Į pradžią > Pro knygos langą > Rasa Aškinytė: skaitytojas mano knygose randa daug daugiau, nei aš norėjau ar sugebėčiau pasakyti

Rasa Aškinytė: skaitytojas mano knygose randa daug daugiau, nei aš norėjau ar sugebėčiau pasakyti

Knygynų lentynas pasiekė naujausias Rasos Aškinytės, „Metų knygos 2014“ laureatės (romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, 2014, Vaga), romanas „Glesum“, kuris tik pasirodęs sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Knyga nukelia skaitytoją į II amžiaus aisčių gentis ir pasakoja genties žmonių gyvenimo istorijas bei likimus. Rasos Aškinytės interviu apie naujausio romano „Glesum“ gimimą. 

– „Glesum“ – romanas, kuris nukelia skaitytoją į II amžių, aisčių gentis.  Kuo Jūsų dėmesį patraukė baltų istorinis kontekstas? Ką norėjote pasakyti skaitytojui, atvedusi jį į II – ojo  amžiaus Baltų teritorijas?

– Mano bazinis išsilavinimas – istorija, kurią ilgam laikui buvau „pamiršusi“. Tiesą sakant, apie aisčius rašyti sugalvojau ne pati, gavau pasiūlymą „iš šalies“. Pasiūlymas pasirodė labai viliojantis. Ir žanras naujas, ir jaunystę prisiminti smagu, vėl sėsti prie istorinių šaltinių analizės, o dar pasiūliusio žmogaus pasitikėjimas.

Rašydama stengiausi neperkrauti romano istorinėmis detalėmis. Labiau siekiau parodyti aisčių gyvenimo kasdienybę, kuri daug kam, manau, pasirodys netikėta. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija, gintaro eksportas II amžiuje buvo pasiekę epogėjų. O juk reikėjo ne tik rasti, kur nuvažiuoti, bet ir apsiginti nuo pakelės plėšikų, rasti kam parduoti ir kaip parduoti, ar už pinigus, ar išsimainyti į metalus, kurių aisčių teritorijoje nebuvo. Parsiveždavo metalų lydinius, o ginklus ir juvelyrikos dirbinius kaldindavo namuose, nei kiek ne prasčiau nei Romos imperijos meistrai.

Manoma, kad II a. aisčių gentys buvo susijungusios į politinę sąjungą, nors kiekviena iš jų turėjo savo vadus, tačiau jas vienijo panašios tradicijos, laidojimo papročiai, juvelyrikos bei ginklų gamybos ypatumai.

Mes linkę arba nuvertinti istorinę praeitį („II amžius? Ką jie ten išvis sugebėjo…“), arba pernelyg ją romantizuoti. Aš siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo. Žinoma, kiek tai išvis įmanoma.

– Iš pažiūros skaitytojui gali pasirodyti, kad romanas „Glesum“ turi paralelių su Jean Marie Auel romaų ciklu „Pirmykštė moteris“: dramatizmas, sekiojanti lemtis, romano ašis – moteris, ankstyvieji amžiai…

 Nežinau, ar būti lyginamai su šia autore yra komplimentas, nes nesu skaičiusi jos knygų (šypsosi). Skaitytojai ir  kritikai dažnai ieško paralelių, lygina mano romanus su kitomis knygomis ar spektakliais. Įdomiausia, kad visada pataiko palyginti su tais rašytojais, kurių knygų nesu skaičiusi. Tuomet nežinau, kaip reaguoti – ar džiaugtis, ar susigėsti.

 Romane „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ kaip autorė ir pasakotoja pasirinkote kalbėti vyro balsu, cinišku, aštriu. Šį kartą daugiausiai dėmesio skiriate moterų personažams. Kuri rašymo patirtis malonesnė, kurioje daugiau atradimų – gilinantis į vyrų personažus ar į moterų?

– Nemanau, kad yra toks dalykas kaip vyriškas ir moteriškas balsai ar mąstymas. Kiekvienas žmogus ar personažas unikalus. Taip pat mąstyti gali tiek vyras, tiek moteris. Tai, ar mano personažai yra vyrai, ar moterys yra labiau atsitiktinumas nei bandymas atspindėti ar paaiškinti tam tikro „tipo“ mąstymą.

Skirstydami žmones į grupes bandome pasilengvinti gyvenimą. Įsivaizduojame, kad jei vyras, tai bus toks ir toks, jei moteris, tai visai kitokia, taigi, viskas aišku. Deja, kiekvieną kartą bandydami tikrai suprasti žmogų, turėsime stengtis iš naujo, nes vienodų žmonių tiesiog nėra, o mūsų iliuzijoms apie galimybę „žinoti iš anksto“ lemta žlugti.

Taip pat ir su personažais. Romane „Glesum“ yra kelios moterys, labai skirtingos. Kuri iš jų „labiau moteris“ – ta, kuri vos pagimdžiusi numeta vaiką, ar ta, kuri pasiima jį auginti? Abi moterys turi savo istorijas, savo gyvenimus, savas priežastis. Abi myli ir nekenčia, abi bijo ir siekia, kaip ir romano vyrai. Kurdama kiekvieną personažą įdedu tiek pat pastangų, kiekvieną iš jų vienodai įdomu kurti.

– Knyga „Glesum“ išsiskiria itin charizmatišku, jei taip galima vadinti, pasakotoju. Tai knyga,  kai iš tiesų juntamas skaitymo malonumas, lyg kažkoks saldumas. Galbūt dėl subtilaus humoro, situacijų paradoksalumo… Kaip atsirinkote „Glesum“ stilių, kalbėjimo manieringumą? 

– Rašant kiekvieną knygą norisi padaryti kažką naujo, kitaip sužaisti knygos struktūra ar stilistika. Taip ir pačiai įdomiau, ir skaitytojams neatsibosta.

Tėra vienintelis išlikęs rašytinis šaltinis apie romane aprašomus laikus – 98 metais romėnų istorikas Tacitas pirmą kartą paminėjo „Aisčių gentis“ ir labai fragmentiškai aprašė jų gyvenimo būdą. Vienintelis „tikras“ šaltinis – archeologiniai duomenys, kurie padeda atsekti aisčių išsivystymo lygį, pasaulėžiūrą ir tradicijas, bet tai ir viskas. Informacijos trūkumas iš dalies ribojo, tačiau tuo pat metu buvau visiškai laisva kurti veikėjų charakterius ir veiksmo stilistiką.

Rašant istorinį romaną šiek tiek romantikos ir poetizmų, matyt, neįmanoma išvengti. Kažkaip savaime kalba išėjo „minkštesnė“, sakiniai ilgi, kaip dainos.

– „Glesum“ – fatališkas romanas. Išeinant iš romano siužeto, ką reiškia lemtis šiuolaikiniame gyvenime, kaip ji veikia ir ar apskritai veikia? Juk šiuolaikinio žmogaus moto visgi yra „žmogus – likimo kalvis“.

Manau, tikėti kad „pats esi savo likimo kalvis“ yra pernelyg arogantiška. Mes nepasirenkame nei kokioje šalyje, nei kokioje šeimoje gimti, ir tai yra esminiai faktoriai, apibrėžiantys mūsų gyvenimą ir galimybes. Tai, ką mes „renkamės“ vėliau, yra nulemta įvairių socialinių faktorių ir įtakų. Asmeniniame gyvenime tiesiog kartojame kažkur nesąmoningai nusižiūrėtus modelius. Tai, ką pasiekiame (ar nepasiekiame), nulemta genetikos ir palankiai ar nepalankiai susiklosčiusios situacijos. O kur dar įvairūs atsitiktinumai (jei tai atsitiktinumai) – užtenka mažo vabaliuko įkandimo, ir mūsų gyvenimas bus „nukaltas“ visai ne taip, kaip mes jį planavome „kalti“.

Jei aš nebūčiau studijavusi istorijos, jei po pirmo kurso nebūčiau važiavusi į archeologinę praktiką Dauglaukyje (Tauragės raj.), jei nebūčiau sutikusi akademiko Eugenijaus Jovaišos, jei jis nebūtų aisčių tyrinėjęs visą savo gyvenimą, jei nebūtų parašęs knygų apie aisčius (kurias aš prieš rašydama skaičiau tiek kartų, kad mintinai išmokau), nebūtų ir šito romano. Aš nežinau, kas yra visos tos labai ilgos įvykių grandinės, kiekviename žingsnyje pilnos daugybės „jeigu“, „kalvis“. Bet tikrai nemanau, kad aš.

– Esate į literatūrą atėjusi iš filosofijos. Kiek vietos šiame romane užėmė filosofija?

Nieko nepadarysi, taip jau yra – jei ką nors studijuoji, vėliau tai savaime „lenda“, nori to ar nenori.

Tačiau ne tiek svarbu, ką į romaną sudedu aš. Už kiekvieno parašyto sakinio slepiasi mano fiziologinė, intelektualinė, emocinė ir dvasinė patirtis, kontekstai, kurių skaitytojai niekada nesužinos. Bet tai svarbu tik rašant. Išleista knyga jau nebe mano, ji jūsų. Skaitydami kiekvieną istoriją jūs suprasite savaip, veikėjai kiekvienam iš jūsų kalbės visai kita, unikalia kalba. Tuomet lemiamu veiksniu bus jūsų, o ne mano patirtis, ir tik nuo jūsų priklausys, ką knygoje „rasite“. O skaitytojai visuomet randa daug daugiau, nei aš norėjau ar sugebėčiau pasakyti.

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.