug aplinkui supančių ar kitų dalykų, kurie svarbūs. Labiausiai žmogų paveikia praradimai. Jie individą veikia labai įvairiai, tačiau bet kokiu atveju – stipriai. Neretai apie praradimus ir jų reikšmę žmogui yra rašoma ir lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas”, Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly”, arba Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare”. Taigi, remdamasi būtent šiais lietuvių literatūros rašytojų kūriniais bei jų pagrindinių veikėjų paveikslais, šioje kalboje aš argumentuotai aptarsiu, kaip visgi žmogų veikia praradimai.

Žmogus prarasdamas asmeninę laimę tampa bejėgis ir sugniuždytas. Apie tokį asmeninės laimės praradimą yra rašoma XXa. Lietuvos poeto, dramaturgo, vertėjo, akademiko, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus antrojoje draminės trilogijos dalyje „Mažvydas”, parašytoje 1977m. Šiame Marcinkevčiaus kūrinyje yra vaizduojamas asmeninės laimės ir pareigos konfliktas, kurį išgyvena pagrindinis kūrinio veikėjas – Martynas Mažvydas – XVI a. lietuvių rašytojas bei pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ parengėjas. Žinoma, šiame Marcinkevičiaus kūrinyje faktai nėra tikri, dauguma jų yra tiesiog išgalvoti, tačiau istorinės asmenybės veikla ir jos kryptis išlieka ta pati. Svarbiausia šiame kūrinyje yra Martyno Mažvydo pasirenkama asmeninės laimės auka dėl įsipareigojimo dirbti visuomenei – veikėjas moko kitus daryti gerus darbus, atsisakyti ydų, šelpia vargšus, netgi juos gydo, bando atkalbėti nuo blogų sprendimų. Tačiau ši asmeninė laimė Martynui Mažvydui pamažu pradeda nebeteikti laimės. Jis kadaise dar būdamas Lietuvoje turėjo mylimają, su kuria planavo kurti ateitį, tačiau ją paliko ir pabėgo į Mažąją Lietuvą, kur pradėjo savo gyvenimą kone iš naujo ir tapo visų gerbiamu visuomenės veikėju. Jis savo asmeninę dramą laikui bėgant iš dalies pamiršo. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Ryškiausia kūrinio draminė kolizija – kai Martynas Mažvydas susitinka su pabėgeliu iš Lietuvos ir iš parodyto išgraviruoto žiedo, pasakojimų, jis išsiaiškina, kad tai Marijos, Martyno Mažvydo mylimosios sūnus Kasparas. Iš jo Mažvydas sužino apie Marijos mirtį, tai jį prislegia, jis pasijaučia kaltu, kad paliko ją, tačiau Mažvydas pradeda suvokti kaip šią klaidą, kuri dabar graužia jo sąžinę galėtų atitaisyti. Mažvydas sugalvoja Kasparą įsisūnyti, o šis nepriima to rimtai, netgi apkaltina tikrąjį savo tėvą bailumu, vadina melagiu bei išdaviku, kad netesėjo duoto motinai pažado ir dabar kitokiais būdais nesugeba pripažinti nesantuokinio savo sūnaus. Šiuo atveju kūrinyje asmeninė auka tarsi atperka vienas kaltes, tačiau gimdo kitas. Mažvydas jaučiasi prastai, jis sužlugdytas, netgi viešai pripažįsta sūnų, tačiau nepajėgia jo apginti, nes Kasparą išsiveda kareiviai. Kunigaikštis jau pasirašęs įsakymą jį perduoti Lietuvos valdžiai. Mažvydas išgyvena ilgai, jis sukniumba prieš kryžių ir kreipiasi į Dievą tokiais žodžiais: „Dabar ir aš kaip tu… Išleidau sūnų/ Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau/ Save ir savo kaltę…“. Jis taip pat po šio įvykio suabejoja, ar jo šis pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas ir svarbus, kad tam reikėjo paaukoti savo asmeninę laimę – gyvenimą ir šeimą. Taigi, galima sakyti, jog žmogus, praradęs asmeninę laimę tampa sugniuždytų ir visišku bejėgiu žmogumi.

Žmogus prarasdamas savo pasirinkimų laisvę tampa pasimetęs ir abejojantis. Žmogus patiria vidinį konfliktą, kuris verčia arba rinktis asmeninę laimę, arba laikytis įsipareigojimo. Būtent taip kovojančio su savo pasirinkimais žmogaus paveikslas išryškėja psichologiniame romane „Altorių šešėly”. Šiame XXa. prozininko, dramaturgo, simbolisto bei poeto Vinco Mykolaičio – Putino kūrinyje, išleistame 1932-1933m., išryškėja Liudo Vasario vidinio konflikto fragmentai, stipri dvasinė kova su savimi. Ši nuožmi kova kūrinyje truko aštuoniolika metų – nuo pat įstojimo į seminariją iki prašymo pagaliau pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos aštuoniolika metų Liudas Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą, mėgindamas suderinti nesuderinamą kunigo – įsipareigojimo ir poeto – asmeninės laimės kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai, deja, jam, kaip poetinės prigimties žmogui, yra visiškai svetimi ir nesuprantami. Jis dėl to labai kenčia. Mąstydamas apie tai, jis dažnai pasineria į vis gilesnę ir sunkesnę rezignaciją, ilgam užsidaro savyje. Nepaisant visko, jis tikrai galėtų prisitaikyti prie kitų, tapti vienu iš „jų”, tačiau jam prisitaikyti ir pritapti prie kitų yra lygu išsižadėti savęs bei pasmerkti save lėtai agonijai, dvasinei mirčiai. Vasaris šiuo atveju yra ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stotų prieš visus ir aršiai kovotų. Jis išties daugiau kovojo su savo patiriamais jausmais dėl jo pasirinkto kelio nei su išoriniu pasauliu. Savo svyravimais bei neužtikrintumu, keistu polinkiu analizuoti poelgius bei išgyvenimus, jis primena kitą literatūros veikėją – Hamletą – pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigiško gyvenimo, tačiau ir nedrįsta bei nenori aktyviai tam priešintis, galvodamas apie pasekmes, kaip tėvų ar visuomenės reakcija į tokį tuo metu nepriimtiną elgesį. Jis pats nėra užtikrintas dėl savo kelio. Todel Liudui Vasariui visgi belieka tik viena – nugrimzti į save, tyliai ir toliau maištauti. Savianalizė, būdinga Vinco Mykolaičio – Putino romano herojui yra savotiška kova su savimi. Jis kasdien kenčia, bandydamas suvokti tikrąjį savo pašaukimą, kurio suvokimui daug įtakos daro ir moterys, pasirodžiusios jo gyvenime. Jos irgi yra siekiamos asmeninės laimės dalis, kurios, Liudas Vasaris, būdamas kunigu visgi privalo atsisakyti. To puikus pavyzdys yra mergina vardu Liucė – Vasario pirmoji ir tikroji meilė. Tačiau be Liucės, visose trijose romano dalyse atsiranda po moterį, kuri stipriai veikia jo gyvenimą ir sprendimus. Pirmojoje dalyje, kaip ir minėjau, jis sutinka pirmąją savo meilę Liucę, antroje – Baronienę Rainakienę, pakeitusią jo požiūrį į tam tikrus dalykus, o trečioje – pačia svarbiausią ir didžiausią stimulą apsispręsti Liudui Vasariui davusią amerikietę Auksę. Visų jų jis atsisako, išskyrus Auksės, dėl kurios, kaip minėjau, jis kūrinio pabaigoje ir meta kunigystę, nepaisydamas nei kitų nuomonės, nei savo įsitikinimų, bandomų sau įteigti prievarta. Žmogus, kovojęs su savimi po aštuoniolikos metų visgi atranda ramybę. Taigi, kai žmogus praranda savo pasirinkimų laisvę, tampa pasimetusiu ir abejojančiu.

Žmogus kažką prarasdamas atranda priima tai, kaip tam tikrą galimybę. Būtent tokia reakcija į asmeninės laimės praradimą vaizduojama XIXa. pab. – XXa. pr. lietuvių rašytojos, Marijos Pečkauskaitės, dar kitaip žinomos, kaip Šatrijos Ragana, reikšmingiausiame kūrinyje, parašytame 1922m. – apysakoje “Sename dvare” kuriamas turtingas lietuvės moters paveikslas. Ši apysaka gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms – broliams Steponui ir Vincui, motinai – ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Tikriausiai todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia pajauta. Kūrinys buvo rašomas kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės. Jame aprašomas dvaro gyvenimas, tačiau didžiausią dėmesį kūrinyje atkreipia nagrinėjami dukros bei motinos santykiai, o ypač vis dėlto tipinės lietuvių moters mamatės paveikslas. Apysakos “Sename dvare” pagrindinė veikėja – mamatė yra to dvaro ponia ir trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris, kuri be viso to turi menišką sielą: muzika- jos gyvenimo dalis, jos sielos pasaulis. Mamatė – namų šeimininkė, ji švelni, be galo rūpestinga šiame apgaulių pilname pasaulyje. Vos radusi laisvą minutėlę, puola skambinti pianinu, kadangi jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko turi ypač mažai. Mamatė niekuomet ant nieko nepyksta, ji pernelyg atlaidi ir supratinga. Jos manymu yra daug svarbesnių dalykų nei malonumai, ar norai, tačiau atsipalaidavusi ji vis galvoja, kaip būtų gera pamatyti ir išgirsti tuos garsiuosius Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų. Mamatė turi daug svajonių, kurių dar neturėjo progos įgyvendinti, jeigu ne šeima, tačiau ji supranta, jog tai liks tik svajonėmis, nes ji dabar visiškai atsidavusi ūkiui, savo vaikams, kuriuos be galo myli. Ji tokį asmeninės laimės paaukojimą šeimai priima ir sieja su dar viena galimybe. Ji reiškia, kad ji gales ugdyti savo vaikus dorais žmonėmis, gales juos mokyti. Todėl ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes kaip ir minėjau, ji nori, jog jos vaikai užaugtų geri, ji ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis, bei jų poelgius, puoselėti juose tik geriausias vertybes. Ji nuo pat mažens vaikus moko, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Dėl šio rūpesčio ir atsidavimo vaikai taip pat nuoširdžiai myli savo mamą. Mamatė labai gerbia savo vyrą ir supranta, jog vyras turi būti šeimos galva. Šeimoje juodu pasiskirstę savas pareigas. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio klausimais, o mamatė – namų židinio šiluma, vaikų gerove. Taigi, galima sakyti, kad asmeninės laimės praradimas žmogų dažnai paveikia ir taip, kad praradimas suvokiamas kaip dar viena galimybė gyvenime kažką padaryti kitaip.

Taigi, apibendrinant, galima teigti, jog praradimai žmogaus gyvenime turi daug reikšmės, kadangi galima prarasti daug svarbių dalykų. Tokių dalykų praradimai veikia įvairiai. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus kūrinyje „Mažvydas” asmeninės laimės bei sūnaus su mylimąja praradimas žmogus tampa sugniuždytas ir bejėgis, V. Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly” žmogus prarasdamas asmeninę laimė ir laisvo pasirinkimo teisę tampa užsisklendusiu ir abejojančiu, na, o Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” parodo, kad žmogus prarasdamas asmeninę laimę bei karjerą dėl šeimos, tokį praradimą priima kaip dar viena galimybę, save išreikšti ugdant savo vaikus, juos išauginant gerais žmonėmis.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.