Saulius Jurkevičius. Suirutė galvose, arba mokinių atgrasymas nuo literatūros

Kiekvienais metais po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, kai mokiniai sužino savo įvertinimus, tenka matyti daugelio jų nuostabą ir sutrikimą.

Kalbėdamas mokiniams apie brandos egzaminus, nuolat kartoju, kad jeigu sąžiningai ir stropiai mokeisi, gali tikėtis realiai prognozuojamo įvertinimo.

Deja, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatai yra skausminga išimtis, kuri kelia, anot apsakymo „Šuns širdis“ herojaus profesorius Preobraženskio, pagrįstą suirutę daugelio galvose. Istorija liudija, kad sumaištis prasideda tada, kai iškeliami siekiai pradeda stipriai neatitikti esamos realybės. Tai akivaizdžiai iliustruoja noras išskirtinai sureikšminti lietuvių kalbos discipliną ir mėginti prisiimti įsivaizduojamą misiją, kurią mokykloje neva gali atlikti tik šio dalyko mokytojai.

Neadekvačių siekių ir nepagrįstų ambicijų virtimas suirute prasideda nuo Pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų turinio. Jos yra prisodrintos daugiaprasmiais literatūros kūriniais, kurie iš esmės neatitinka mokinių amžiaus tarpsnio ir jų gebėjimo suvokti jų mokymo(si) prasmę.

Mokiniai 9-10 klasėse privalo skaityti Dantės „Dieviškosios komedijos“ ištraukas, bandyti suprasti provokuojančias O. Vaildo „Doriano Grėjaus portreto“ daugiasluoksnes mintis, įsismelkti I. Mero, R. Gavelio ir S. Gedos kūriniuose keliamas problemas. Galbūt būtų galima apsiriboti mokiniams labiau prieinamais kūriniais, tačiau programų kūrėjų misija juos veda į Senąjį ir Naująjį Testamentą tuo lyg ir netiesiogiai teigiant, kad tikybos ir etikos mokytojai išaiškinti Šv. Rašto kvalifikuotai negali.

Taip pat yra manoma, kad tik per lietuvių kalbos pamokas galima skaityti „Periklio kalbą, laidojant atėniečius“, Didžiųjų kunigaikščių laiškus, pokalbius su M. Gimbutiene arba N. Sadūnaitės kalbas teismuose. Išties gražios siekiamybės gan stipriai atitrūksta nuo realių Lietuvos mokinių suvokimo galimybių.

Galbūt šiuos kūrinius ir galėtų pabandyti nagrinėti 11-12 klasių mokiniai, tačiau pastariesiems yra keliami dar aukštesni reikalavimai. Jie turi aiškintis A. Kamiu herojaus Merso kiekviena dingstimi kartojamus žodžius „Man vis tiek“ ir perprasti jo paaiškinimą dėl arabo nušovimo: „Aš manau, kalta saulė“. Dėl visapusiško Kamiu egzistencializmo filosofijos suvokimo būtinai reikėtų paminėti ir „Sizifo mito“ pirmąjį sakinį: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“. Greičiausiai nuoširdžiai tikima, kad tai yra būtina žinoti, kad galėtum suprasti į A. Škėmos „Baltos drobulės“ herojaus žodžius: „Mirtis graži“, tarė Antanas Garšva pusbalsiu: „Mirtis dieviška“.

Savaime suprantama, kad pastarosios citatos neatspindi pilnos šių kūrinių esmės, tačiau jos neakivaizdžiai daro mokiniams įtaką ir jaunam žmogui kuria keistoką pajautos lauką. Programos kūrėjai mano, kad tūlas mokinukas privalo paklajoti „pro alum ir urinu trenkiančias tarpuvartes“, skaitydamas J. Kunčino romaną „Tūla“. Įdomu, ar tikrai reikia gramzdinti vaikus į romane aprašomą beprotnamį, kalėjimą ir kitas abejotinos vertės patirtis, kad jie suprastų sovietinį kuklios raiškos paribio menininką. Vynelio gurkšnojimas ant Vilnelės krantų ir neįgyvendintos ambicijos objektyviai neatspindi ne tik sovietinės daugiaplanės tikrovės, bet ir palieką neteisingą supratimą apie to meto epochą. Toks kūrinių parinkimas jaunam žmogui formuoja ne tik iškreiptą tikrovės suvokimą, bet ir netiesiogiai įteigia negatyvią pasaulėžiūrą, vedančią į marginalinio elgesio sureikšminimą.

Skaitykite daugiau: 

  Suirutė galvose, arba mokinių atgrasymas nuo literatūros

 

 

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →