Suprantu, kad klausimas delikatus ir ne toks jau paprastas. Bet vykstant diskusijai apie tai, ar galima (kitos pusės požiūriu – veikiau ar ne nusikalstama) leisti moksleiviams per abitūros lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą vieną iš dviejų autorių pasirinkti savo nuožiūra, kvaila būtų nepamėginti išsiaiškinti, koks gi apskritai yra literatūros pamokų tikslas.
Mes diskutuojame ne apie tai, kaip padėti jaunam žmogui suprasti jį supantį pasaulį ir save, ne apie tai, kaip suteikti jam galimybę perskaityti geriausia, kas yra sukurta, bet apie tai, kokiu būdu nacionalinė propaganda pasieks jo smegenis. Atkreipkit dėmesį – mes nekeliam klausimo, ar reikia kažką prievarta svetimose smegenyse steigti. Mes nesutariam tik dėl būdų ir priemonių, kuriomis naudojantis tai geriausia padaryti. Tai šlykštu, ir jei tik būčiau jaunas, aš tikrai svarstyčiau, ar noriu kurti ateitį valstybėje, kuri siekia man parodyti pasaulį be praeities, o Lietuvą – be pasaulio ir jo kūrinijos stulbinančios įvairovės.
Aš manau, kad įsriegti į smegenis kaip varžtą lojalumą Lietuvai, įskiepyti meilę ir pagarbą Lietuvos kultūrai neįmanoma – tai įvyksta arba neįvyksta dėl daugybės tarpusavyje nebūtinai susijusių priežasčių, dažnai netgi atsitiktinių, į ką valstybė tikrai niekada neinvestavo.
(Kita vertus, ir lojalumas Lietuvai, meilė jai nėra, kaip kartais vis dar įsivaizduojama, dainos ir skambūs šūkiai – mylint Lietuvą neretai ir emigruojama, ir jos aistringai nekenčiama, o atskirais atvejais – kaip kitados nutiko, pavyzdžiui, Salomėjai Nėriai, – ji išduodama. Iš meilės.)
Visus šituos dalykus sakau, nes mano paties kelias link lietuvių kultūros ir ypač literatūros nebuvo rožėmis klotas. Aš mylėjau literatūrą kaip tokią, bet viskas, kas buvo parašyta lietuviškai lietuvių, man, paaugliui, kėlė siaubą.
Aš šlykštėjausi kaimu – o dauguma programinių lietuvių literatūros tekstų buvo agrariniai. Goethe, Homeras ar netgi koks šumerų epas apie Gilgamešą buvo suprantamesnis ir aktualesnis už Kudirką, Žemaitę, Biliūną, Vaižgantą. Pagaliau lietuvių kalba, kuria buvau priverstas skaityti tekstus, atrodė veikiau neišvengiamybė, tai, kuo reikėjo pagadinti tobulumą, kad šis būtų man prieinamas. Dabar juokinga, o tada kai kurios raidės (tarkim, š, ž, č) atrodė nepatikimos, griaunančios žodžio kaip tokio esmės grožį.
Aš aistringai nekenčiau visų lietuvių klasikų nuo Donelaičio iki Kondroto. Lietuvių literatūra man ir buvo šiedu autoriai (na, ir gal dar iš dalies Škėma), visa kita nedvejodamas ir neraudonuodamas laikiau šlamštu. Nenuostabu, kad daugelį mokykloje privalomų autorių skaičiau atmestinai, juo labiau kad trūko laiko skaityti man tuo metu įdomius ir aktualius užsienio autorius – Faulknerį, Camus, Kafką ir t.t. Ilgus mėnesius, kai pagal programą būdavo nagrinėjami lietuvių autorių kūriniai, literatūros pamokose manęs tarsi nebūdavo – kažką svajodavau arba demonstratyviai akvarele paišaliodavau į sąsiuvinį. Prisimenu, kad sykį vietoj rašinio apie Kudirką ar kokį Vydūną, esu parašęs tekstą apie karvių seksą – ir gavau teigiamą pažymį (taigi man pasisekė gerokai labiau nei kitados jaunajam Witoldui Gombrowicziui, kuris gavo kuolą, rašinyje išsityčiojęs iš Słowackio).
Dabar suprantu, koks buvau naivus, ir kokios angeliškos kantrybės reikėjo mano literatūros mokytojai, kad atsispirtų pagundai nubausti mane už naivų nonkonformizmą (paprasčiau kalbant – durnumą). Stebiuosi, kokia tolerantiška visokiems paklydimams ir kokia natūraliai laisva buvo gariūnlaikio Lietuva. Niekieno netrukdomas aš galėjau sau leisti augti, – kaip, matyt, pasakytų gerb. D.Kuolys, piktinąsis LRKM mokiniams suteikta galimybe patiems pasirinkti vieną autorių – mankurtu, aklu lietuvių kultūrai. Negalėčiau su juo nesutikti: išties tuomet nebuvau spjovęs gal tik į vieną išskirtinai lietuviškos kultūros produktą – Anykščių „rašalą“, kurį vėlesnėse klasėse jau sėkmingai vartojau svaiguliui sukelti.
Dabar galiu pasidžiaugti, kad mano tuometinio pasidygėjimo lietuvių literatūra (netgi kažkiek ir pačia lietuvybe – tuomet ji siejosi su visokiais badautojais, „megztomis beretėmis“ ir pan.) nesustabdė nė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, tuo metu vykdavęs dar gimtojoje mokykloje. Laisvos rašinių temos iš egzamino jau buvo kaip ir išnykusios, bet aš priklausau tai laimingai 94-ųjų egzamino kartai, kuri turėjo galimybę parašyti rašinį beveik laisva tema – kažką apie autoriaus ir jo biografijos panašumus. Skliausteliuose buvo nurodyti keli REKOMENDUOJAMI lietuvių autoriai, tačiau buvo galima remtis – tuo ir tąsyk ne iš karto patikėjau, perklausiau mokytojų, ar man nesivaidena – BET KOKIAIS LIETUVIŲ ARBA UŽSIENIO autoriais
Tai beveik neįtikėtina – kad taip galėjo būti. Tačiau tai yra faktas: tuometiniai egzaminų tvarkos kūrėjai, tarp kurių, tikėtina, buvo ir tas pats D.Kuolys (švietimo ministras 1990-1992m.), stojo vadinamojo mankurtizmo pusėn, stojo Joyce‘o, Kafkos, Faulknerio – autorių, kuriuos tuo metu mylėjau, ir apie kuriuos parašiau egzamino rašinį – pusėn. Taip pat Užkalnio, Tapino, Vanagaitės pusėn, nes niekas nedraudė – jei tik kam būtų kilęs toks noras – parašyti rašinį, remiantis vien tik to meto užkalniais, tapinais ir vanagaitėmis. (Ar girdit kaip braška šalies pamatai?)
Skaitykite daugiau:
