Į pradžią > Pro knygos langą > Viktorijos Sofija

Viktorijos Sofija

ASTRIDA PETRAITYTĖ

Viktorijos Sofija

Viktorija Daujotytė. Sofija. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 344 p.

 

Pabuvojau net dviejuose šios knygos pristatymuose – Vilniaus knygų mugėje ir M. K. Čiurlionio namuose. Taigi, atsivertusi knygą, jau tarsi laikiau rankoj žemėlapėlį su sužymėtais reikšmingiausiais kelionės orientyrais – kai kurie gelbėjo, kai kuriuos perbraižiau savaip, kai kurių ir neaptikau…

Autorės akcentas: knyga iškart radosi šiuo pavadinimu ir vardo niekuo nebuvę galima papildyti. Aš pildyčiau: „Mano Sofija“, t. y. Viktorijos Sofija. Tai asmeninė žiūra ir asmeninis kalbėjimas. Jau ir ilgokoje įvadinėje dalyje („Įžanga: viltis grįžti“) asmeninė knygos rašymo motyvacija išryškinama, prisimenant savus susilietimus su M. K. Čiurlionio sfera: „Su abiem M. K. Čiurlionio seserimis dar susitikau“ (p. 13). Tiesa, jau įžangoje vis įterpiama ir pačios Sofijos portreto detalė, jos asmenybės ir veiklos štrichelis, pvz., apie sovietmetį: „Ji racionaliai, kiek tai buvo įmanoma, tvarkė savo gyvenimą, prisitaikydama prie „naujos tvarkos“, bet ir nenusikalsdama savo pačios dvasinei tvarkai“ (p. 15); manyčiau, būtų galima labiau laikytis atskirų „lysvelių“ ribų, visgi asociatyvius nuokrypius Daujotytė, regis, mėgsta.

Galbūt labiau „objektyvizuotu“ galima laikyt – kaip ir dera literatūrologei – kūrybos pristatymą, o visas asmenybės raiškos aptarimas yra tarsi Profesorės mėginimas mums – faktografiją žinantiems – sudėlioti savus akcentus. Išties tarpais kildavo kalbėjimo saviškiams iliuzinis vaizdinys: susėdus ant sofutės būreliui Sofijos gerbėjų, jau savus pamintijimus daugeliui išsakius, prof. Viktorija atitaria, papildo, (švelniai) prieštarauja… Ir pati autorė savo įvadinį („motyvacinį“) skyrelį užbaigia: „Nesu pirmeivė, dažnai einu paskui, bet vis dar ką aptikdama įsižiūrėjimu, įsiklausymu“ (p. 25).

Gytis Vaškelis, knygos leidėjas, pristatymuose ištardavo intriguojančią frazę: o pačią Sofijos biografiją rasite tik į pabaigą (lyg ir buvo minimas konkretus puslapis). Bet biografijos (nuoseklios) skyriaus išvis neradau. Ją galim susirankioti – faktelių primėtyta, pasakojimą komponuojant pagal teminius (veiklos, raiškos) blokus. Tad ir tas įspūdis – aptikus „tarp kitko“ paminimą vieną ar kitą faktą: Profesorė kalbasi su žinančiais, su saviškiais.

Natūralu, kad veikalas pradedamas (po įžangos) Sofijos gyvenimo viršukalne, kur viltingas spindesys susilieja su netekties tragizmo juoduma, – bendryste su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu (skirtingais rakursais į tai pažvelgiama dviejuose skyriuose – žinoma, irgi su asociatyviom atošaukom ir, žinoma, MKČ temos nepamirštant ir kituose skyriuose). Autorė akcentuoja: Sofijos gyvenimas ryškiai padalintas į IKI ir PO. Yra, tikrai yra su kuo prof. Daujotytei polemizuoti ir šioje erdvėje, yra dėl ko ginti Sofiją, apeliuoti į vertinančiųjų empatiją, užuojautą.

Žinoma, kontroversiškiausias klausimas – Sofijos laikysena Konstantino ligos metu. Kiek netikėta, kad Profesorei tenka ginti (pvz., nepritariant Arvydo Juozaičio nuomonei) patį sumanymą ligonį paguldyti Pustelnike, neva buvę galima slaugyt namuose, – ir aš visiškai įsijaučiu į jos atjautą: Sofija besilaukianti, o ir pirmieji mėnesiai, gimus dukrelei, juk rūpesčių ir darbų kupini. Bet neradau atsakymo į man senokai kirbantį klausimą: per dešimt mėnesių taip nė karto ir neaplankytas – tik, kaip pati Sofija paliudija, buvo iškviesta prie jau mirštančio, nesąmoningo… Esu skaičiusi – specialiai, nuosekliai, įdėmiai (be galbūt kokių atsitiktinių, neužsifiksavusių skaitinių) – vienintelį Čiurlionienės „veikalą“, jos laiškų rinkinį, t. y. „Raštų“ penktą tomą (suprantama, ir daugeliui mūsų spindulingąjį herojės įvaizdį formavusius „Laiškus Sofijai“). Žinia, Sofijos laiškai Konstantinui neišlikę, bet iš intensyvaus susirašinėjimo su kitais artimaisiais (Valerija Čiurlionyte, dukra Danute ir kt.), bičiuliais tikrai ryškėja tam tikro laikotarpio nuotaikos, psichologinė būsena, darbai, ketinimai ir pan. Pirmuosius nesilankymo Pustelnike mėnesius aš irgi „uždengiu“ motinystės rūpesčiais, bet… Bet tas laikotarpis nuo tarsi džiaugsmingų vilčių – Kalėdoms galbūt sulauksime… – iki tarsi priverstinio (niekur nedingsi) paskutinio atsisveikinimo man yra juoda skylė. Jau beveik įtikėti, kad vyras sugrįš namo, įsitrauks į šeimos gyvenimą, ir – neišsipildant – laukti savaitę ir kitą, mėnesį ir kitą, nesumanyti, viską metus, lėkti bent jau savo akimis pamatyti… Prof. Viktorija savo atjauta manęs nebeįtikina – bet argumentai, pačios Sofijos, nukrenta, „numesti“ tarsi netyčia, sunkūs, prislegiantys… Jau skyriuje „Kūrybos lygmenys“, jau Sofijos literatūrinę raišką aptariant, mums primenama: „Itin ryškios, netgi deklaratyvios programos kūrinys – dialogas „Ateities moteris“, paskelbtas tik Raštuose (VII), plačiau nereflektuotas. Parašytas 1910 m., baugiu sunkmečiu, Konstantinui esant Pustelnike, bet jau gimus dukrai“ (p. 220). Ir toliau, pristatant herojų – Tamošiaus ir Johannos – pozicijas: „Vyras, tradiciškai suvokdamas moterį kaip silpną, klausia apie pasigailėjimą, ką ji gali duoti gailėdamasi. Nieko, „bjauriuos pasigailėjimu“, sako Johanna“ (p. 221). „Bjauriuos pasigailėjimu“, sako moteris, paguldžiusi ligoninėn vyrą, ištiktą negalios (o gal tik krizės – gal apsuptas pasigailėjimo šilumos būtų grįžęs į realybės krantą?). Gal ir teisu. Bet žiauru.

Po tragiškai spindulingos viršukalnės, įvardijamos MKČ, man, skaitytojai, rūpėtų grįžt į Sofijos kelio pradžią, patirt veikusias įtakas bei aplinkybes, pasekt nuosekliai jos žingsnius… Bet, žinia, autorei valia įgyvendint savąją viziją, o šioji tikrai neprivalo paklust primityviam chronologizmui – tolesnį skyrelį Daujotytė skiria Sofijos tarsi savaimingai susiklosčiusiam išskirtiniam statusui („Tarp vyrų ir moterų; laiškai Valerijai“ – tiesa, ypatingas Sofijos ryšys su Konstantino seserimi Valerija, jos pastangos palaikyti šią giminystę-bičiulystę man regisi kiek atskira, savaranki gyvenimo linija, nesutapatinama su iškilumu, „matomumu“ tiek moterų, tiek vyrų apsuptyje).

Dar vienas įrantas, įsirėžęs iš autorės pristatomųjų kalbų: Sofija turėjusi vadės talentą (gal net prigimtį); žinia, labiausiai jis išsiskleidė tarpukariu, nepriklausomoje Lietuvoje, jau ir oficialiai (skaučių) vadės titulą įgijus. Įdomus ir tas fenomenas: kaip (kodėl) regime ir išryškiname vieną ar kitą kito žmogaus briauną… Štai man atmintyje ryškiai (ir gražiai) Čiurlionienės figūra tarpukariu labiausiai nutvieksta atstovavimo Lietuvai Tautų Sąjungoje šviesa. Net įstrigusi – vis iš tų penktojo tomo laiškų – frazė kažkuriai iš korespondenčių apie posėdžius Ženevoje: ji vis taip trumpai, o mandriai įsiterpianti… O dar – tai jau be ypatingos romantizmo šviesos, bet ir be „demaskavimo“ šešėlių: gebėjimas kurti ir išlaikyti materialųjį savo gyvenimo pagrindą (regis, kasmet vykstama atostogaut, gal ir sveikatos dėlei, užsienin). Bet prie to Sofijos gyvenimiško praktiškumo glaudžias ir atjauta likimo nuskriaustiesiems: siuntinėliai badaujantiems artimiesiems iš Pirmojo pasaulinio karo užuoglaudos Voroneže (kartu su dukryte Dalia), dėmesys pokario inteligentams tremtiniams…

Kaip jau minėjau, Daujotytė dėmesingai – su profesiniu kruopštumu ir (galbūt) asmeniniu azartu – pristato grožinę Sofijos kūrybą (ilgas skyrius „Kūrybos lygmenys“ prasmingai sudėliotas iš poskyrių, kur gvildenami teminiai motyvai, aptariami atskiri kūriniai). Asmeninių atošaukų, lengvinančių prof. Viktorijos uždavinį, randasi: štai nekart pabrėžiamas Čiurlionienės angažavima-sis žemaitiškumui, ypač išryškėjęs brandžiame amžiuje (juk žinome ir pačios Daujotytės žemaitišką proveržį – tarmiškai parašytas knygas „Balsā ūkūs“ ir „Gīvenu vīna“).

Matyt, nevierno Tamošiaus sindromui turiu priskirt savąjį nepatiklumą, į kurį nekart atsitrenkia Profesorės entuziazmas vertinant Sofijos kūrybą. Gal iš per menko susipažinimo su pačiais kūriniais kilusi ir mano jau kadais susidarytoji formuluotė: yra kūrėjų, asmenybės dydžiu pranokstančių savąją kūrybą, – ją pirmiausia pritaikiau Vydūnui, o dabar ir Čiurlionienei. Tiesa, ir Daujotytė įvadiniame skyriuje pažymi: „Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūriniai ne visada atrodo kaip savarankiškos substancijos, atskiram jų veikimui lyg ir pritrūksta savaiminės energijos“ (p. 15).

Ypatingą dėmesį autorė skiria „Giriai Žaliajai – viso gyvenimo kūriniui“ (taip įvardytas skirsnelis). Aptariami šios giesmių poemos tautosakiniai motyvai: „paparčio žiedo karališkumas“ (p. 270) ir kt. Akcentuojamas šio kūrinio rašymo stalinizmo metais herojiškumas: „Turime suvokti – Sofija Čiurlionienė pačiu slogiausiu sunkmečiu (1947–1951) rašė rezistencinę literatūrą, rašė ilgalaikiam slaptumui, nežiniai“ (p. 274). Neketindama nuneigti to autorės keliskart pabrėžto „rezistenciškumo“, vis dėlto imu galvoti, kad pokaris, ko gero, buvo ne tik baisių represijų, bet ir visuotinio tikėjimo situacijos laikinumu metas (štai ne taip seniai susidūriau su liudijimu, kad vieno Žemaitijos kolchozo valdyba kartu su pirmininku kasmet nuėmus derlių spręsdavo tarsi savaime suprantamą klausimą: o kiek skirsime miškui?).

Į tautosakinį „Girios Žaliosios“ kontekstą įtraukiama – pačios Čiurlionienės – ir Salomėjos Nėries likimo tragedija. (Kaip žinoma, tarpukariu Nėris lankėsi Sofijos organizuotuose šeštadieniuose – būrelio inteligentų susiėjimuose, kur nagrinėti daugiausia kalbos klausimai.) Pasak Daujotytės, Sofija „siekė palikti ateičiai liudijimą apie paskutiniuosius Salomėjos išgyvenimus. Ir paliko. Paliko ištardama: „Ir su ta našta sunkiausia / palikai tu šį pasaulį, / Salomėja…“ (p. 280) Nėries tragiškąjį finalą, jos tuometę savigraužą kaip argumentą prieš besikėsinančius į poetės reputaciją, regis, įprasta pasitelkti (o man į šią nenuginčijamą tragediją vis įsiterpia kone farsinis vaizdelis: Salomėja, džiugiai įraudusi, matuojasi parduotuvėj vieną po kitos skrybėlaites – prieš vykdama į Maskvą…).

Reziumuojantis akcentas – užbaigdavęs Daujotytės pasisakymus knygos pristatymuose ir užbaigiantis knygą: žiedų simbolika. Sofija mūvėjusi abu vestuvinius žiedus, jie kone suaugę į vienį. Tai knygoje vaizdžiai paliudyta: išlikusi ir Sofijos nuotrauka, kur toji dvigubai sužieduota ranka regima, ir patys žiedai specialiai (nuotraukoje) eksponuojami. Taip, knygos gausų papildymą fotografijomis, matyt, galime laikyti Čiurlionių dukraitės Dalios Palukaitienės indėliu – nuotraukos iš Danutės Čiurlionytės archyvo. Mes turbūt atsišauksime į Profesorės šiltą nuostabą (bent aš taip pajutau), su kuria ji įvertina Sofijos talentą būti mama, uošve, močiute…

Savitą Daujotytės kalbėjimą esame patyrę iš daugelio jos tekstų – be kategoriškumo, pasvarstant, gal net paabejojant, su pertrūkiais, peršokimais, asociacijų atšakomis. Tai šiltos atošaukos į kito likimą balsas – gražus, net kai norisi prieštarauti.

Straipsnio nuoroda:

Viktorijos Sofija

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.