LRT studijoje vykusio nacionalinio diktanto finalo tekstas
Donatas Petrošius
Ir laimingai
Atsimenu, tarsi būtų nutikę ką tik: gludindamas nesudėtingą triuką, nesėkmingai nusprūdau nuo dviračio išdžiūvusiame priešgaisriniame rezervuare ant senos iškorėjusios guminės plokštės, kurią, išlupę iš bėgimo tako stadione, andai atvilko savo eibėmis pagarsėję rupūžgalviai – tie patys, kuriuos kasmet palieka pataisų.
Nieko neskaudėjo, tik ranką.
– Poodinė kraujosruva ar, blogiausiu atveju, lūžęs žastikaulis, – konstatavo Kęstutis. Jis nešiojo kontaktinius lęšius, taigi juo netikėti negalėjau.
Pataikiau kada nudribti: juk šiandien man lygiai dvylika metų vienuolika mėnesių trys šimtai šešiasdešimt keturios dienos. Rytoj – tryliktasis, jubiliejinis, gimtadienis.
Diena, atrodžiusi tokia šviesi, sparčiai geso, nuotaika bjuro. Man buvo pasakyta kuo mažiau švytruoti sužeistąja ranka, ir mes patraukėme dulkėtuoju aplinkkeliu į miestelio aikštę. Bene rasim išeitį.
Kiek pamindžikavę tuščioje apytamsėje plynėje, prisiminėme, kad Geležinio Vilko gatvėje gyvena Kęstučio pusseserė Adelė. Ji turėjo strazdanotą nosį ir svarbią ypatybę – buvo veterinaro dukra.
Pirminė apžiūra įvyko po obelim, pasišviečiant žibintuvėliu. Adelė teigė negalinti nieko garantuoti, bet jai pasirodė, kad pavojus gyvybei negresia. Paguodė, kad galbūt pavyks išvengti ir amputacijos, ir gipso. Galiausiai ištrynė žastą tepalu, kurį, anot jos, tėvas naudoja mįslingiems atvejams.
Trobon įslinkau skersas, išmiegojau kaip rąstigalis – ant vieno šono.
Mano gimimo diena, liepos šeštoji, išaušo saulėta. Karščius ištvėriau prie tvenkinių, iki kaklo paniręs vėsiame šaltiniuotame vandenyje – vis patikrindamas, ar ranka netinsta.
Pavakariop atėjo Kęstutis. Kai nusibodo žaisti kompiuteriu, prisiminėme Adelę, mano ranką, pagalvojome, kad neprošal būtų tęsti reabilitaciją. Prigriebėme pyrago, keturis greipfrutus. Limonadą buvome išgėrę, bet šaldytuve radau butelį sirupo.
Aikštės pakrašty, ant suoliukų, pastebėjom išrikiuotus instrumentus: klarnetus, obojus, tūbas ir kitus trimitus. Orkestrantai ir išsičiustiję piliečiai kiek nuošaliau suplukę ginčijosi – reikia dūdų ar ne?
Ne, mes dūdų nelietėme. Tik šliukštelėjome į kiekvieną po šlakelį sirupo.
Pasprukti nepavyko – istorijos mokytojas užverbavo giedoti „Tautišką giesmę“. Su visais pasaulio lietuviais. Dūdų orkestras, užuot grojęs, saldžiai čepsėjo. Gūžčiojom tarsi niekuo dėti.
Vėliau, belaukiant Adelės sode, Kęstutis aiškino, esą neteisinga, kad karaliaus Mindaugo karūnavimą švenčiame, o karaliaus Kęstučio – ne. Sakė – palauk, tapsiu istoriku, viską įrodysiu.
Tą vakarą man dar nerūpėjo, kuris karalius svarbesnis – laukiau, kada ateis Adelė ir pasakys, kad mes gyvensim ilgai.
Rašybos ir skyrybos paaiškinimai:
http://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/diktantas-ir-laimingai-su-skyrybos-paaiskinimais
