Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu šie metai paskelbti Reformacijos metais, siekiant paminėti 500 metų protestantų Reformacijos pradžios sukaktį. Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d., kada augustiniečių vienuolis Martynas Liuteris savo 95 tezes prikalė prie Wittenbergo bažnyčios durų debatams ir kartu pasiuntė kopiją Mainzo arkivyskupui. „Bernardinai.lt“ skaitytojų dėmesiui Hanso Dumpio, vyskupas emerito lietuviams evangelikams išeivijoje, mintys, publikutos pasaulio lietuvių laikraštyje „Draugas“ (spalio 28 d. numeryje).
Šešioliktojo amžiaus Reformacija yra daugialypis įvykis, kurio pasekmės aktualios iki šių dienų. Istorikai teigia, kad Reformacija buvo būtina, nes Romos Bažnyčia tada buvo aptemdžiusi evangelišką Bažnyčios tapatybę įvairiomis žmogiškomis tradicijomis, netinkamais papročiais ir korupcija. Reikėjo sugrąžinti Kristaus evangeliją į Bažnyčios tapatybės centrą.
Kartu Reformacija buvo ir tragiškas įvykis, nes dėl jos Vakarų Bažnyčia suskilo į daugelį konfesijų. Liuteris niekada nesiekė naujos Bažnyčios atšakos, jis tik troško Romos Katalikų Bažnyčios reformavimo. Trumpai pasakius, Reformacija buvo tragiška būtinybė.
Liuterio inicijuota Reformacija vyko Dievo Žodžio pagrindu. Jis siekė atnaujinti esamą Bažnyčią tikėjimu į Kristaus evangeliją. Pagal ją žmogus Dievo malonę įgyja ne darbais, o tikėjimu į Jėzų Kristų. Ir toliau iš įgytos malonės plaukia artimo meilės darbai. Liuteris karštai troško įgyti Dievo malonę, tuo klausimu rėmėsi visa Bažnyčios reforma. Paulius rašė Laiške romiečiams: Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam… Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‘Teisusis gyvens tikėjimu” (Rom 1: 16–17). Tai reiškia, kad jeigu tikėjimu esi Dievo malonės išteisintas, tavo darbai turi išreikšti meilę artimui. Mums dabar tai atrodo elementaru, bet Liuterio laikais viešpatavo kitokie tikėjimo argumentai – išganymui tiko vienuolių pardavinėjamos indulgencijos. Bet iš tiesų išganymas nėra perkamas.
Reformacija buvo tragiška būtinybė.
Liuterio reformų įnašas į visuotinę Bažnyčią yra neįkainojamas. Komunija imta teikti, kaip ir Kristaus įsakyta – abiem pavidalais – duona ir vynu, o pačios pamaldos vedamos gimtąja kalba, kad eiliniai žmonės suprastų jas ir aktyviai dalyvautų. Taip pat Liuteris sukūrė daug giesmių, taip pagyvindamas pamaldas. Be kitų savo raštų, Liuteris išvertė Naująjį ir Senąjį testamentus į vokiečių kalbą, ir nuo to prasidėjo šventraščio vertimai į nacionalines kalbas, žmonės ėmė giliau suprasti ir vertinti Dievo Žodį. Kartu tai buvo ir Europos literatūrinės kultūros kilimo prielaidos.
Liuteris sukūrė du katekizmus: vieną auklėti šeimą tikėjimu, kitą – ugdyti kunigus. Rūpinosi ir vaikų auklėjimu, kūrė jiems tinkamas giesmes. Kadangi Liuteris dėl savo veiklos buvo popiežiaus ekskomunikuotas iš Romos Katalikų Bažnyčios, istorijos raidoje dinamiškas Bažnyčios atnaujinimo sąjūdis tapo atskira institucija.
Europos valstybių ribose išsivystė įvairios evangelikų bažnyčios su sava tvarka ir papročiais. Šiandien turime 140 atskirų evangelikų liuteronų bažnyčių visuose pasaulio žemynuose su daugiau kaip 80 milijonų narių. Jos tvarkosi savarankiškai, bet didelę daugumą jungia Pasaulinė liuteronų federacija.
Klausimas kyla – kur liko visuotinės reformuotos Bažnyčios idėja, kurią puoselėjo Liuteris? Dievo Šventoji Dvasia išlaiko Bažnyčios vienybę, bet istoriniai įvykiai ją liūdnai užtemdė. Bažnyčios vienybės stygius yra viena pagrindinių priežasčių, kliudančių Bažnyčiai atlikti savo misiją pasaulyje. Įvairios konfesijos skelbia Gerąją naujieną, tačiau kuris balsas yra labiausiai tikėtinas mūsų supasaulėjusioj visuomenėj? Ir šiandien tenka pripažinti, kad vienybės trūkumas – tai tarsi žaizda ant Kristaus kūno, o nenoras tą žaizdą gydyti tik pagilina skausmą ir atitolina jos išgijimą.
Esu įsitikinęs, kad pažymėti svarų istorinį įvykį yra prasminga, bet vien to nepakanka. Mes turėtume labiau įsiklausyti į Jėzaus maldą savo Tėvui: …kad jie būtų viena, kaip ir mes… kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs (Jn 17, 11, 21).
Ar šiandien Bažnyčia pakankamai atnaujinta, kad galėtume imtis žingsnių gydyti įvykusį lūžį? Daug kas pasikeitė istorijos raidoje nuo XVI šimtmečio ir Romos Katalikų, ir Evangelikų Bažnyčiose. Antrasis Vatikano susirinkimas nebevadina evangelikų eretikais, o įvardija atsiskyrusiais broliais ir seserimis. Per pastaruosius 50 metų dvipusis Romos katalikų ir liuteronų dialogas atvedė prie vienas kito gilesnio teologinio supratimo pozicijos. Viena žymi dialogų išdava – tai dokumentas „Bendra išteisinimo deklaracija”, 1999 metais ratifikuota Pasaulinės liuteronų federacijos ir Vatikano pontifikato tarybos krikščionių vienybei. Tuo dokumentu dabar turime bendrą sutarimą apie išteisinimo doktriną, kurios supratimas XVI amžiuje skyrė katalikus ir evangelikus.
Turime dar ir kitų reikšmingų kartu ratifikuotų dokumentų. Bet dokumentai liks popieriumi, jeigu jie nebus abiejų Bažnyčių priimti ir konkrečiai vyskupų, sinodų, vyskupijų, dvasininkų ir parapijų įgyvendinti. Šių metų spalio 31 dieną Šventojo Vardo Katedroje (Holy Name Cathedral) Čikagoje vyks ekumeninės pamaldos, vadovaujant kardinolui Blase J. Cupichui ir Čikagos diecezijos liuteronų vyskupui Wayne N. Milleriui. Pamaldų tikslas – atnaujinti sandorą tarp katalikų ir evangelikų parapijų. Sandora duoda galimybę parapijoms įsijungti į dialogą, kuriuo šalinami konkretūs barjerai tarp konfesijų.
2016 m. spalio 31 d. atidarant istorinius Reformacijos minėjimo metus Lundo katedroje, Švedijoje, popiežius Pranciškus pareiškė: „Mūsų bendras tikėjimas į Jėzų Kristų ir mūsų krikštas reikalauja kasdienio atsivertimo, kuriuo mes atsikratome istorinių nesutarimų ir konfliktų, sulaikiusių mus nuo susitaikymo.“
Liuterio pirmoji tezė skamba taip: „Kada mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus įsakė ‘Atgailaukite’, jis norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas taptų atgaila.“ Atgaila nereiškia meldimosi, kad kita pusė susiprastų priimti mūsų įsitikinimus. Veikiau, pagal Biblijos aiškinimą, atgaila reikalauja tokio širdžių pasikeitimo, kad atgailautojai melsdamiesi pakeistų savo savimonę, nusilenkdami po Kristaus kryžiumi. Kai mes artinsimės prie Kristaus, mes suartėsime ir vieni su kitais, bus šalinami konkretūs barjerai tarp konfesijų ir ugdomas pasitikėjimas.
Straipsnio nuoroda:
