Į pradžią > Kalbėjimas > Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje (Pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje (Pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje

„Būti ar nebūti – štai mįslė.

Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj

Ar strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,

Ar su ginklu prie negandų marias

Į kova stot ir jais nusikratyti?“

Šios Hamleto monologo eilutės greičiausiai įstrigo kiekvieno žmogaus mintyse. Šiomis eilutėmis veikėjas išreiškia amžiną – kovos ar pralaimėjimo – dilemą. Viljamas Šekspyras – vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas ir poetas, sonetų kūrėjas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Jo bene garsiausias kūrinys – „Hamletas“ – amžiams įėjęs į dramaturgijos klasiką. Be to, tai yra vienas geriausių žmogaus filosofines kančias ir dvasinę kaitą atskleidžiantis kūrinys. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Šis veikėjas neskuba veikti, o pirmiausia galvoja. Jis susiduria su vidiniu konfliktu,  aplinkui visur dominuojančiu blogiu. Tačiau jis turi dvi galimybes – pasiduoti  banaliam blogiui,  pačiam virsti menkysta,  kurio negalima pavadinti žmogumi, ar mirti garbingai, nepasidavus ir iki galo kovojant už savus įsitikinimus, siekti teisybės ir kariauti prieš niekšybes. Tai yra sudėtingas ir tragiškas personažas, atskleidžiantis humanizmo idėjų krizę Renesanso laikotarpiu. Vis dėlto, hamletišką asmenybę galime sutikti ir lietuvių literatūroje. Savo kalbėjime ketinu aptarti V. Krėvės Skirgailos ir Just. Marcinkevičiaus Martyno Mažvydo paveikslus.

Pirmiausia Vincas Krėvė savo istorinėje dramoje „Skirgaila“ atskleidžia pagrindinio veikėjo, kunigaikščio Skirgailos, vidinį konfliktą, prilygstantį Hamleto kančioms. Nenuostabu, jog ši V. Krėvės drama yra laikoma artima Šekspyro kūrybai, nes istorinė drama atskleidžia žmogaus egzistencijos kančias, egzistencinius klausimus bei sukuria įtemptą ir dramatišką pagrindinio veikėjo vidinio konflikto raidą.  Dramos „Skirgaila“ kertinė ašis yra Lietuvos istorinis laikmetis. Istorinėje dramoje vaizduojama XIV a. pabaigos Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atsidūrusi tarp  pagoniškosios ir  krikščioniškosios  kultūros. Tokiu laiku, kai valstybė pereina iš vienos kultūros ir pasaulėžiūros į kitą, reikia stipraus valdovo, kuris sugebėtų vesti šalį į priekį. Ši sudėtinga užduotis atitenka Skirgailai. Istorinių duomenų stoka dramaturgui suteikė galimybę Skirgailos paveikslą ir vidinį konfliktą kurti laisvai ir priartinti šio personažo vidinį egzistencinį konfliktą Šekspyro Hamletui.  “Skirgailos” kūrinio  pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris.  Tuo tarpu pilyje matome ir pagonis veikėjus, kurie atstovauja senosioms pagoniškosioms vertybėms. Skirgaila yra įžvalgus ir protingas valdovas, suvokiantis, jog Lietuva nebegali toliau kovoti su kryžiuočiais – šalis turi priimti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, kad tauta  galėtų toliau formuotis ir išsaugotų savo tapatybę.  Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą.  Kertinė figūra, nuo kurios viskas priklauso, yra Skirgaila. Jis  yra priverstas kovoti dėl tautos išlikimo ne tik su išorės priešais, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu ir senaisiais papročiais Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos. Jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti –  tuomet jis meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis. Skirgailos vidinis konfliktas yra ypač stiprus, nes tai yra protingas ir gero valstybei norintis valdovas, pasiryžęs savo asmeninius interesus paaukoti dėl tėvynės, tačiau jis yra visiškai vienas su vienam žmogui nepakeliama našta. Galiausiai veikėjas, palaužtas vidinio konflikto, nebežino, kuo tikėti.  Skirgailos tragizmas kyla iš balansavimo tarp dviejų ribų – jis nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti. Iš dramos scenos matome, kad Skirgaila nesupranta žmonių jausmų. Pavyzdžiui, pamatęs Oną Duonutę besišypsančią, jis mano, jog ji džiaugiasi matydama jį, nors iš tikrųjų yra kitaip. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigarbės procesas.  Supratęs savo veiksmų beprasmybę Skirgaila nori kurti asmeninę laimę su Ona Duonute, tačiau jam tai irgi nepavyksta. Kitaip nei Hamletas, kuris patyręs sunkius egzistencinius apmąstymus pasirinko garbingai mirti, o ne pasiduoti blogiui, Skirgaila nėra toks stiprus, todėl pasiduoda blogiui ir morališkai žlunga.  V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Taigi, Vinco Krėvės dramoje Skirgailą matome kaip tragišką, siekusią gero savo šaliai ir žmonėms, tačiau nesugebėjusią pakelti naštos ir morališkai žlugusią, asmenybę.

Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje  „Mažvydas“  irgi vaizduoja hamletišką asmenybę. Kaip ir „Skirgailoje“, šioje dramoje dėmesys yra sutelkiamas į svarbią lietuvių tautos vystymosi stadiją – į raštijos gimtąja kalba gimimą. Pagrindinis dramos veikėjas, Martynas Mažvydas, yra istorinė asmenybė,  pirmosios lietuviškos knygos autorius.  Kaip ir Skirgailos atveju, nėra žinoma daug biografinių detalių apie Mažvydo gyvenimą, todėl Just. Marcinkevičius Mažvydo paveikslą kuria gana laisvai ir jam suteikia daug dramatiškų ir tragiškų bruožų. Justino Marcinkevičiaus tikslas buvo parodyti Martyną Mažvydą visu pirma kaip žmogų – jaučiantį, mylintį, klystantį ir kenčiantį. Pagrindinis veikėjas, Martynas Mažvydas, palieka Lietuvą ir išvyksta į Prūsiją. Taip autorius kuria pagrindinio herojaus konfliktą – Martynas Mažvydas privalo palikti Lietuvą, kad galėtų dėl jos dirbti. Kaip ir Skirgaila, Martynas Mažvydas iškelia  tėvynę aukščiau visko, jis paaukoja savo interesus ar asmeninę laimę dėl tėvynės. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Mažvydas tiki mokslu ir gimtąja kalba, nori, kad lietuviai gautų mokslą gimtąja kalba ir besąlygiškai tiki savo idėjų teisingumu. Iš Mažvydo dialogo su pusbroliu Vilentu matome šių dviejų žmonių skirtumus. Mažvydas yra idealistas, kovojantis dėl lietuvių, tuo tarpu Vilentui tai nerūpi. Viena vertus, toks Mažvydo brolio Vilento vaizdavimas galėtų būti Marcinkevičiaus meninė priemonė pabrėžti Mažvydo paveikslo idealistiškus bruožus. Yra žinoma, kad Vilentas taip pat buvo kultūrinis veikėjas, raštijos lietuvių kalba vienas iš pradininkų. Be to, Vilento ir Mažvydo dialoge atsiskleidžia Mažvydo vidinis konfliktas. Herojus išreiškia  baimę išgirdęs kunigaikščio žodžius, pasakytus išleidus „Katekizmą“: „tai, ko nepadarė kryžiuočiai kalaviju, tas bus padaryta per knygas ir Dievą“. Už kaltę Mažvydas baudžia save dirbdamas Sizifo darbą – moko paprastus lietuvius kiekvieną dieną visą savo gyvenimą. Kaip ir Skirgaila, Mažvydas dirba beprasmišką ir sunkų darbą, kurio niekas neįvertina.  Tačiau iš dialogo suvokiame, kad Mažvydas savo gyvenimą suvokia kaip džiaugsmą, o ne kaip kančią. Kitaip nei Skirgaila, kurį pareiga tėvynei palaužia iš vidaus, Martynas Mažvydas nepalūžta ir mato prasmę savo darbe. Vis dėlto, Mažvydo situacija yra  tam tikru požiūriu netgi tragiškesnė už Hamleto – jo tragizmas pasireiškia per šeimos konfliktą. Verta paminėti, kad Mažvydo šeima iš Lietuvos tėra autoriaus išmonė ir jokie istoriniai faktai jos egzistavimo nepatvirtina. Mažvydas atsiduria dramatiškoje situacijoje – į Prūsiją atklydo jo sūnus Kristupas. Kristupas papasakoja sunkią jo ir jo motinos dalią, kai juos paliko Mažvydas, papasakoja padarytą nusikaltimą. Mažvydas jaučia kaltę, kad likimo valiai paliko savo šeimą ir jo kančią didina tai, jog jis negali išgelbėti sūnaus. Kai sūnus yra išvedamas, Mažvydas prašo jo  atleidimo, bet jo nesulaukia. Mažvydas išgyvena tragišką situaciją, kai suvokia, jog niekaip negali išsaugoti savo kūno ir kraujo.  Sūnaus tragedija verčia veikėją susimąstyti apie paaukotą šeimą ir verčia klausti, ar verta aukoti šeimą vardan darbo gimtinei. Galima teigti, kad Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje Mažvydas yra dramatiška ir vidinių prieštaravimų skaldoma asmenybė, kuri paaukoja savo šeimą, tačiau sugeba atrasti prasmę savo darbe.

Galima teigti, jog abu autoriai vaizduoja skirtingas istorines asmenybes, turinčias hamletiškų bruožų. Abu veikėjai yra atsidūrę sudėtingose ir komplikuotose situacijose, abu yra vieni ir stengiasi dėl nematomo tikslo. Vis dėlto, V. Krėvės Skirgaila yra tragiškesnis personažas nei Justino Marcinkevičiaus Mažvydas. Skirgaila nėra toks stiprus kaip Mažvydas – nors jis ir kovoja su aplink tvyrančiu blogiu, senais prietarais ir nori žmonėms gero, tačiau jį palaužia jam skirta našta. Todėl jis pasiduoda blogiui ir morališkai žlunga. Tuo tarpu Mažvydas atranda prasmę savo sizifiškame darbe ir jaučia džiaugsmą. Kita vertus, „Mažvydo“ pabaiga kuria dviprasmį jausmą: viena vertus veikėjas neša jam skirtą naštą, tačiau šeimos drama verčia jį suvokti savo padėties dviprasmiškumą ir pasirinkimo konfliktą.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.