Andrius Jakučiūnas: Lietuvių rašytojas

Gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – taip mums kalė į galvas sovietmečiu. Ir mes tikrai matėme tą pažangą – visas mokyklos trečiojo aukšto koridorius buvo nukabinėtas propagandiniais plakatais, kuriuose sproginėjo bombos ir važinėjo tankai. Ateitis vėrėsi prieš mus, pradinukus, kaip švari, branduolinio sprogimo nuo visko juvelyriškai išvalyta skaidri erdvė – matyt, komunizmas.

Todėl man neliūdna, kad mes ir dabar (toliau) gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – jau esu pripratęs, ir man nebereikia keisti įpročių. Pažanga tai pažanga. Tiesa, jau seniai negaliu pakilti į trečiąjį mokyklos aukštą ir įsitikinti, kad ji vyksta pagal visus geriausius kanonus, bet šiais laikais to ir nebereikia. Mokslo ir mokslininkų šaukiasi politikai, verslininkai, jį (kas, kad itin paviršutiniškai ir dažniausiai netiksliai) trimituoja žiniasklaida, kone kiekvienoje Europos šalyje yra po mokslo muziejų (o artimiausiu metu, matyt, iškils ir Kaune), apstu techninio paveldo objektų.

Aš ramus. Nei aš, nei kiti žmonės niekada neužmiršime, kad mokslas yra gerai, kad pažanga yra gerai. Aš kalbu visiškai rimtai. Aš tikrai laimingas, kad jaunoji karta nebeįsivaizduoja mokslininko kaip seno pirdylos, kuris, užsidaręs Mokslų akademijos kabinete liurlina eksperimentams skirtą medicininį spiritą. Vadinasi, pažangos tikrai yra. Ir jos tikrai reikia. Todėl aš nepykstu, kai mokslas garbinamas avansu arba apskritai aklai, lygiai kaip sovietmečiu, vaizduojant jį priešnuodžiu „tamsiems liaudies prietarams“. Reikia kažkaip apsukti jaunimui galvą mokslu – tai jiems ateityje reikės sugalvoti, kaip išvengti asteroidų ir ufonautų. Mokslas rūlz.

O ar galėtume kažką panašaus pasakyti apie literatūrą? Ar literatūra rūlz? Pabandykite pakalbinti savo pažįstamus, ir įsitikinsite, jog tas terminas – „literatūra“ – daugeliui jų pasirodys pernelyg konkretus. Arba nesuprantamas. Literatūros neapšviečia žvitrios laboratorijų lemputės, neįsodrina cheminiai priedai, ne(be)katalizuoja spiritas. Niekas jums nepasakys, kodėl literatūra yra gerai (o gal kaip tik blogai? – iškart šmėsteli mintis). Ir tai nėra vien tų žmonių, kurie jūsų akyse, tikėtina, pasirodys idiotais, problema – juk apie literatūrą išties šnekame dešimtis (ką ten dešimtis – šimtus) kartų mažiau nei apie mokslą ar netgi apie Chuilo žygius. Tai yra sisteminė problema. Tai visuotinio palankumo idiotizmui, kartais apsimetančiam mokslu, kartais religija ir vertybėmis, o ir šiuolaikinėmis reformomis, problema.

Skaitykite daugiau:

Lietuvių rašytojas

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →