Į pradžią > Pro knygos langą > Lėtas intelektualus trileris: Undinės Radzevičiūtės „180“

Lėtas intelektualus trileris: Undinės Radzevičiūtės „180“

Elžbieta Banytė

Lėtas intelektualus trileris

 

Turbūt visi žino ir supranta, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra truputį kaimietiškas, pagrįstas pažintimis, rekomendacijomis, protekcijomis ir dar balažin kuo. Dar vienas šito ramaus provincijos būvio požymis – aštrių debatų stoka: kadangi kraštas mažas, o kuriančiųjų ir kritikuojančių bendruomenė apskritai miniatiūrinė ir dargi uždara, visi tyliai ramiai pratoleruoja netgi tuos, kurių nemėgsta ar su kurių nuomonėmis kategoriškai nesutinka. Kažkas gali įsižeisti, pakišti kokią kiaulę, bet net ir tuo atveju tai tebus mažas rožinis paršelis: susidaro įspūdis, kad nieko išties didelio masto nevyksta. Kažkas pabando, nepavyksta, visi turi ką apkalbinėti, bet po kurio laiko kalbos nutyla ir vėl ramu. Kitaip tariant, esame it tie miestelėnai iš provincialaus kurorto, rodomo naujausiame Undinės Radzevičiūtės romane „180“.

Pati U. Radzevičiūtė yra iš tų, kurie ramų literatūrinį provincialumą, jei jau tęsiame šią alegoriją, sujudina sulig kiekviena naujai išleista knyga. Ji – ta „nelietuviška“, „išskirtinė“ rašytoja, kaip ją vadina ir kritikai, ir skaitytojai. Autorės vieša laikysena koreliuoja su jos rašymo stiliumi: interviu atsakymai trumpi, ironiški, kartais net subtiliai demaskuojantys klausimo banalumą. Nenuostabu, kad knygos laukiamos, perkamos, kad Knygų mugėje prie autografus dalinančios rašytojos stendo nusidriekia eilės. „180“ recepcija buvo dvipoliška: vieni sakė, kad romanas, kaip ir visi kiti rašytojos kūriniai, yra labai geras (pvz., Jūratė Čerškutė), o kiti – kad ne toks geras, nuobodokas, kad nusivylė (pvz., Virginija Cibarauskė, Indrė Audenytė). Įdomu pasižiūrėti, kodėl šis tekstas provokuoja tokius skirtingus atsiliepimus.

Visų pirma, tai galėtų būti kone neegzistuojanti šio romano intriga. U. Radzevičiūtės knygose veiksmo ir šiaip ne per daugiausia: krūvis koncentruojamas į taupią ironišką frazę, kruopščiai nušlifuotas frazes, subtilų neatitikimą tarp to, kaip dalykai atrodo, ir to, kokie jie iš tikrųjų yra. „180“ visus šiuos dalykus išlaiko – gavus bent penkių sakinių ištrauką iš romano, bet kuris lietuvių literatūra besidomintis iškart pasakytų, kas tą tekstą parašė. Škoto lojalumas slypi ne ten, kur jis apsimeta jį rodantis; Geografas, iš pat pradžių nepatikimas, pabaigoje pasirodo besąs labai pavojingas; net Vinstonas Čerčilis, minėto provincijos miestelio meras, nėra toks išprotėjęs, koks gali pasirodyti dėl galvos sužeidimo. Rodos, kone hamletiška situacija: visuomenės atstumtas ir bepročiu laikomas herojus stengiasi sužinoti tiesą… Tačiau romano veiksmas lėtas iki nuobodumo – kai kurie dialogai, rodos, skirti tik autoriniams lankams sudaryti: „ – Merkatorių rado? – paklausė Meras.

  • Kur?
  • Kiek?
  • Virš.
  • Limono?

Škotas linktelėjo.

  • Eurų?“ (p. 142)

Kai kas galėtų sakyti, kad šiame dialoge vyksta ironiškas personažų kūrimas: iš pernelyg trumpos, kone beprasmės be konteksto frazės matyti žmonių ir jų santykių neadekvatumas. Tačiau kai tokie pokalbiai kartojasi nuolat, o knygos visumoje jie visi atlieka tą pačią funkciją ir kiekvienas jų nėra kažkuo reikšmingas ar savitas, darosi panašu į žodžių spaudimą ir „gumos tempimą“.

Ištęstumas, lėtumas nedera ir su ant viršelio nurodytu žanru „intelektualus trileris“. „Intelektualumą“ turbūt turėtų žymėti vardai – Talis, Vinstonas Čerčilis ir kt. ir, be abejo, U. Radzevičiūtės „firminis patiekalas“ – gera, sodri ironija: „Jos kaip dvi priešiškos atominės supervalstybės, susikabinusios protokoliniam šokiui ir tyčia taikančios užlipti viena kitai ant kojos“. „Trileris“ galbūt dėl – šeimyninės neištikimybės motyvas, galimo nusikaltimo atrakcionų parke „tyrimas“, žmogžudystė ir sąmokslas knygos pabaigoje? Bet kuriuo atveju, iki gero ir įtempto trilerio (o thrill juk ir reiškia įtampą) romanas nepakyla: tam jis pernelyg praskiestas pseudointelektualiu vandenėliu. Pvz.:

„Žmogus visada turi būti pasiruošęs.

Kad visas tavo gyvenimas gali baigtis.

Bet kurią minutę.

Net jei nevyksta joks karas.“ (p. 71)

Taip ir lieka neaišku, kodėl visas tekstas suskaidytas trumputėmis vieno eliptiško sakinio pastraipėlėmis ir ką tai turėtų reikšti. Skaitymą toks manevras, žinoma, apsunkina. Gal čia ir slypi minėtasis „intelektualumas“ – jei keista ir net ne visada malonu skaityti, vadinasi, intelektualu? Tokiomis frazėmis sukuriamas radikalus nusišalinimas, nesuinteresuotumas tuo, kas vyksta. Bet naujų metaforų ar įvaizdžių nesukuriama, tekstas nepadaro to, ką turėtų padaryti kiekvienas trileris, kad ir koks intelektualus jis būtų – įtraukti. Niekad nemaniau, kad galima tuščiažodžiauti vieno žodžio sakiniais, bet, pasirodo, įmanoma viskas. Matyt, dėl to intriga nebe taip intriguoja, kaip galbūt galėtų. Laikinė struktūra irgi neįdomi ir, mano nuomone, nelabai tikslinga: pasakoti pradedama nuo vidurio, tada šokama į praeitį, o tada keliaujama smarkiai pirmyn. Pagal laiko atkarpas į tris dalis sukapotas ir romano tekstas.

Žinoma, U. Radzevičiūtės talentui nugesinti reikia kur kas daugiau nei kiek praskydusio teksto. Kaip ir kituose romanuose, taip ir šiame ryški eseistinė su mūsų kasdienybės realijomis sietina plotmė. „Strekaza“ šaipėsi iš visko – flirto, meilės romanų, darbo, kasdienybės apskritai, „Frankburge“ pašaipos objektu tapo biurai ir jų banali tuštybė, „Žuvys ir drakonai“, beje, smarkiai verčiama į užsienio kalbas knyga, kalbėjo apie globalizaciją. Apie ką tuomet „180“? Argi tik apie provincialumą? Šyptelėti dažnai verčia punktyriškos sąsajos su aktualijomis: dvokiantis kurorto ežeras, tilto statyba ir kt. Pati rašytoja viename iš interviu sakė, kad jai rūpėjo situacijos, kai viskas staiga pasikeičia „180 laipsnių kampu“, kai per vieną minutę žmogus gali viską prarasti. Išties knygoje tokių pasikeitimų fiksuojama nemažai, ypač įsimintina šiuo požiūriu pabaiga. Savotišką įspūdį daro ir ironiškai ramus, netgi ciniškas tonas, kuriuo pasakojama apie asmenines veikėjų tragedijas ar džiaugsmus – žiūrint kieno perspektyvą bandysime išlaikyti. Ko gero, ir gyvenime taip yra: labai jau neįspūdingas tas virsmas, kur kas banalesnis ir kasdieniškesnis, nei jį mums piešia patetišką muziką fone grojantys ir perkreiptus veikėjų veidus rodantys Holivudo filmai.

Pasakojimo perspektyva yra vienas tų dalykų, kurie šį nešedevrą kiek pakylėja. Nors pasakotojas visažinis (kalbama gramatiniu trečiuoju asmeniu) ir ironiškai nusišalinęs, jo figūra nesutampa su įvykių suvokėju. Suvokėjas yra Vinstonas, minėtasis meras, tačiau pasakotojas kartais nustoja fokusuoti jo žvilgsnį ir gilintis į jo percepciją. Pastebėtina, kad pirmojoje ir trečiojoje dalyje, kuriose įvykiai klostosi Vinstonui jau patyrus galvos traumą, jo perspektyvos itin daug. Jei ne trečias gramatinis asmuo ir ribotam Vinstono protui aiškiai nebūdingi ironijos blyksniai, beveik galėtum pamanyti, kad pasakotojo ir veikėjo figūra sutampa. Tai yra dar viena priežastis, kodėl „180“ nėra labai lengvai paskaitoma knyga (tačiau pabrėžiu, kad tai nėra priekaištas, netgi priešingai). Antroje dalyje, kurioje Vinstonas dar nesutraumuotas, pasakotojo rolė daug ryškesnė, taigi ir įvykių seką suvokti daug lengviau, jie nėra sudrumsti neįprastų kiek besiveliančių minčių ir vos ne sociopatiško elgesio, tačiau logiškai suvokiamo elgesio. Kadangi pasakotojo ir suvokėjo perskyra nuolat žaidžiama, perspektyva ir pasakotoju nereikėtų pasitikėti. Tad kyla klausimas, kiek Vinstonas iš tiesų paveiktas galvos traumos. Ar jis šiek tiek apsimetinėja kvailesniu nei yra? Ar toks elgesys, desperatiškas bandymas aiškintis tiesą – apsėdimas, obsesija? Galvojant apie tai bent truputį praskaidrėja nuobodulys, šiaip kiek pakankinantis skaitytoją.

Taigi vargu ar romanas yra nesuprastas ir dėl to smerkiamas šedevras, tačiau jis tikrai neblogesnis (minėtais atvejais – ir geresnis) nei didžioji dalis likusio 2015-ųjų prozos derliaus. Romano nereikia smerkti – manau, daugelio kritikų lūpomis, kažkiek ir mano pačios, kalba kiek nuvilti lūkesčiai arba šioks toks pasimetimas. U. Radzevičiūtė pelnytai užsitarnavo savo „išskirtinės rašytojos“ reputaciją: ji išties kiekvienoje knygoje parodo šį tą naujo ir, turėdama savitą stilių, geba netiražuoti ir nenubanalinti savo rašymo. Tenka pripažinti – „180“ tikrai visai kitoks nei iki tol jos parašyti romanai. Nors jį laikau vienu iš silpniausių rašytojos tekstų, tačiau kaip visada godžiai ir su nekantrumu lauksiu naujos knygos.

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.