Į pradžią > Kalbėjimas > Kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją? (Pirkta kalba, siūlau nemokamai)

Kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją? (Pirkta kalba, siūlau nemokamai)

Kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją?

                      Tautos istorija yra svarbi kiekvienam žmogui. Mūsų prosenelių ir senelių praeitis duoda mums žinių, tradicijų ir vertybių pagrindą, kuris padeda suvokti savo tautą, jos kultūrą ir  istoriją. Lietuvių tautos istorija yra sudėtinga – nuo pat valstybės sukūrimo viduramžiais lietuviai turėjo kovoti dėl išlikimo ir išgyvenimo, šalį nuolat puolė kaimyninės valstybės, siaubė karai ar maras. Lietuva ne kartą buvo okupuota, patyrė daug represijų, karo nusiaubimų, trėmimų. Būtent tokie sudėtingi ir aštrūs tautos įvykiai ir išgyvenimai sukrečia žmones ir griauna, bet kartu kuria, žmogaus suvokimą ir pasaulėžiūrą. Skaudūs konfliktiški istoriniai įvykiai verčia žmones mąstyti, ieškoti klausimų į atsakymus, formuoti naują praeities ar tautos istorijos suvokimą. Literatūra yra įrankis norint perteikti ir kurti požiūrį į tautos istoriją. Literatūra, kaip žanras, yra lengvesnė nei kad istorinės knygos ir atskleidžia gyvus bei veikiančius veikėjų paveikslus, todėl ji keičia ir formuoja požiūrį į tautos istoriją. B. Sruogos „Dievų Miškas“ ir V. Krėvės „Skirgaila“ vaizduoja sudėtingas istorines situacijas ir jose atsidūrusius žmones. Savo kalbėjime ketinu aptarti, kaip literatūros tekstai, B. Sruogos „Dievų Miškas“ ir V. Krėvės „Skirgaila“, formuoja požiūrį į tautos istoriją.

Pirmiausia,  Balio Sruogos „Dievų Miškas“ formuoja tautos, atsidūrusios totalinės sistemos gniaužtuose ir naikinimo mechanizme ir bandančios išlikti, vaizdinį. Individas, apsuptas skausmo, mirties ir brutalumo, privalo atsiriboti nuo jį supančio blogio ir susikurti apsaugą, kuri jį apsaugotų nuo moralinio žlugimo ar beprotybės. B. Sruogai tai pavyko, nes jis  yra neeilinė asmenybė – vienas žymiausių lietuvių rašytojų. Jis yra poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarbą. Savo biografiniame kūrinyje „Dievų miškas“ autorius vaizduoja savo gyvenimą Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur jam teko susidurti su totalinės sistemos naikinimo mašina. Balys Sruoga buvo ne vienintelis lietuvis, atsidūręs Štuthofe – vokiečių režimas lietuvių inteligentija laikė pavojinga visuomenės dalimi, todėl ją uždarė į koncentracijos stovyklą sunaikinimui. Tai vaizduoja totalinės sistemos brutalumą ir tikslą sunaikinti mąstančią visuomenės grupę, kad nekiltų joks pasipriešinimas ar opozicija. Balio Sruogos kūrinys yra unikalus tuo, kad  jame parodyti du pasauliai – koncentracijos stovyklos realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas – yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros ir ne kultūros, žmonių ir ne žmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta. Tokiu būdu B. Sruoga norėjo išsaugoti vidinę laisvę, leidusią nepasiduoti išorės žiaurumui. Ironija, sarkazmas ir groteskas „Dievų Miške“ sukuria pasaulį, kuriame sąmojingas protas, žaisminga atjauta įveikia smurtą. Tai aiškiai matosi iš sarkastikų ir ironiškų sargybinių apibūdinimų. Pavyzdžiui, Balys Sruoga karikatūriškai ir ironiškai apibūdina Majerį:  „Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo“ ar “Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, –  atliekamų žindyvių jisai neturi“. Taip pat kai kurių scenų ironiški aprašymai, kad ir kokie baisūs būtų, kelia juoką: „Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm arti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas. Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu. Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, –  ko gi čia dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis – ir dūsauja!“. Pasitelkiant ironiją, sarkazmą ar groteską smurtas ir brutalumas netenka savo griaunamosios galios, o kultūra ir žmogiškosios vertybės laimi. Balio Sruogos gyvenime koncentracijos stovykloje buvo sudėtingas – autorius dirbo sunkius darbus ir akimirksniu neteko sveikatos, ilgą laiką gulėjo ligoninėje, vėliau tapo raštinės darbuotoju. Balys Sruoga tik per stebuklą išgyveno – jį leisgyvį griovyje rado Sovietų kariuomenė. Tačiau Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas“ nebuvo išspausdintas sovietmečiu, nes koncentracijos stovyklos realybė mažai kuo skyrėsi nuo Sibiro tremties vietų ar sovietinės sistemos žiaurumo. Vis dėlto, „Dievų miškas“ leidžia pamatyti žmogų ar tautą, besiremiantį savos kultūros vertybėmis, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo galia. O  tik taip asmenybė ar tauta gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams. Tauta turi ieškoti stiprybės savyje, kad sugebėtų išlikti ir nugalėti brutalią totalinę sistemą. Galima teigti, kad Balio Sruogos „Dievų Miškas“ leidžia suvokti žmogaus ir tautos padėtį totalinėje sistemoje ir padeda įvertinti savo tautos istorijos galią siekiant išsaugoti žmogiškąsias vertybes.

Kita vertus, Vinco Krėvės „Skirgaila“ atskleidžia, kokie sudėtingi yra kultūriniai pokyčiai tautos istorijoje. Kultūriniai pokyčiai yra ypač svarbūs, nes jie keičia tautos raidos kelią. V. Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja XIV amžiaus Lietuvą, kuri ką tik priėmė krikštą ir vis dar yra kryžkelėje tarp senosios ir naujosios pasaulėžiūros. Vis dėlto istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis Vinco Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pasaulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai. Dramoje vidinė tautos pokyčių drama yra išreiškiama per pagrindinio veikėjo, kunigaikščio Skirgailos, vidinį konfliktą ir moralinį žlugimą. Taip istorinis naujos kultūros, o senosios atmetimo, procesas susitelkia vieno veikėjo paveiksle.  Vincas Krėvė kurdamas Skirgailos paveikslą pasitelkia istorinį kontekstą: Skirgailą pavaizdavo kaip dramatišką figūrą, kuriai lemta skausmingu būdu jungti dvi epochas – pagonybę ir krikščionybę. Dramoje matome Skirgailos pastangas suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Skirgaila bendrauja tiek su krikščionių dvasininkais, tiek su pagonybę išpažįstančiu Stardu, bet Skirgaila palaiko krikščionybę, nes jis mato, jog taip Lietuvai bus geriau ateityje gintis nuo priešų. Stardas, aktyvus pagonybės propaguotojas mano, jog Lietuvai bus geriau su senaisiais dievais. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Nė vienas jam nepatinka, bet kaip toliau elgtis – jis nežino. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui.  Galima daryti aliuzijas su Antika ir sugretinti Prometėją su Skirgaila. Nors Prometėjas duoda ugnį žmonėms, tačiau jo niekas negelbėja. Tokia pati yra Skirgailos situacija, nes kad ir kaip jis pasielgs, jo niekas negelbės. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgaila – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio, bet jo situacija yra tragiška. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai. Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Pagrindinis veikėjas Skirgaila, palaužtas jam tekusios istorinės naštos ir paskutinės vilties sukurti laimingą gyvenimą su Ona Duonute, morališkai smunka. Tai simbolizuoja paskutinė dramos scena, kurioje Skirgaila įsako užkasti riterį Kelerį gyvą. Užkasęs savo priešą gyvą, Skirgaila žlunga kaip žmogus. Taigi, Vinco Krėvės drama „Skirgaila“ parodo sudėtingus istorinius procesus per vieno valdovo kančių prizmę, kas leidžia suprasti tautos istoriją, kaip ilgą, skaudų ir nesibaigiantį pokyčių procesą.

Apibendrinant galima teigti, kad Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Vinco Krėvės „Skirgaila“ atskleidžia, kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją. Literatūra padeda suprasti tautos istoriją iš įvairių pusių. Literatūra leidžia pažvelgti į tautos istorijos procesus iš vieno ar kelių herojų perspektyvos. Literatūros tekstuose matome veikėją, gyvenantį jam skirtame istoriniame kontekste su tam laikui būdingais istoriniais bruožais. Šis veikėjas išgyvena tam tikrus istorinius įvykius taip atskleisdamas tų įvykių įtaką visu pirma individui, o po to – ir visai tautos istorijai. Pamatę veikėjo kasdienybę suvokiame to laikmečio istorijos realijas, o literatūra formuoja tautos istorijos vertinimą.  Taip, kaip autorius perteikia veikėją ar istorinius procesus, mums duoda tautos istorijos interpretavimo vaizdinį. Literatūra mums leidžia suprasti ir pajausti tautos istorijos formavimosi procesą ir svarbą kiekvienam žmogui.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.