Mokytojas yra tas, į kurio nugarą mes žiūrime?

BRIGITA KULBYTĖ

Mokytojai

Norint išvardyti visus mokytojus, turbūt reikėtų pradėti nuo senelių, nuo bobutės, prosenelių, kurie mokė, kas yra arklys, kas yra upė. Aišku, mano didžiausi mokytojai buvo tie, kurie davė žmogišką pakraipą. Buvo toks Stanislovas Dobrovolskis Paberžėje. Česlovas Kavaliauskas, kunigas. Karolis Dineika. Tokie šulai, kurie man davė postūmį, filosofinį, ideologinį ir vertybinį postūmį.

Su Dobrovolskiu mes kalbėjome įvairiausiomis temomis – nuo gyvenimo iki meno ir t. t. Apie tai, ką skaitau išminties knygose, kurios dabar tik pasirodo, mes jau kalbėjomės 1980 ar 1978 metais. Pirmą kartą pamačiau jį, kai man buvo 15 metų. Pamačiau ant Dubysos šlaitų. Jis buvo vienuolis Butkiškėse. Ten guli mano tėvas. Aš, vaikas, išgirdau pirmus pamokslus. Mane labai sudomino jo paprastumas, vaikščiojimas basomis, pagarba žmogui, kuris gyvena aplink.

Kai uždirbau pirmuosius pinigus – tai buvo 16 rublių – už filmo garsinimą, autostopu nuvažiavau į Kėdainius, paskui į Šlapaberžę ir per mišką atėjau į Paberžę. Toks buvo pasimatymas su juo. Ir paskui tos kelionės tęsėsi. Skaitėme Rilkę vakarais, paskui jis versdavo, kalbėdavo apie meną: kas tas menas, kodėl jis turi egzistuoti, kaip jis egzistuoja, kokia jo formulė. Tai buvo kelionė į tas paslaptis, kurios neatskleidžiamos, bet įmanoma prie jų prisiliesti. Paskui per jį atsirado Kavaliauskas. Toks šventas, didelis žmogus. Jo labai įdomios teologinės knygos. Kai mirė, jis neturėjo net sutanos, laidoti nebuvo su kuo. Mirė Vievyje, ten ir palaidotas. Jis viską atiduodavo. Tai buvo filosofas, fizikas, jis rašydavo fizikos straipsnius. Paprastumo įsikūnijimas. Labai labai švarus žmogus.

Visas straipsnis:

Mokytojas yra tas, į kurio nugarą mes žiūrime?

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →