Žydronė Kolevinskienė
2016-ųjų pabaiga Vilniuje įsimins dviejų lietuvių išeivijos prozos korifėjų paminėjimais – Mariaus Katiliškio ir Antano Vaičiulaičio.
Lapkričio 24 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus Vilniuje vėl pakvietė miesto bendruomenę į antrąjį renginį iš projektinio ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“, skirto išeivijos literatūriniam palikimui. Literatūrinis ir muzikinis vakaras „Man užteko ilgesio…“ buvo dedikuotas prozininkui Mariui Katiliškiui. M. Katiliškio ir jo amžininkų prisiminimų puslapius sklaidė Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dekanė dr. Žydronė Kolevinskienė, aktorė Dalia Jankauskaitė, ilgesingomis melodijomis pritarė atlikėjas Andrius Kulikauskas ir birbynininkas Kastytis Mikiška.
Marius Katiliškis (1915–1980, tikroji pavardė Albinas Vaitkus) – daugelio knygų autorius, iš jų Lietuvos skaitytojams labiausiai žinomos „Miškais ateina ruduo“ (romanas), „Užuovėja“ (novelių romanas), „Išėjusiems negrįžti“ (romanas). Šiose ir kitose knygose skleidžiasi ryškus prozininko talentas, kai romanuose susipina dvi pasakojimo kryptys: impresionistinė ir realistiškoji (buitinė). Vienuose tekstuose M. Katiliškis pasirodo esąs geras pasakotojas, kituose – geras psichologas ir buities vaizduotojas, kitur – įdomus stilistas. Daugelyje M. Katiliškio romanų plačiai vaizduojama veiksmo aplinka – dažniausiai Aukštaitija (Biržų, Pasvalio regionai). Tą, matyt, lėmė, kad M. Katiliškis, gimęs Žemaitijoje, Šiaulių apskrityje, kurį laiką iki pasitraukimo į Vakarus dirbo Pasvalio bibliotekos vedėju (dabar Pasvalio viešoji biblioteka pavadinta Mariaus Katiliškio vardu). Čia 1942 m. jis vedė mokytoją Elzę Avižonytę, gimusią Čikagoje, bet su tėvais grįžusią į Lietuvą. Ir jo romanuose, ir apsakymuose gausu skirtingų veikėjų, savaip išgyvenančių asmenines krizes (pavyzdžiui, Tilė, Monika, Agnė, Doveika, Tugaudis, Milė iš romano „Miškais ateina ruduo“ ir kt.). Žvelgiant į M. Katiliškio kūrybos visumą, matyti, kad rašytojo ryškinama pagrindinė žmogiškosios būties opozicija: gyvenimas–mirtis. Žmonių gyvenimai bėga kas sau, ir tik žemė suima juos visus į savo talpų glėbį. Tik gamta stūkso virš atskirų likimų, viską apglėbia ir nesikeičia.
Skaitydami M. Katiliškį, galime būti tikri, kad prisiliesim prie esminių dalykų, kad jo kūryboje atrasime tėviškės žemę, Lietuvos gamtą, lietuvišką senąjį kaimą su visais papročiais ir ritualais (pavyzdžiui, garsiuoju pasvalietiško alaus darymu), meilę, atsakomybę, žmogaus palikimą žmogui.
Mirė M. Katiliškis Lemonte, Čikagos priemiestyje, palaidotas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse. 2013 m. šalia jo atgulė ir žmona, poetė Liūnė Sutema. Teliko įrašas ant paminklo:
Miškais ateina ruduo
Išėjusiems negrįžti,
ir bevardė šalis –
jų užuovėja.
Tačiau M. Katiliškis sugrįžo tą vėlų, tamsų lapkričio vakarą, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo minima Padėkos diena. Sugrįžo į Lietuvą, į Vilniaus senamiestį savo tekstais, jų skaitymais, analizėm ir interpretacijom. Ir tapo šviesiau ir šilčiau. Kaip gi kitaip begalėtų nutikti, kaip gi kitaip, jei tai praamžina tiesa ir nekintamas vyksmas, ir aš neatsiejama jo dalis?
Kaip sugrįžo ir kitas išeivijoje gyvenęs ir kūręs prozininkas – Antanas Vaičiulaitis (1906–1992), gimęs Didžiuosiuose Šelviuose, Vilkaviškio rajone, miręs Vašingtone. 1999 m. A. Vaičiulaičio palaikai perkelti į Vilkaviškio kapines.
Skaitykite toliau:
