Į pradžią > Laisvalaikiui, Pro knygos langą > Gintarė Adomaitytė. „Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?“

Gintarė Adomaitytė. „Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?“

Gintarė Adomaitytė apžvelgia jaunųjų kūrybos almanachą „Literatūrinės slinktys. 2016“

***

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip  tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitąbarmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

Skaitykite daugiau:

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

 

  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.