Gyvenimas tai kaip graži kelionė –
Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal.
Jonas Aistis
Kiekvieną pavasarį žiedų pūgoje girdimas ritmingas ir ilgesingas poeto kadaise apgodotosios gegutės kukavimas. „Pavadino vyšnių sodan, kur gegutei / širdį gėlė, / Kur gegutė savo skausmo nepakėlė“, – tai pirmasis Jono Aisčio eilėraštis, parašytas 1926 m., pakvietęs poetą ir mus į didį poezijos kelią.
2000 m. rudenį J. Aisčio palaikai iš Vašingtono buvo atgabenti į Lietuvą ir perlaidoti Rumšiškių kapinėse. Neilgai trukus, poeto žmonos Aldonos Aistienės palaimintas, paskui savo kūrėją atkeliavo ir rašytojo literatūrinis palikimas. Šiandien tai jau ne palikimas, bet gyvybe alsuojanti J. Aisčio kūryba, saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne.
2004 m., minint J. Jono Aisčio 100-ąsias metines, jo rankraštinis fondas paženklintas šimtuoju numeriu, o fondo pirmuoju numeriu užregistruota eilėraščių rinktinė „Be tėvynės brangios“, prasidedanti dedikacija Aldonai Grajauskaitei (poeto žmonai). Tai patvirtinimas paties J. Aisčio minčių, kad ne visada jausmai paklūsta vien poetinei formai. Prologą galima vadinti poezija proza: „Aš mačiau, kaip puiki baltaburė jachta įplaukė į Villefranche sur Mer įlankon, kaip ji elegantiškai, it šokanti moteris, ir neprarasdama pusiausvyros, pasisuko liekna ir gražiai išpūsta bure, kuri, užėjus užuovėjon, subliuško, lyg kartą Berlyno Anthalt stotyje dangiškai gražioje rankoje, atsisveikinimui iškelta, plevėsavusi šilkinė skepetaitė…“
Rumšiškės. Čia mezgėsi ankstyvos vaikystės patiriami pojūčiai, žvilgsnis smigo į tolyje mėlynuojantį šilą. Čia gimė ir vieni pirmųjų eilėraščių, kurie lydėjo ilgus metus. Rašyti J. Aisčiui – tas pats kaip kvėpuoti. Gyvenimas jam – kūryba.
Kaunas. Jame poetas mokėsi, studijavo, dirbo, norėdamas palengvinti tėvų buitį, čia užkukavo toji lemtingoji gegutė, čia sutiko savo didžiąją meilę, iš čia atsivėrė keliai į platųjį pasaulį. Prieš palikdamas kraštą, išleido eilėraščių rinkinius: „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1933), „Intymios giesmės“ (1935). 1937 m. Kaune išleido eilių rinkinį „Užgesę chimeros akys“, už kurį Kauno valstybės teatre buvo įteikta valstybinė premija.
Paryžius – vilčių ir praradimų miestas. Šiame mieste gyventa su viltimi grįžti į gimtąjį kraštą ir sužinota, kad jis prarastas. Paryžiuje susiklostė vienas nuostabiausių J. Aisčio gyvenimo įvykių. Paulius Jurkus prisiminė: „Aldonėlė nukeliavo į Paryžių ir susitiko poetą, kuris buvo jai dedikavęs eilių rinkinį. Dabar jis dedikavo ir savo gyvenimą jai. Jonas ir Aldona susituokė Notre Dame katedroje, kur gotika sriūva į tavo rankas. Ten vienoje koplytėlėje iš vitražų sruvo ir jiems naujo gyvenimo šviesa“.
Įdomu stebėti J. Aisčio eilėraščių gimimą. Daugelio jų yra keli variantai, nurodyta, kada eilėraštis pradėtas ir kada baigtas. Eilėraščio „Carmen saecularis“ paraštėje J. Aistis pažymėjo: „Pradėta prieš gerą mėnesį. Kiek anksčiau, 1943 12 20 gal 18. Baigiau šiandie tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų metų sausio mėnesio dvidešimt devintosios dieną lygiai devyniomis vakar (laikrodis žodį rašant muša devynias)“, ir parašas. Kairėje to paties puslapio pusėje: „Toks mat mano buvo įžadas – parašyti kasmet šešioliktai vasario eilėraštį – nežiūrint kiek aš gyvenčiau“. Šio eilėraščio daug rankraštinių variantų. 1946 01 11 rašyto eilėraščio „Amžių giesmė“ – net šeši bandymai.
Tačiau J. Aistis – ne tik mėlynųjų šilų poetas. Jo kūryba nuolat jauti banguojant Nemuną. Kūryboje karaliauja naktis ir saulė. Daug eilių ant kraujo aukuro.
J. Aisčio poezija kupina muzikinio skambesio. Antai eilėraščio „Pavasario simfonija“ dalys pagrįstos muzikos formomis: I. adagio, II. andante, III. menuetas, IV. scherzo.
Rūta Bruzgienė, gindamasi daktaro disertaciją „Muzikos formų analogai literatūroje“, analizuoja J. Aisčio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos kūrinius, aptaria J. Aisčio eilėraštį „Fuga in as-moll“: „Manyčiau, kad rašytojas rėmėsi bendrais polifoninio kūrimo struktūros principais, tačiau jo poetinis mąstymas emociniais potėpiais sukuria tam tikrą atskirų temų tėkmės įspūdį, kurį galime įvardyti konkrečiais fugos meno elementais“. Tarp atsiųstų rankraščių yra ir kantata „Partizanų motina“ (kompozitorius J. Gaidelis). Rašydamas kantatai žodžius, J. Aistis domėjosi didžiųjų kompozitorių Bacho, Rossinio, Prokofjevo kūriniais, jų kompozicija. Laiške J. Pakalkai rašė: „Stengiausi daryti taip, kad muzikas turėtų daugiau laisvės įvairumui pačiose teksto formose“. Tai šešiolikos dalių kantata solistų kvartetui, mišriam chorui ir orkestrui. Minėtinos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno fonduose esančios J. Aisčio eilių rinktinės: „Be tėvynės brangios“ (1939-1942), „Mano gyvenimo pasaka“, „Rinktiniai eilėraščiai“ (1940), „Sonetai“, „Nemuno ilgesys“, „Sesuo buitis“, „Kristaliniam karste“: Eilės (1957), „Poezija“ (1961) „Mano giminės giesmė“.
A. Aistienė pažindino su rinkiniais, rašydama išsamias pastabas. J. Aistis buvo dėmesingas spaudos kultūrai. Leidžiamas knygas pats prižiūrėjo, domėjosi leidybos detalėmis, rankraštinių rinkinių pirmuose puslapiuose kartais reikšdavo pageidavimus. Jis tai vadino knygos menu: „eilių knyga skiriasi nuo kitų knygų. Joms reikia kitokio popierio ir kitokios spaudos. Tuo atžvilgiu aš buvau prancūzas prieš juos pažindamas. Prancūzai išgalvojo netikrus langus, nes jie nepakenčia asimetrijos. Rengdamas knygą aš turiu matyti ją su visomis smulkmenomis. Ir ne tik kiekvieno eilėraščio vietą, bet ir netikruosius langus“.
Beveik visi J. Aisčio eilėraščiai, kurie saugomi instituto rankraštyne, rašyti ant popieriaus su vandens ženklais. Ypač svarbus J. Aisčio mokslinis darbas, rašytas Prancūzijoje. Medžiaga rinkta dvejus metus. Tai, kaip teigia autorius, darbas, pareikalavęs „benediktiniškos“ kantrybės, kurios pritrūko patiems prancūzams. 1944 m. Grenoblio universitete J. Aistis apgynė daktaro disertaciją „Lingvistiniai etiudai Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą“ („Etude linguistique sur les traductions en ancien provencal des textes évangéliques“). Kartu su rankraštine disertacija saugoma jai sukaupta medžiaga, vadinama tezėmis.
J. Aisčio eilėraščiai buvo verčiami į kitas kalbas. Tai liudija išversti eilėraščiai ir vertėjų laiškai apie vertimus. Birutė Pūkelevičiūtė į anglų kalbą vertė eilėraštį „Tąsyk vėjas auksą žarstė“, Eugenijus Pakulis – „Tu ne Dievo siųsta man buvai“, Zenta Tenisovaitė į nyderlandų kalbą – „Mano giminės giesmės“ IV – Žemę, Sigitas Naujokaitis į anglų kalbą – „Pastoralę“. Yra ir paties J. Aisčio vertimų. Į lietuvių kalbą jis vertė Aleksio Rannito, Adomo Mickevičiaus, Angelo Buonaccoti kūrinius, pluoštą kinų poetų eilių: Li Po „Kalno atsakymas“, „Keliaujantis pirklys“, „Vasara kalne“, „Rudens upės daina“, „Ramios nakties mintys“, Cé Lan, Čė-Čang, Li Kji. Aisčio versti eilėraščiai sudaro rinkinį „Šimtas tango“. Tai yo-fu forma parašyti ketureiliai, K. Binkio vadinti ūtomis.
Visą gyvenimą J. Aistis domėjosi Prūsija, rinko medžiagą. Aplankuose daugybė išrašų iš prūsiškųjų kronikų. Norėjo parašyti romaną apie prūsus, tačiau tėra likę jo fragmentai, šiurpūs vokiečių ir prūsų kovų vaizdai. Tarp fragmentų – ir „Prūsų rikio Pipynės mirtis“. J. Aisčio užmojai parašyti romaną apie drąsią aisčių tautą neišsipildė, bet ketinimai akivaizdūs: sukaupta daug medžiagos.
Išliko nemažai rankraščių, atspindinčių ir J. Aisčio gyvenimą. Tai ilga biografija, patraukianti stiliaus paprastumu, emocingu pasakojimu, įsimintinais vaizdais. Tarp jų: „Mano gyvenimas“, „Motina“, „Terra Rumsiscensis“, Pabiržio Jonelis“, „Karas‘, „Padegėlis“, „Okupacijos prisiminimai“, „Slapukai“, „Stiprūs įspūdžiai“, „Kalnų griūtis“. Vaikystės aprašymuose J. Aistis neminėjo savo vargingo gyvenimo. Jis sugebėjo pakilti virš dejonių. Bendraudamas su K. Almenu, rašytojas tik prasitarė: „Skurdas buvo perdaug nuogas. Perdaug realus, kad apie jį būtų galima rašyti“.
Apsingė. Tai septynių dalių Apsingės bažnytkaimio istorija. Šis prozos kūrinys, literatūrologo Vytauto Kubiliaus teigimu, – vertinga tema moksliniam darbui. Išlikę straipsnių apie Jurgį Savickį, K. Binkį, Jurgį Baltrušaitį, rankraščiai, vėliau spausdinti rinkinyje „Apie laiką ir žmones“. Ypač daug proginių ir poleminių straipsnių, publikuotų periodinėje spaudoje.
Yra net veikalų scenai: „Eglė žalčių karalienė: Penkių veiksmų pasaka“, „Duktė: penkių veiksmų malonios nuotaikos vaidinimas“.
Korespondencija atveria ištisą epochą. Daugybė laiškų rašytų rašytojams, kultūros veikėjams, giminėms. Tai epistolinio meno pavyzdys.
1972 m. vasarą J. Aistis parašė paskutinį eilėraštį. Ir čia rikiavosi lemtingi skaičiai; šis eilėraštis rankraščių knygoje įrašytas šimtuoju numeriu. F100-100 Jonas Aistis „Meilės agonija“ yra du eilėraščio variantai: vienas prasideda būtuoju laiku:
Meile, meile,
Tu buvai man sunki,
Nepakeliama našta…
Kitas – esamuoju:
Meile, meile,
Tu esi man sunki,
Nepakeliama našta…
Sunku pasakyti – tik amžinybės dvelksmas gali pakuždėti, kokia akimirka tikroji – esama ar buvusi. Kaip kad Ludwigas van Beethovenas sukūrė „Odę džiaugsmui“, J. Aistis parašė „Meilės agoniją“ – Odę meilei.
J. Aisčio poezijos rinkinio pratarmėje Bernardas Brazdžionis rašė: „… neturėjau tikslo nusakyti ar apibūdinti, kritiškai įvertinti visą gilią ir plačią Jono Aisčio kūrybą – norėjau tik įvesti skaitytoją į šio didingo rūmo prieangį ir pasidalinti bent nuotrupom tų įspūdžių ir tų atsiminimų, kurie pamažu ir kas dieną vis eina į praeitį ir į istoriją“.
Šiandien suspindėjo J. Aisčio poezijos rūmai, ir kertinį akmenį tiems rūmams padėjo A. Aistienė. Norisi padėkoti jai, kaip ir likimui, suvedusiam ją su didžiuoju rašytoju. Raktai nuo tų rūmų – kiekvieno mūsų rankose ir širdyje.
Straipsnio nuoroda:
