Poetė Daiva Čepauskaitė: skaityti poeziją gali tik drąsus žmogus…

Daiva

Priklausote meno pasauliui – esate poetė, aktorė, dramaturgė. Viešoje erdvėje minėjote, kad poezijos forma Jums yra savimonės išraiška, tiek savigynos, saviplakos, tiek saviraiškos, savianalizės, savimeilės, savikritikos, saviveiklos ir etc. Mano nuomone, per poeziją „pamaitinate“ ne tik savo, bet ir svetimas sielas. Daug žmonių rašo eiles, kodėl ne visi eilėraščiai suskamba Kito viduje? Kaip manote, ar poezija gali išgelbėti pasaulį?

Manau, kad eilėraščio suvokimas priklauso nuo skaitytojo patirties. Dažniausia mumyse suskamba tie dalykai, kuriuos patys esame išgyvenę. Jeigu, skaitydama eilėraštį, aš atpažįstu jame savo patirtį, savo išgyvenimus, tada tekstas man atrodo suprantamas. Iš kitos pusės, geras poetas savo asmeninius potyrius geba paversti visuotinais. Tai turbūt jau talento požymis. Perskaičius gerą tekstą, pagalvoju – va, ir aš taip galvojau, taip jaučiau, tik pasakyti taip nemokėjau. Geras eilėraštis yra kaip universali formulė, į kurią kiekvienas įsistatom savo nežinomuosius. Taigi, tą „eilėraščio suskambėjimą“ kaip kokį tunelį iš abiejų galų kasa ir skaitytojas, ir poetas. Kartais jų trasos prasilenkia, o kartais susitinka, ir įvyksta tas jaudinantis momentas kaip vaikystėje – kai prakasęs savo tunelio pusę, po žeme apčiuopi krutančius kito kasėjo pirštus.

Ar poezija gali išgelbėti pasaulį? O nuo ko jį reikia gelbėti? Nuo blogio? Niekas negali išgelbėti pasaulio nuo blogio. Jeigu išnyks blogis, išnyks ir pasaulis. Į gėrio ir blogio kovą galime pažiūrėti kaip į priešybių konfliktą, kuris yra pasaulio judėjimo šaltinis, amžinas variklis, genantis pasaulį pirmyn. Ir poezija, kaip ir bet kuri kita žmogaus veikla, yra tik eilinis šios kovos dalyvis. Nepriskirčiau jai jokių didelių pasaulio gelbėjimo galių.

Filosofija populiari būti negali. Jei filosofija pradeda populiarėti, neišvengiamai pradeda ir primityvėti, lėkštėti. Mano nuomone, poezija šiuo atžvilgiu panaši į filosofiją. Atrodo poezijos knygų parašyta tiek daug, bet kiek mažai žmonių jas skaito. Kaip manote, kodėl taip yra?

Kodėl mažai žmonių skaito poeziją? Gal todėl, kad gera poezija yra, kaip dabar madinga sakyti, išėjimas iš komforto zonos. Geras eilėraštis gali sukrėsti, supurtyti, atverti nervą, apnuoginti tai, kas galbūt buvo kruopščiai slepiama nuo savęs paties, parodyti tokią pasaulio pusę, kurios nesinori matyti. Geras eilėraštis yra aukštos įtampos zona, akistata su savimi, jis iškelia skaudžius klausimus ir neduoda jokių atsakymų, jis sudrumsčia vandenį ramiame kasdienybės tvenkinėlyje. Gera poezija visada yra antimiesčioniška, nepatogi, skaudi, aštri. Ji kaip rakštis. Kaip nutrinta pūslė. Neleidžia gyventi sočiai, ramiai, be problemų, nemąstant, abejingai. Poezijos skaitymas reikalauja pastangų, pasiruošimo. Todėl skaityti poeziją gali tik drąsus žmogus. Drąsių žmonių yra nedaug. Todėl ir poezijos skaitytojų nedaug.

Kada ir kaip eilėraštis tampa geras, nuo ko tai priklauso? Kaip jis apsireiškia Jumyse? Tiesiog einant gatve, prekybos centre, važiuojant liftu, anksti ryte atmerkus akis, ar prieš užmiegant, o gal sapnuose ar žmonių knibždėlyne, gal vienumoje? Ar žmogaus kūrybą įtakoja jo autobiografija?

Oi, jeigu aš žinočiau, kada ir kaip eilėraštis tampa geras, tai tik gerus ir rašyčiau. Deja… Kaip jis apsireiškia? – visais Jūsų išvardintais būdais ir dar šimtais kitų, bet kada, bet kur. Eilėraštis tiesiog tavyje gyvena. Formuojasi kaip kiaušinis vištoje. Pagal kažkokius gamtos dėsnius, kurių aš negaliu suformuluoti. Tiesiog bet kada gali įsijungti paleidimo mechanizmas, jį sužadina bet kas – net ir šiukšlė gatvėje. Bet kad tai įvyktų, turi atitinkamai gyventi, t.y. būti atviras, neapsaugotas, pasiruošęs priimti tuos impulsus. Tai yra pakankamai sunku. Nes skauda. Daug lengviau užsiauginti storą odą ir jaustis saugiam. Bet poezija nėra kažkuo išskirtinė, manau, kad panašiai jaučiasi ir kitų menų atstovai.

Ar įtakoja autobiografija? Įtakoja viskas. Ir autobiografija, ir kitų žmonių biografijos, ir net tragiškas slieko ant kabliuko likimas.

Rašymas nepaprastai lengvai pereina į grafomaniją. Kaip Jūs apibūdintumėte žmogaus potraukį rašyti? Kaip vertinate, kai grafomanija nenukeliauja į uždarą rašomojo stalo stalčių, o viešai publikuojama? Naudinga ji ar žalinga? Kodėl? Kaip atskirti grafomaniją nuo tikro kūrinio?

Pačiame potraukyje rašyti nematau nieko blogo. Rašymas turi gydomąjį poveikį ir plačiai naudojamas psichoterapijoje. Rašymas suteikia žmogui galimybę išsikrauti, suformuluoti problemas, artikuliuoti savo būsenas. Kiekvienas turi teisę tuos savo rašinius publikuoti už savo pinigus. Niekam tai nėra uždrausta. Tačiau, kad tekstas patektų į gerą vardą turinčią leidyklą ar kultūrinės spaudos leidinį, be abejo, turi pereiti tam tikrus kokybės filtrus. Rimtose redakcijose dirba profesionalai, kurie atsijoja literatūrą nuo grafomanijos. Jeigu kažkiek tos grafomanijos ir patenka į rimtus leidinius, tai čia jau ne grafomano, o redaktorių darbo brokas. Naudinga ji ar žalinga? Manau, kad egzistuodama savilaidos forma, jokios žalos ji nedaro. Pačiam grafomanui netgi labai naudinga – patenkina žmogaus maniją visiškai nekenksmingu aplinkai būdu, suteikia džiaugsmo jo giminėms ir artimiesiems, o išprususiam skaitytojui ji – buvus nebuvus. Kaip atskirti grafomaniją nuo tikro kūrinio – tiesiog daug skaityti. Tada tas rūšiavimo mechanizmas susiformuoja savaime.

Filosofija – kaip tapsmo mokslas, siejamas su gyvenimo kūrybiškumu. Kartais taip nutinka, kad filosofija būna poetiška, o poezija – filosofiška. Kokių reikia vidinių impulsų ar išorinių aplinkybių, kad kūryba taptų integralia, pačia Būties esme ar jos atsiskleidimu; poezija virstų mąstymo apraiška, filosofiniu svarstymu, atveriančiu gilesnį, mįslingesnį vaizduotės, jausmų sluoks­nį?

Nežinau, kokių reikia impulsų. Manau, kad reikia tiesiog talento.

Kontraversiška tai, kad poezija ir filosofija ir giminiškos, ir priešingos. Kaip Kūrėjui neperžengti ribos, kurios anapus filosofija virsta prastu menu, o poezija – prastu filosofinių, etinių teiginių perpasakojimu, sąvokiniu kalbėjimu? Jūsų nuomone, ar filosofo laikysena pasaulyje gali būti tokia pati kaip poeto?

Jeigu teisingai supratau Jūsų klausimą, tai klausiate – kaip kūrėjui sukurti gerą kūrinį? Nežinau tokių taisyklių. O apie laikyseną… Man atrodo, kad poeto ir filosofo laikysenoje yra bendras dėmuo, kurį dar Heideggeris įvardijo kaip „klausiančiojo būseną“. Ir filosofą, ir poetą pasaulis vis dar stebina, jie abu kelia klausimus ir ieško atsakymų visą savo gyvenimą. Dažniausia taip ir neranda.

A. Maceina pastebėjo, kad R. M. Rilke’s poezija ir M. Heideggerio filosofija kilusios iš tos pačios pasaulėjautos. Skirtumą atranda tik tame, jog Rilke pasitelkia poetinius simbolius, o Heideggeris protines sąvokas. A. Šliogeris savo veikale „Daiktas ir menas“ taip pat rašo, kad Rilke sugebėjo susieti poeziją su filosofija. Jis „buvo ne šiaip sau eilėraščių rašinėtojas, bet gyveno paties poezijos principo erdvėje, (…) gyveno ant skustuvo ašmenų – ten, kur susiliečia poezija ir filosofija.“ Kaip ir kur Jūs atrandate savo poezijos principo erdvę?

Savo poezijos principo erdvę aš galiu išreikšti tik eilėraščiais. Negaliu suformuluoti jokiomis kitomis tezėmis. Negaliu to paaiškinti kitaip, kaip pačia poezija. Jeigu galėčiau tai įvardyti kitu būdu, nerašyčiau eilių.

Platonas savo veikale „Valstybė“, 10-oje knygoje, pateikia dialogą. Glaukonas klausia Sokrato, ką šis mano apie poeziją. Sokratas atsako: „Jos jokiu būdu negalima įsileisti į mūsų valstybę, nes ji yra pamėgdžiojimas.“ Ką Jūs pasakytumėte Sokratui (iš tikrųjų Platonui)?

Ginčytis su Sokratu ar su Platonu man paprasčiausiai trūksta kompetencijos. Diletantiškai galiu pasakyti tik tiek, kad Platonas savo idėjų pasaulio piramidės viršūnėje patalpino Gėrį ir Grožį. Man atrodo, kad poezija (ir kiti menai) ir yra gėrio bei grožio atšvaitas, žemiškas jų pavidalas ir pasireiškimas arba, kitaip tariant, poezija yra uoliausia tos aukščiausios Gėrio idėjos tarnaitė. Be to, nemanau, kad poetas mėgdžioja realybę. Jis kuria savo tikrovę. Kaip sakė Pablo Picasso: „Viskas, ką tik gali įsivaizduoti, yra tikra“.

Ar įžvelgiate skirtumą tarp grožio fenomeno ir grožio sąvokos? Kas yra grožis poetui? Kokia grožio prasmė?

Nesiimsiu to, ko neišmanau – operuoti filosofinėmis kategorijomis. O apie grožį?… Grožis yra tai, kas priverčia širdį šypsotis, kas žadina nuostabą ir verčia jaustis apdovanotam ir dėkingam. Grožio prasmė? Jis daro gyvenimą pakeliamą.

Kas Jūsų manymu įvyksta eilėraštyje su kasdienės kalbos žodžiais? A. Šliogeris rašo: „Poeto žodis atrodo taip tarsi jis dar nevartotas kasdienybėje…“ Kaip interpretuotumėte šią jo įžvalgą?

Iš tiesų, poetas savo tekstuose vartoja tuos pačius žodžius, kuriuos visi vartoja kasdienybėje, tačiau jis suranda tokius žodžių derinius, jų sankirtas ar sankabas, kurie kasdienybėje nepasitaiko. Tokiu būdu poetiniame tekste tas pats kasdieniškas žodis įgauna dar ir kitokias nelauktas, netikėtas prasmes. Jis tarsi atverčiamas kita, nematyta puse. Kaip ir bet kurį daiktą perkėlę iš jo įprastos vietos į naują, priverčiame pažvelgti į jį kitu kampu ir pamatyti tai, ko anksčiau nematėme arba buvome pamiršę. Poetas yra kalbos alchemikas, iš paprastų sudėtinių dalių mėginantis išgauti auksą.

Galbūt mūsų svetainės skaitytojams skirtumėte savo kurias nors eiles?

Skaitytojams siūlau nežiūrėti į poeziją labai jau rimtai 🙂

***

Šiemet pastebėjau daug pelių
savo eilėraščiuose.
Gal kad greit žiema?
Gal kraustosi į mano posmus,
šiltesnio kampo ieškodamos?
Šmirinėja tarp eilučių,
uostinėja, krebžda.
Prineš dabar visokių šiukšlių,
prigrauš, pritrupins, pripėduos,
turėsiu valyti.
Bet, kitaip pažvelgus,
vis šiokia tokia nauda
iš tų eilėraščių.
Gal ir ne visai
veltui dirbau,
turės gyvūnėliai kur peržiemoti.
Nes šiaip tai be prasmės,
be jokio reikalo ir panaudojimo
ta poezija,
kai rimtai pagalvoji.
Dar prikaišiosiu visokių
avižinių metaforų,
skanių išsireiškimų patrupinsiu,
dar ką nors
apie eglutę
ir apie sūrį būtinai.
O tada jau žiūrėsiu per šalčius,
kaip sočios ir laimingos
peliukės mano eilėraščiuose
Kalėdas švenčia.

Klausimus uždavė: Živilė Filmanavičiūtė, 2016.08.04

 Straipsnio nuoroda:

Poetė Daiva Čepauskaitė: skaityti poeziją gali tik drąsus žmogus

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →