Kartą pas Meistrą atėjo jaunas žmogus ir sako:
— Aš atėjau pas tave, nes jaučiuosi toks niekingas ir bevertis, kad man net nesinori gyventi. Visi aplinkui tvirtina, kad aš nevykėlis ir idiotas. Prašau Jūsų, Meistre, padėkite.
Meistras, trumpai pažvelgęs į jaunuolį, skubiai atsakė:
— Atleisk, bet dabar esu labai užimtas ir negaliu tau padėti. Man reikia sutvarkyti vieną labai svarbų reikalą ,- ir, truputį pagalvojęs pridėjo: — Bet, jeigu tu sutiksi padėti man mano reikale, tai aš su malonumu padėsiu tau tavajame.
— S…su malonumu, Meistre, — sulemeno jis, su kartėliu pastebėjęs, kad jį eilinį kartą nustumia į antrą planą.
— Gerai, — pasakė Meistras ir nusiėmė nuo savo kairiojo mažojo piršto nedidelį žiedą su gražiu akmeniu. Paimk arklį ir jok į turgaus aikštę. Man reikia skubiai parduoti šį žiedą, kad galėčiau atiduoti skolą. Pasistenk gauti kuo daugiau ir jokiu būdu neparduok už kainą, kuri yra mažesnė, negu auksinė moneta. Jok, ir sugrįžk kaip galima greičiau.
Jaunuolis paėmė žiedą ir išjojo. Atjojęs į turgaus aikštę jis pradėjo siūlyti žiedą prekeiviams, ir tie pradžioje susidomėję apžiūrinėjo jo prekę. Bet, kai išgirsdavo apie aukso monetą, jie tuojau nustodavo domėtis žiedu. Vieni atvirai šaipydavosi jam į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo. Ir tik vienas pagyvenęs prekeivis maloniai jam paaiškino, kad aukso moneta — per daug aukšta kaina už tokį žiedą ir kad už jį gali duoti nebent varinę, kraštutiniu atveju – sidabrinę monetą.
Išgirdęs senuolio žodžius, jaunuolis labai nusiminė. Juk jis puikiai prisiminė Meistro įsakymą – nenuleisti kainos žemiau auksinės monetos. Apėjęs visą turgų ir siūlęs žiedą gerai šimtinei žmonių, jis vėl sėdo ant arklio ir parjojo atgal.
Labai sujaudintas nesėkmės jis įėjo pas Meistrą.
— Meistre, aš negalėjau įvykdyti tavo pavedimo, — su liūdesiu pasakė jaunuolis. Geriausiu atveju aš galėjau gauti už žiedą kelias sidabrines monetas, bet tu liepei neparduoti už mažiau, negu auksinę. O šis žiedas tiek nevertas.
— Tu ką tik ištarei labai svarbius žodžius, sūneli, — atsiliepė Meistras. — Pirmiausia, norint parduoti žiedą, gerai būtų nustatyti jo tikrąją vertę. O kas gali tai atlikti geriau už juvelyrą? Jok pas juvelyrą ir paklausk, kiek jis mums pasiūlytų už žiedą. Kad ir ką išgirstum iš jo, neparduok žiedo, o grįžk atgal.
Jaunuolis vėl sėdo ant arklio ir iškeliavo pas juvelyrą. Juvelyras ilgai apžiūrinėjo žiedą per stiklą, po to pasvėrė mažomis svarstyklėmis, ir galų gale kreipėsi į jaunuolį:
— Perduok Meistrui, kad dabar aš negaliu duoti jam daugiau negu penkiasdešimt aštuonių auksinių monetų, bet jei jis kiek palauktų, duočiau septyniasdešimt, atsižvelgiant į sandorio skubumą.
— Septyniasdešimt monetų?! — džiaugsmingai sušuko jaunuolis ir visu greičiu patraukė atgal.
— Sėskis čia, — pasakė Meistras, išklausęs pagyvėjusio jauno žmogaus pasakojimo. Ir žinok, sūneli, kad ir tu esi tas pats žiedas, BRANGUS IR NEPAKARTOJAMAS. IR ĮVERTINTI TAVE GALI TIK TIKRAS EKSPERTAS.
Tai kam gi tu vaikštai po turgų, tikėdamasis, kad tai padarytų pirmas sutiktas?
