Į pradžią > Laisvalaikiui, Pro knygos langą > Mindaugas Milinis: „Mūsų pokario istorija verta nuotykių romano“

Mindaugas Milinis: „Mūsų pokario istorija verta nuotykių romano“

Pastaraisiais metais lietuvių pokario laisvės kovos vis dažniau tampa ne tik istorikų, tačiau ir įvairių menininkų domėjimosi lauku, užtenka prisiminti roko grupės „Skylė“ albumą „Broliai“, Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklą „Pasipriešinimas“, rašytojo Justino Sajausko miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ ar Vytauto V. Landsbergio filmą „Trispalvis“.

Šiai temai skirtas ir žurnalisto ir rašytojo Mindaugo Milinio istorinis romanas „Partizanas“, kuriame aprašoma ne tik Lietuvos pokario tikrovė, kovos dėl laisvės, tačiau ir Mažosios Lietuvos tragedija. Šis romanas iš prieš tai buvusiųjų išsiskiria paties autoriaus užmoju – parašyti nuotykių romaną, kupiną intrigos ir siužeto vingrybių.

Susitikimas su šio romano autoriumi bei romano „Partizanas“ pristatymas vyks Vilniuje gruodžio 3 d. 16 val. LGGRTC Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1 F).

Šio renginio išvakarėse pakalbinome rašytoją apie romano rašymo aplinkybes, pokario kovų sampratą bei informacinius šiandienos karus.

Per keletą pastarųjų metų pasirodė bent du – Antano Šileikos „Pogrindis“ ir Justino Sajausko „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ – romanai, kuriuose pasakojama apie lietuvių pokario laisvės kovas. Įdomu sužinoti, kas Jus paskatino imtis šios temos. Kodėl dabar?

Romanas „Partizanas“ išėjo tik šiemet, tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms galėjo būti išleistas ir anksčiau. Mat jį rašyti, tiksliau – rinkti medžiagą knygai pradėjau prieš ketverius metus. Kuo greičiau ją užbaigti paskatino ir karas Ukrainoje, ir Kremliaus vykdoma propagandinė kampanija prieš Baltijos šalis.

Teikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad skirtų stipendiją rašyti knygą. Deja, šis projektas nesulaukė lėšų skirstytojų dėmesio. Paramos knygai parašyti ir išleisti prašiau ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Pastarosios kultūros ekspertai finansavimą skyrė kitiems projektams.

Apie rašomą knygą informavau ir kai kuriuos labai garsius politikus. Maniau, kad jie yra tie žmonės, kurie mane palaikys. Deja, nesulaukiau jų atsakymo. Supratau, kad jie įdomūs tik patys sau. Sureagavo vienintelis istorikas Arvydas Anušauskas.

Tapo apmaudu, kad iš Maskvos sklindančiam purvo ir raudonosios agitacijos srautui nesipriešinama valstybiniu lygiu. Tiksliau – apsiribojama lozungais ir tuščiomis deklaracijomis. Mat iki šiol taip ir nepastatėme filmo apie Žalgirio mūšį, nors jam buvo skirta krūva pinigų. Keista, kad nekuriami serialai apie pokarį ir pan. Turime vienintelį J. Vaitkaus „Vienui vieni“. Bet to maža!

Susidūręs su keistoka opinija nenustojau rašyti, nes pačiam labai įdomu. Kita vertus, norėjau, kad ir Lietuva turėtų kokį nors propagandinį ginklą. Nors ir nedidelę lazdą. Kitaip tariant, mane į priekį vijo pilietiškumas ir patriotizmas, suvokimas, kad tokios tematikos kūrinių tikrai nebus per daug.

Esu dėkingas privačiai leidyklai „Briedis“, kuri surizikavo ir išleido mano knygą.

Partizanas“ – pirmas Jūsų literatūrinis darbas istorine tema, tačiau prieš tai esate parengęs dvi atsiminimų knygas apie Afganistano kare dalyvavusius lietuvius. Ko Jūs ieškojote ir ką radote tyrinėdamas šiuos praeities įvykius, kuriuos skiria trys dešimtmečiai ir visiškai kitokios aplinkybės?

Būtent baigęs rašyti „Afganistano karius“ sėdau prie partizanų. Rašydamas apie Afganistaną atpasakojau lietuvių vaikinų, dabar jau brandžių vyrų, prisiminimus apie svetimą karą svetimoje šalyje. Tuomet jie buvo sovietinės armijos kariai. Tačiau elgėsi taip, kaip ir dera tos šalies kariuomenės atstovams.

Vienas pagyvenęs vyriškis, perskaitęs „Afganistano karius“, tuomet leptelėjo, kad po karo lygiai taip pat elgėsi Lietuvą okupavę raudonarmiečiai: jie iš ūkininkų atiminėjo maistą, gyvulius, gąsdindavo ir šaudydavo niekuo nekaltus vyrus, kurie tik norėjo apginti savo turtą.

Be to, vieno Afganistane tarnavusių vaikinų tėvas, išklausęs sūnaus pasakojimą apie karių buitį, jam atsakė, kad sovietų armija nuo Antrojo pasaulinio karo visiškai nepasikeitė.

Tai tik dar labiau mane paskatino rašyti apie tai, kas vyko čia pat. Pokaris palietė beveik visą tautą. Tad kam ieškoti medžiagos knygai svetur, jei jos apstu čia pat?

Laisvės kovų dalyvių atsiminimų yra pasirodę labai daug, ir būtent tai yra pagrindinė medžiaga pažinčiai siu šia herojiška, o kartu ir tragiška Lietuvos istorijos dalimi. O literatūra, kuo išskirtinis gali būti jos pasakojimas apie laisvės kovas?

Prisiminimų ir memuarų išties yra daug. Negaliu nepaminėti partizanų metraštininku vadinamo Romo Kauniečio, kuris dirba nepaprastai svarbų darbą ir renka partizanų, jų ryšininkų ir artimųjų prisiminimus. Šiuo metu Romas, kaip jis pats sakė, sėdi prie dešimtosios „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygos.

Skaitydamas vieną pirmųjų prisiminimų tomų nustebau – juk tai medžiaga, verta nuotykių romano!

Paskambinau Romui ir diplomatiškai paklausiau, ar nebus nusikaltimas, jei jo užrašytus pasakojimus įpinsiu į savo romaną? Stojo nejauki pauzė. Manau sau: šakės, neleis! Tada Romas atsakė: „Bus didelis nusikaltimas, jei tu jų nepanaudosi.“

Todėl dabar sakau, kad 80 proc. faktų romane yra autentiški. Tiesa, jie gal vyko kitose vietovėse, kitu metu, juos išgyveno visai kiti žmonės. Tačiau aš juos sukoncentravau į Vakarų Lietuvą ir priskyriau mažam veikėjų skaičiui.

Grožinis kūrinys už dokumentinį pranašesnis tuo, kad galima jį paredaguoti, pagražinti, laisviau elgtis su veikėjais. Be to, ir skaityti maloniau nei ilgus aprašymus, o dinamiškus dialogus.

Kita vertus, romaną rašyti daug sunkiau nei atsiminimus. Reikia sugalvoti fabulą, herojus, įvykius, o paskui sukti galvą, kaip visą tai užbaigti.

Esate gimęs pamaryje, tad, matyt, natūraliai ir romano veiksmas vyksta šiame krašte. Tačiau įdomu tai, kad šalia Lietuvos pokario istorijos kūrinyje įpinate ir Mažosios Lietuvos arba Rytprūsių krašto tragediją. Kodėl tai Jums buvo svarbu?

Romane veiksmas vyksta Kurše, Žemaitijoje, šiek tiek Klaipėdos kašte ir Rytų Prūsijoje. Pastarojo krašto tragedija paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais man nedavė ramybės nuo mažų dienų. Gimiau Šilutėje, greta kurios, Macikų dvare, veikė koncentracijos stovykla. Joje po karo buvo kalinami ir partizanai, ir vokiečių kareiviai. Vaikystę praleidau tikroje Rytų Prūsijoje, nes karas Šilutės ir jos apylinkių beveik nepalietė.

Dabar gyvenu kaime greta Klaipėdos. Čia karo pėdsakų galima rasti ir randama iki šiol. Vaikštinėdamas ką tik suartais laukais randu čia gyvenusių lietuvininkų buities rakandų nuolaužų, indų šukių, ugnyje išsilydžiusių butelių. Visuomet mąstau, kokie žmonės tais daiktais naudojosi, ką jie mąstė, sužinoję, kad reikia evakuotis? Keli vietiniai Karklininkų kaimo gyventojai, stabilizavusis frontui, 1944-ųjų rudenį grįžo į savo sodybas. Tačiau artimieji jų daugiau nebematė.

Nuvažiavęs į Kaliningradą ir pamatęs sovietinius daugiabučius supratau, kad tai pats tikriausias Kaliningradas. Tame mieste nebeliko senojo Karaliaučiaus dvasios. Prieš dešimtmetį su draugais važinėjome to miesto gatvėmis ir klausinėjome vietinių gyventojų, kur yra Brandenburgo vartai? Niekas nežinojo. Visi jie šį pavadinimą girdėjo pirmą kartą!

Siaubas spaudžia širdį ir vaikščiojant ir po Klaipėdos centrą. Jame taip pat teliko vos kelios senojo Mėmelio vietos. Nebeliko Vitės, Bomelsvitės priemiesčių. Juk sovietiniais laikais net akmenimis grįstas gatves užliejo asfaltu, kad neliktų nieko vokiško.

Manau, kad apie tai, kaip buvo sunaikintas šis klestėjęs kraštas, reikia rašyti nuolat. Apie sugriautus miestus, nužudytus žmones, išprievartautas ir nukankintas moteris ir mergaites. Sunku apie tai kalbėti, bet būtina.

Sunku susitaikyti, kad nebeturėsime galimybės pamatyti išpuoselėtų Rytų Prūsijos miestelių, gražiai išdirbtų laukų. Tačiau galime juos įsivaizduoti skaitydami knygas.

Istorinė tiesa ir literatūrinė fikcija – kaip tai dera Jūsų romane? Ką tokiame darbe reiškia derinti istorinę tiesą su rašytojo vaizduote bei intuicija?

Man nedavė ramybės klausimas, ką mąstė jauni vyrai, išeidami į mišką. Juk tai prilygo mirties nuosprendžiui. Tų, kurie žuvo, nusižudė ar susisprogdino, nenorėdami pakliūti į nelaisvę, nebepaklausime. Mes nesužinosime, kokios mintys juos kamavo. Ar išvis kamavo? Todėl reikia pasitelkti vaizduotę ir pačiam pamėginti suvokti, kaip elgtumeisi panašioje situacijoje? Ar sugebėtum?

Skaitydamas kovotojų prisiminimus atkreipiau dėmesį, kad visi tie vyrai buvo giliai tikintys žmonės. Tas tvirtas tikėjimas jiems ir padėjo ištverti visus sunkumus, su Marijos vardu lūpose jie pasitikdavo mirtį.

Romaną pavadinote „Partizanas“, nors čia nėra vieno pagrindinio veikėjo, bet daug siužetinių linijų, kuriose dalyvauja labai skirtingi žmonės, kurie vienaip ar kitaip susiję su laisvės kovomis. Tad kas gi yra tas partizanas? Verpetas ir jo būrio vyrai ištikimai, kovojantys už Lietuvos laisvę? Paprastas kaimo berniokas Liudas, pradžioje dirbantis partizanams, o paskui tampantis išdaviku? Iš Kuršo katilo pabėgę vokietis ir latvis, vėliau prisijungę prie Lietuvos partizanų? Čekistai, kurie persirengę partizanų uniformomis terorizuoja žmones? Kiekvienas jų savaip yra partizanas.

Teisingiausia būtų, kad romaną būčiau pavadinęs „Partizanai“. Tačiau tokią knygą parašė Juozas Lukša-Daumantas. Nedrįsau kėsintis į tą pavadinimą.

„Partizaną“ naudojau kaip darbinį pavadinimą. Tačiau pabaigęs tekstą supratau, kad nieko geriau nebesugalvosiu. Be to, toks pavadinimas tikslesnis rinkodaros požiūriu – skaitytojui iškart aišku, apie ką rašoma knygoje.

Beje, vokiečių karių ir karininkų partizanų gretose pirmaisiais metais po karo buvo daug. Juos lietuviai laikė išties puikiais kariais.

Man didelį įspūdį paliko Vermachto šaulio, lietuvininko, kilusio iš Viliūnų, Pilkalnio (vok. Šloabergo) apskrities Mažojoje Lietuvoje, Bruno Sutkaus dienoraštis. Tai nepaprasto žmogaus nepaprasta istorija. Gal tai tik sutapimas, tačiau ir mano sukurtas personažas Dovas Gelžaitis turi jo bruožų.

Apskritai ar gali egzistuoti viską apibendrinantis partizano portretas? Juk šioje istorijoje būta visko: pasiaukojimo ir išdavysčių, keršto ir savęs atsižadėjimo, dramatiškų apsisprendimų ir iki pasiutimo nuobodžios kasdienybės.

Jie visi buvo paprasti žmonės. Vieni ragavę mokslų garsiausiuose užsienio universitetuose, kiti baigę vos kelias gimnazijos klases. Nenuostabu, kad ir jų požiūris į politinę situaciją skyrėsi. Vieni į mišką išėjo, nes norėjo pralaukti mėnesį kitą. Gal po to kas nors pasikeis? Kiti nebeturėjo iliuzijų ir suprato, kad Vakarų šalys dėl Baltijos valstybių neberizikuos pasauliniu karu.

Rašant romaną mane domino ne tik jų mąstysena, bet ir elementari partizanų buitis. Ką jie valgė, kokių ginklų turėjo, kokius batus avėjo, kaip jautėsi žiemodami bunkeriuose, kur prausdavosi, kur atlikdavo gamtinius reikalus.

Jūsų romane praktiškai nėra literatūrinių aprašymų ar filosofinių apmąstymų. Kūrinio pagrindas – nuolatinis veiksmas: tik spėja baigtis vienas įtemptas siužetas, jį kaipmat keičia kitas. Kodėl pasirinkote būtent tokį pasakojimo būdą?

Tokį tekstą yra lengviau skaityti. Taip pat lengviau ir tokiam autoriui, kaip aš, kuris neišgyveno pokario, o gali tą laikmetį tik įsivaizduoti. Pradėjęs porinti visažinio tonu apie tą metą sukelčiau tik juoką. O situacijai apibūdinti vartodamas veikėjų tiesioginę kalbą visą kaltę galiu suversti jiems – juk ne aš taip rašiau, o mano veikėjai taip sakė!

Tiesioginę kalbą pradedantiesiems rašytojams vartoti patarė ir vienas lenkų rašytojų Anžėjus Sapkovskis. Tiesioginę kalbą mėgo ir Ernestas Hemingvėjus.

Romano veiksmas vyksta paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis ir išsitęsia iki tų pačių metų žiemos, vadinasi, maždaug pusę metų? Romane pastebėjau keletą istorinių neatitikimų, pavyzdžiui, pačioje laisvės kovų pradžioje partizanai veikė dideliais būriais, tuo tarpu Jūsų romane jie jau gyvena mažomis grupėmis. Arba romane vaizduojamas partizanais persirengusių čekistų būrys, kuris terorizuoja gyventojus, siekdamas diskredituoti laisvės kovotojus bei susekti partizanams talkinančius žmones. Istoriškai tokie čekistų būriai buvo kuriami žymiai vėliau. Skaitant Jūsų romaną susidaro įspūdis, kad per nepilnus metus čia prabėga dešimt laisvės kovų istorijos metų.

Jau minėjau, kad norėjau sukelti maksimalią įtampą. Todėl šiek tiek „klastojau“ istoriją. Juk Veiviržėnus partizanai, vadovaujami Vlado Mantvydo-Žemaičio, išvadavo 1948 birželį. O mano romane – 1946-ųjų vasarį. Tie patys Jūsų minimi „sokolovininkai“ miškuose pasirodė 1946 m. pabaigoje.

Todėl įvykius, kurie truko gal penkerius metus, sutraukiau į kur kas trumpesnį laiko tarpą tik dėl to, kad išlaikyčiau aukštą veiksmo tempą.

Pasakojimą konstruojate iš labai skirtingų perspektyvų – partizanų, vokiečių armijos karių, paprastų kaimo žmonių, stribų, čekistų ir t. t. Ar tai bandymas pokario istoriją papasakoti skirtingų liudytojų žvilgsniu?

Taip. Kartais stebėdamas prie prekybos centrų slankiojančius ir pinigų kaulijančius neblaivius benamius pasvarstau, kad jei vėl kiltų sumaištis ir sugrįžtų sovietų valdžia, tie asmenys būtų tarp tų, kurie gintų „darbo žmonių“ idealus. Kitaip tariant – stribai. Todėl prototipų pastarųjų paveikslams ieškoti ilgai nereikėjo.

Jie ir jų šeimininkai neturėjo aukštesnių idealų. Jiems svarbu buvo prikimšti skrandį ir išgerti. Todėl lietuviai juokdavosi, kad ieškodami besislapstančių partizanų ūkininkų sodybose paieškas pradėdavo nuo spintelių ir stalčių, kur buvo laikomi maisto produktai ir kitos gėrybės…

Kita vertus, sunku įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi iš savo namų tremiami ūkininkai ir jų šeimos. Juk jie turėjo palikti visą savo užgyventą turtą, trobesius, kuriuos galbūt statė jų seneliai, gyvulius, prie kurių prisirišdavo kaip prie žmonių!

Ką Jums asmeniškai reiškia pokario laisvės kovų istorija?

Tai šlovingas Lietuvos istorijos tarpsnis. Nesvarbu, kad ši kova baigėsi tragiškai. Tačiau ji parodė, kokia nepalaužiama mūsų tautos dvasia. Sovietų invazija Afganistane truko taip pat 10 metų. Tačiau modžahedams padėjo visos arabų šalys, JAV, Pakistanas. O kas padėjo Lietuvai? Nepaisant to, beveik 10 metų lietuviai partizanai kėlė siaubą sovietų valdžiai.

Esu tikras, kad ir šiandien didžioji tautos dalis su ginklu pasitiktų visus priešus. Juk Lietuva – ne politikai, ne valdžia, o kiekvienas iš mūsų. Manau, kad „Partizanas“ yra nedidelis mano indėlis šiuo metu vykstančiame informaciniame kare.

Kalbino Gediminas Kajėnas

  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.