Rektorius Maironis, Lietuvos atgimimą išpranašavęs dainius

Finišuojant 1866 m. Žemaičių kunigų seminarijos Kaune įkūrimo 150-osioms metinių minėjimui, aktualu prisiminti ilgametį rektorių (1909–1932) prel. Joną Mačiulį-Maironį.

Valio! Maironis vėl Kaune“

„Liūdna, liūdna buvo mums be Maironio… Bet dabar, po 15 m., Maironis vėl Kaune jau kaipo seminarijos Rektorius… Valio! Maironis didžiausiai Bažnyčios ir Tautos naudai Žemaičiuose ir Lietuvoje!“ 1909 m. Vilnių pasiekusi entuziazmu trykštanti žinia džiugiai nuteikė ir buvusį seminarijos auklėtinį kun. Juozą Tumą-Vaižgantą. Kai 1888 m. J. Tumas įstojo į Kauno kunigų seminariją, tada, ją baigęs J. Mačiulis-Maironis, prieš išvažiuodamas į Petrapilio dvasinę akademiją, pirmąjį žymesnį savo veikalą „Lietuva“ dedikavo „Anykščių šilelio“ autoriui „Jo Mylistai Szviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauskui“, kurį vadino „prikėlėju lietuvių dvasios, atidariusiu akis jiems, įkvėpusiu viltį, pavadinusiu į darbą“.

„Lietuvių kalbos tau neduosiu, – po ketverių metų į seminariją dėstyti sugrįžusiam kun. Jonui Mačiuliui-Maironiui pareiškė vyskupas M. L. Paliulionis. – Po tam dar klierikus per daug patrauksi, o jie ir be to jau pamišę su savo lingvistika.“ Jam buvo pavesta seminarijos vyresniesiems kursams dėstyti dogminę teologiją, o jaunesniesiems pristatyti Concilii Tridentini (Tridento Susirinkimo) nutarimus. Žinoma, lotyniškai, kad klierikai daugiau įgytų praktikos. Maironis, pasak Vaižganto, suprasdamas nebūsiant iš to naudos, klierikus nei kalbos, nei plačiojo Katekizmo turinio neišmoksiant; ima tad dėstyti lietuviškai, savo paskaitas rašyti ir davinėti klierikams, kad persirašytų. „Į pirmuosius kvotimus atėjo ir vysk. Baranauskas. Maironis kaip tik tiems kvotimams pirmas buvo įvedęs paprastąją bilietų sistemą. Šiaip jau klierikai atsakinėdavo kursą iš eilės, bet buvo pašaukiami ne iš eilės. Taip kad laimingi buvo pirmieji ir baisiai vargo paskesnieji, nervingai per kelias valandas pakartodami vis toliau, kol protas susisuka lig idiotizmo. Bilietus traukdami, klierikai buvo šviežio proto, neprivargę, tai kuo geriausiai susivokė, kuo tinkamiausiai atsakinėjo; taip gerai, jog Baranauskas net įtarė Mačiulį padarius suokalbį su savo mokiniais… Cirtautą gerbėm, Dovydavičiaus privengėm, kai kurių bijojom. Šimaitį, o itin Maculevičių-Mačiulį mylėjom lyg vyresnįjį draugą. Jis iš tiesų klierikams draugu būti stelgėjos ir buvo. Jo išpažintinė visad apgulta.“

1894 m. Peterburgo dvasinės akademijos rektorius Symonas, pasak Vaižganto, atmindamas Mačiulio gabumus, buvo laimėjęs diplomą primi ordinis (aukščiausią) ir šiaip jau „prašmatnų jo pasižymėjimą“, padėjo Paliulioniui sąlygą sine qua non(būtiną sąlygą), būtent kad visas Davidavičiaus pareigas prisiimtų Maculevičius. Paliulionis, nors nenoromis, gavo sutikti.“ „Atėjo atsisveikinimo valanda. Varpelis sušaukė mus į didžiąją salę. Nuliūdę, nusiminę visi; net ir mes pirmamečiai, kokiu du mėnesiu su Maironiu gyvenę, buvom prislėgti. Pro ašaras atsako profesorius. Kalba apie kunigo uždavinį mūsų laikuose, apie seminarijos tikslą, pasišventimą… meilę…“

Skaitykite daugiau:

Rektorius Maironis, Lietuvos atgimimą išpranašavęs dainius

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →