Abitūros egzaminai atskleidžia ne tik baigusių vidurinę mokyklą jaunuolių brandą, pasirengimą įžengti į suaugusiųjų gyvenimą. Šie gali atskleisti ir visuomenės subrendimą – jos požiūrį į jauną žmogų, jam keliamus reikalavimus. Tai parodo, ar apskritai visuomenei rūpi tie egzaminai, ar ji domisi, ko reikalaujama, kad abiturientas įrodytų turintis būtinus piliečiui gebėjimus.
Iškilusis eruditas Umberto Eco paliko tokį liudijimą: „Kasmet baigiantis birželiui laikraščiai nesunkiai prirašo vieną ar du puslapius abitūros temomis. Sukviečiami didžiausi tautos protai ir, žinoma, daugiausia diskutuojama apie italų kalbos egzaminą, nes plačiajai publikai būtų sunku išaiškinti, iš ko tiksliai susideda matematikos egzaminas“ („Kaip galvojo Gatamelata? – Takios visuomenės kronikos“. – V.: „Tyto alba“, 2017, p. 308). Taip esti Italijoje. O ką mąsto mūsų tautos protai? Kokia jų nuomonė apie egzaminų reikalavimus? Kaip mūsų rašytojai vertina literatūrinio rašinio temas? Kur jų straipsniai, kur diskusijos? Pasitaiko, daugiausia internete, vienas kitas pedagogo ar mokinio pabėdojimas dėl neįmanomų temų ar žurnalisto pasvarstymas, bet rimto susidomėjimo nerasime. Atrodo, tautos intelektualai vadovaujasi protingu ir naudingu principu: „Ne mano daržas, ne mano pupos.“
Tiesa, U. Eco gana skeptiškai vertina diskusijas dėl egzamino temų, nes, jo įsitikinimu, „nesvarbu, kokia buvo egzamino tema“. Jam svarbiau, kad abiturientas turėtų galimybę drąsiai išdėstyti savo nuomonę ir ją tinkamai įrodyti. Todėl egzaminų temos turėtų būti „apie dalykus, kuriuos mokiniai turėtų žinoti“.
Reikšmingas tas faktas, kad pasaulinio masto intelektualas domėjosi savo šalies baigiamaisiais egzaminais ir jautė pareigą straipsnyje paskelbti savo sampratą. Įdomus jo požiūris į italų kalbos rašinio temas, jų tikslus. Mums galėtų būti pavyzdžiu U. Eco aiškiai suformuluoti egzamino rašinio temų reikalavimai: „Abitūros egzamino tema turi patvirtinti tik du dalykus. Pirma, kad abiturientas ar abiturientė moka rašyti priimtina italų kalba (…). Antra – abiturientai turi mokėti parodyti gebantys dėstyti mintis, plėtoti temą nepainiodami priežasčių su padariniais ir mokėti atskirti prielaidą nuo išvados“ (p. 309). Iš tiesų juk nereikia, kad abiturientas įrodytų, jog yra nesuprastas genijus, kaip ironizuoja rašytojas, bet svarbu, kad turėtų būtinus kiekvienam raštingam žmogui gebėjimus: vartoti savo šalies kalbą ir įrodyti savo mintį, tezę.
Pasvarstykim, kokie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino reikalavimai. Jų turime visą apstą. Egzamino programoje išsamiai nurodyti dokumentai, pagal kuriuos buvo sukurti egzamino konceptualūs pagrindai, nuostatos, tikslai, uždaviniai, aspektai, be to, joje įvardyti tikrinami abiturientų pasiekimai, žinios, supratimas ir išskaičiuoti gebėjimai: analizės, sintezės, apibendrinimo, vertinimo, problemų sprendimo, argumentavimo ir kt. Ypač svarbu, kad programa teikia egzamino užduotis ir jas smulkiai apibūdina net 27 punktuose. Be to, dar yra sukurti itin moksliški aukšto teorinio lygio rašinio vertinimo kriterijai su priedais. Jei kas sugebėtų visa tai perskaityti ir suvokti, tai tikriausiai tarp tų visų reikalavimų, nurodymų bei aiškinimų galėtų įžvelgti ir U. Eco reikalavimus. Na, gal ne taip paprastai suformuluotus – juk reikšmingi tekstai negali būti paprasti ir aiškūs.
Bet neverta klaidžioti tuose aiškinimų, instrukcijų brūzgynuose, geriau paklausti mokytojų ir mokinių – jie puikiai žino, kas svarbiausia. Tai, anot U. Eco, ne gebėjimas plėtoti temą. Ne. Tai, mokėjimas pasirinktą temą (vieną iš keturių) pagrįsti, paremti vienu ar dviem autoriais iš trijų nurodytų. Tai tikrai sunki užduotis „privesti“, „pritempti“ autorių prie temos. Į ją ir sutelktas visas mokymas. Gal pati savaime ji nebūtų tokia bloga, bet ši itin sureikšminta užduotis nukreipia dėmesį nuo pagrindinio tikslo, reikalauja daug pastangų, laiko. Ji skaitant grožinę literatūrą verčia nepaisyti estetinių vertybių, emocinio turinio, bet ieškoti ir atsirinkti tik tai, ką būtų galima panaudoti rašiniui. Net per egzaminą pasirinkdami temą abiturientai galvoja ne apie tai, kaip reikėtų ją išdėstyti, o kurį iš pateiktų autorių galėtų įterpti į rašomą tekstą. Privalomas autorius – būtinas reikalavimas. Jeigu jo neįvykdysi, egzamino neišlaikysi – gresia absoliutus nulis.
Šis reikalavimas sukelia daug keblumų ir egzamino tekstų kūrėjams. Jie kaltinami, kad egzaminų temos yra neaktualios, plačios, abstrakčios, sudėtingos. Bet kaip sugalvoti temų iš mokinių gyvenimo, iš dabarties aktualijų, jeigu prie kiekvienos reikia nurodyti tris autorius, kuriuos būtų galima susieti su tema? Kas iš literatūros klasikų rašė apie dabarties jaunimo pramogas, informacines technologijas, emigraciją, patyčias ir kitas nūdienės mokyklos problemas? Blogiausia, kad ir mokslo metais per pamokas rašomos panašios temos, nes reikia mokinius parengti egzaminui. Ar galima sugalvoti geresnį būdą nukreipti mokymą nuo dabarties gyvenimo?
Kodėl keliamas toks neracionalus reikalavimas? Jis sugalvotas, kad priverstų mokinius perskaityti privalomąją literatūrą. Ar jis pasiekia tikslą, labai neaišku, nes mokiniai, nemėgstantys skaityti, sugeba išlaikyti egzaminą ir neskaitę kūrinių, o tik jų aprašymus. Gal tokia prievarta kai ką paskatina pamėgti skaitymą, bet tūlą mokinį taip atgraso, kad, išlaikęs egzaminą, jis sakosi daugiau į rankas neimsiąs grožinės knygos.
O juk, užuot kėlus tokį sunkų reikalavimą, galima mokinių apsiskaitymą patikrinti visai paprastai prieš egzaminą, per kalbėjimo įskaitą: mokinys gali šnekėti apie literatūrą ir parodyti dalyko išmanymą bei kalbėjimo gebėjimus, be to, komisija gali jam užduoti klausimų. Mokiniui, neperskaičiusiam privalomos literatūros, galima neleisti laikyti brandos egzamino. Dar esama ir kitų būdų – visai nebūtina didinti stresą per patį egzaminą.
Dabar pažvelkime į tai, kas kelia daugiausia neaiškumų ir painiavos, – į užduotis, kurias mokiniai turi atlikti. Egzamino programoje jos suformuluotos taip: „Brandos egzaminui pateikiamos dvi samprotavimo rašinio ir dvi literatūrinio rašinio užduotys“ (pabraukta mano, – Z. A.). Abiturientai turi rinktis: literatūrinį arba samprotavimo (pagal terminų darybos taisykles turėtų būti samprotaujamąjį) rašinį. Čia svarbu, kad literatūrinis rašinys nelaikomas samprotavimo (samprotaujamuoju). Kaip tai suprasti, aiškinama: samprotavimo rašinio objektas – problema, literatūrinio – literatūra. Taigi literatūrinis rašinys problemos neturi. Nurodyti ir tikslai: samprotavimo rašinio tikslas – apsvarstyti (išspręsti) problemą, literatūrinio – interpretuoti (nagrinėti, analizuoti) autoriaus kūrybą. Kaip suvokti abiejų rašinių skirtumą? Kelis kartus perskaičius peršasi gana įdomios išvados. Rašant samprotavimo tekstą reikia spręsti problemas, bet jų nenagrinėti ir neanalizuoti, nes šios mąstymo operacijos yra literatūrinio rašinio atributai. Užtat literatūrinis rašinys yra itin patrauklus nemėgstantiems samprotauti: čia tik interpretuojama, nagrinėjama, analizuojama, vadinasi, nesamprotaujama. Ir be jokių problemų – jų nereikia literatūriniame rašinyje. Ko gero, jų nėra nei rašytojų kūriniuose.
Gali pasirodyti, kad tokiomis programos formuluotėmis siekiama tik pašmaikštauti, pajuokauti. Juk rašinių skirtumas tradiciškai suprantamas visai aiškiai: viename rašinyje turi būti rašoma apie literatūrą, kitame – apie visokius kitokius dalykus (nes iš tiesų abiejų rūšių rašiniai priklauso samprotavimo tipui). Deja, kaip Damoklo kardas kabo jau minėtas reikalavimas – samprotavimo rašinį grįsti literatūra, t. y. jis turi skirtis nuo literatūrinio rašinio, bet turi būti pagrįstas literatūra. Koks tas rašinys turėtų būti, kaip jo mokyti – štai dėl ko jau ne vienus metus laužo galvas mokytojai.
Internete galima rasti diskusijų, kur rimtai svarstoma, kuo skiriasi vienas rašinys nuo kito. Prieinama prie absurdiškų išvadų: rašinių skirtumą sudaro tai, jog vienas skirtas mokyti samprotavimo, o kitas – analizės. Kadangi nelabai aišku, nei kas ta analizė, nei kas samprotavimas, nei kaip reikėtų to mokyti, tai siūloma vidurinėje mokykloje mokyti tik analizuoti, o samprotauti – aukštojoje (?!). Teigiama, kad samprotavimo rašinys iš esmės nesiskiria nuo literatūrinio (nes vis tiek jame rašoma apie literatūrą), todėl visai rimtai skelbiamas prašymas jo atsisakyti, palikti tik literatūrinį1. Įdomus aiškinimas, kad abiturientai yra dar nesubrendę, kad jie negeba samprotauti ir todėl nereikia to mokyti. Atrodo, taip mąsto pripratinti prie nesąmonių Geoge’o Orwello aprašytos valstybės gyventojai, nes jiems sudrumstas protas. Tokių dalykų neturėtų būti mūsų tikrovėje. Deja, užtenka paskaityti brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijus ir galima įsitikinti – tai dokumentas, vertas G. Orwello plunksnos. Pelnytai jį pedagogai pavadino idiotizmo viršūne („Gimtoji kalba“, 2016, Nr. 7, p. 29).
U. Eco suformuluoti svarbiausi brandos egzamino reikalavimai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti. Bet tai nereiškia, kad egzaminas turi būti lengvas, kad jam nereikia rimtai rengtis, sunkiai dirbti. Juk iš tiesų išplėtoti temą, įrodyti tezę – labai sunki ir sudėtinga užduotis. Vertėtų pasvarstyti prasmingą U. Eco mintį: „Kodėl turėtume bausti jaunuolius per lengvais abitūros egzaminais?“ (p. 310)
Kaip mes baudžiame savo jaunuolius? Kokie mūsų reikalavimai? Nepasakysi, kad jie lengvi ar kad sunkūs. Nes jie – absurdiški. Mes mokome nepaisyti logikos, negerbti mąstymo, priprasti prie nesąmonių. Abiturientai verčiami rašyti keistus tekstus, kurių tema sudėtinga, abstrakti arba labai plati, jos neįmanoma tinkamai išplėtoti per kelias egzamino valandas, dar siekiant kaip nors įterpti, įmontuoti privalomą autorių.
O kaip jaučiasi mokytojai, kaip jie stengiasi suvokti, perprasti rašinių reikalavimus, kaip tarptautinių terminų painiavoje ieško racionalaus grūdo? Mokytoja Elžbieta Banytė atskleidžia, kokia yra situacija: reikia mokyti, nors supranti, kad tai absurdas. Nes gaila mokinių. Iš nevilties ji pasako daug aštrių, piktų žodžių, negailestingų kaltinimų. Tik gal ne tuo adresu.2
Paradoksalu: nors ir kokie keisti egzamino reikalavimai, nors ir sunkios temos, abiturientai egzaminą išlaiko. Kiekvienais metais maždaug panašus procentas – tiek, kiek reikia. Parašo net labai gerų rašinių. Pavyzdžiui, geba išplėtoti tokias disertacijų vertas temas: „Žmogaus santykis su žeme lietuvių literatūroje“; „Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje“; „Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje“; „Kodėl vienatvė gali būti patraukli?“; „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“; „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?“; „Kas žmogui teikia ramybę?“ ir pan.
Deja, puikiai parašyti darbai viešai nepublikuojami – esą autorių teisės draudžiančios. O gaila: geriausiai įvertintus samprotavimo ir literatūrinius rašinius mielai paskaitytų žmonės ir mokytojai.
Straipsnio nuoroda:
Zita Alaunienė. Abitūros egzaminai. Ką pasakytų Umberto Eco?
