Kino teikiamos galimybės mokyklose iki šiol beveik neišnaudojamos, nors tai įdomus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į interneto vaizdo įrašų svetaines „YouTube“ ir „Vimeo“.
Kiną geriausia kurti per neformalaus užsiėmimo būrelius, papildomą ugdymą, nes pamokų metu, aišku, tokia veikla užsiimti sudėtinga – reikia vykdyti dalyko programą. O neformalaus ugdymo būreliams skiriama pakankamai valandų, tik ne visada pakanka idėjų, kokius mokiniams patrauklius būrelius siūlyti. Ir čia kinas gali būti puiki išeitis.
Apie mūsų kino „darymo“ patirtį
Su gimnazistais pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai sukūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi į kūrybinį procesą įsitraukė ir mokinių tėvai. Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė. Taip per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Sukurti filmukai vėliau gali būti naudojami pamokose kaip ugdymo priemonė. Pavyzdžiui, kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, ekranizavome Marcelijaus Martinaičio „Kumelaitė Kukučio ausy“, sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“), dokumentinių filmų ciklą „Apleisti požemiai“ apie požemines Vilniaus paslaptis. Šiuos filmus lengvai susirasite platformose „YouTube“ ir „Vimeo“. Vis dėlto čia noriu glaustai aptarti, kaip apskritai „daromas“ kinas. Ši veikla tokia įdomi, kad man vis dar keista, kodėl tiek mažai mokinių ir mokytojų tuo užsiima.
Visas straipsnis:
