Archyvas

2019.02.03 archyvas

Lietuvių kalbos programų atnaujinimo klausimai

LKLMS valdyba kviečia užpildyti anketą- pateikti pasiūlymus dėl programų atnaujinimo ir egzaminų:

ANKETA APIE ATNAUJINAMAS LIETUVIŲ KALBOS PROGRAMAS

LKLMS raštas dėl ugdymo turinio atnaujinimo gairių

LKLMS, jausdami pilietinę atsakomybę ir pareigą gerinti Lietuvos švietimo situaciją, pateikia savo viziją, padedančią integruoti įvairių grupių interesus.

LKLMS raštas dėl ugdymo turinio atnaujinimo gairių

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos: ,

Nuotolinis kursas „Aktyvūs mokymo(si) metodai pamokoje“

Kviečiame registruotis į lektoriaus Laimono Tamošiūno paruoštą nuotolinį kursą „Aktyvūs mokymo(si) metodai pamokoje„.
Kurso programa puikiai tinka naudojant: multimediją, kompiuterių klasę, interaktyvias lentas arba asmeninius kompiuterius, planšetes ir mobiliuosius įrenginius.
Nuotolinio kurso temos:
* Interaktyvus žaidimas viktorina* Interaktyvios kortelės* Interaktyvios vaizdo pamokos* Interaktyvios mįslės, klausimai ir testai
Programos nemokamos internete, jų nereikės diegti.Registracija internetu http://www.tinklas.lt/kursas/aktyvus-mokymosi-metodai-pamokoje/

Dalyvio mokestis 28 EurBaigusiems kursą išduodamas 20 val. kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimas.Kurso dalyviai gali sumokėti ir iš kvalifikacijos tobulinimui skirtų lėšų.
Penkiems ir daugiau mokytojų dalyvausiančių tame pačiame nuotoliniame kurse taikome 5 proc. nuolaidą.Kolektyvinė ir asmeninė registracija vyksta elektroniniu būdu interneto svetainėje www.tinklas.lt

Pagarbiai,Andrius GumuliauskasVšĮ „Švietimo tinklas“ www.tinklas.ltAkredituota institucija, pažyma Nr. EV3-28

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos:

Marcelijus Martinaitis

Ar didžiausia teisėja – sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja – sąžinė?

Labai dažnai mes susiduriame su dilemomis, kurie poelgiai yra teisingi, o kurių geriau daryti nereikėtų. Dažnai mums padeda ir sąžinė, kuri stengiasi iš visų jėgų mus priversti moraliai nenusižengti priimant sunkiausius sprendimus. Religingi žmonės žvelgdami į savo poelgius dažniausiai remiasi išpažįstamo tikėjimo dogmomis bei tiesomis. Sąžinės jausmą neabejotinai turi kiekvienas žmogus. Remiantis lietuvių rašytojų kūryba, svarbu paminėti, jog sąžinė, atgaila, kurios išsivysto iš įvairiausių nutikimų, poelgių bei įvykių, iš tiesų yra didžiausia žmogaus teisėja. Žmogaus pasąmonę nuolatos lydi aibė skausmingų išgyvenimų, pasirinkimų galimybių, kurios kartais vadovaujasi sąžinės jausmo balsu. Sąžinė – svarbi žmogaus moralinio veido dalis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės jausmas ir pasirinkimai yra ypač iškeliami Lietuvių poezijoje. Taigi, šiandieną, stengsiuosi jums pateikti du, mano nuomone, svarbiausius Lietuvių autorius ir jų parašytus eilėraščius, kuriuose yra susiduriama su sąžinę.

Sąžinė turėtų padėti mums atsirinkti blogus poelgius nuo gerų. Juk dažnai, pasielgę netinkamai, jaučiame tarsi kažką kirbant širdyje ar mintyse, kas neleidžia nurimti. Pradedame patys save smerkti. Sąžinė – tai tarsi mūsų vidinis balsas, kuris draudžia elgtis mums taip, kaip patinka, negalvojant apie priežastis ar pasekmes. Ji atsispindi ir lietuvių literatūroje – moralistas, humanistas, rašytojas Jonas Biliūnas dažnai kalbėjo sąžinės tema. Rašytojas netgi sakė, kad knyga – tai geriausias būdas pamokyti žmogų. Savo kūriniuose jis ir stengėsi tai padaryti – vienoje novelių „Kliudžiau“ vaizduojamas berniukas, nužudęs katytę. Jaunuolis paleido strėlę į vargšės baltos katytės kūną siekdamas įrodyti savo stiprybę bei pranašumą. Tik pamatęs mirštantį gyvūnėlį, berniukas susiprotėjo, ką padarė, ir išsigandęs savo poelgio staigiai nubėga namo. Grįžęs po keleto dienų, jis neatranda drąsos išimti strėlės iš baltosios katytės kūnelio – berniuką šiurpina jo paties poelgis ir sąžinė jį „griaužia“ dėl tokio tragiško žingsnio. Tai atsispindi ir paskutiniuose novelės žodžiuose: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ . Jonas Biliūnas sąžinę vaizduoja kaip didžiausią gyvenimo mokytoją – pats jos veiklumu įsitikino. Tai atsispindi ir kitoje rašytojo novelėje „Brisiaus galas“. Novelėje yra kalbama apie vyrą, kuris nusivedė į mišką savo labai seną šunį, kad jį nušautų. Brisius į viską žiūri netikėdamas: jam sunku suprasti, kaip nekaltam šuniukui taip gali nutikti. Gaila, jog tik vienui vienas poelgis rodo, kad šaulys kažkiek gailėjosi ar bijojo savo paties veiksmų: po ugnies ir baisaus trenksmo, Brisius „pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę…“ Bėgimas nuo realybės ir nuo savo paties padarytų veiksmų rodo ne ką kitą, kaip baimę dėl savo poelgio – Biliūnas šiuo veiksmu bando pavaizduoti, kad šis šaulys patirs pakankamai stiprią sąžinės graužatį ir daugiau taip nepasielgs. Taigi lietuvių literatūroje sąžinė vaizduojama kaip mūsų gyvenimo mokytoja, padedanti atskirti blogus poelgius nuo gerų. Ši novelė įrodo, kad sąžinė yra mūsų visų teisėja, lydinti mus visą gyvenimą.

Sąžinė dažnai lemia žmogaus teisingus pasirinkimus. Apie sąžine, kaip didžiausia žmogaus mokytoja, teisėja rašė rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius dramoje „Skirgaila“.  Dramoje „Skirgaila“ rašytojas vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo, joje svarbios pareigos, pasiaukojimo, jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros, sąžinė – kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo veiksnių. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Krėvė iškėlė tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Kunigaikštis Skirgaila – tai vienišas, nelaimingas žmogus, tačiau išpažįstantis besąlygišką meilę Lietuvai. Krėvė nukelia mus į XV amžiaus Lietuvą, kuomet ši turėjo nuspręsti, ar toliau oficialiai išpažinti pagonybę bei gintis nuo vokiečių ordino, ar priimti daugeliui nepatinkantį, tačiau Lietuvai reikalingą sprendimą – apsikrikštyti. Be abejo, kunigaikštis Skirgaila, siekdamas savo tėvynei geriausio, išduoda pagonybę bei priima kitataučių tikėjimą. Jį griaužia sąžinė, kad negali priimti teisingo sprendimo, kad yra besiblaškantis pasirinkimo kelyje.  Dėl šio taktinio veiksmo yra jaučiama įtampa viso kūrinio metu. Visai kitokius jausmus parodo kitas knygos veikėjas Vaidila Stardas. Šis vyras yra ištikimas seniesiems dievams, drąsus ir garbingas, pripažįsta tik senąjį tikėjimą: „Aš noriu gyventi, kaip kad mūsų seni tėvai gyvendavo, ir gerbti tuos dievus, kuriuos jie gerbdavo. Aš tėvynei liksiu ištikimas, kad ir vienui vienas būsiu. Religija bei meilė Dievui kalba jo lūpomis. Taigi šiame kūrinyje sąžinė vaizduojama žmogaus apsisprendimų kelyje, pagrindinį veikėja blaško priimtas tikėjimas, nežinojimas kaip priimti teisingus sprendimus

Taigi šioje kalboje kalbėjau apie du lietuvių literatūros autorius bei jų kūrinius. Apibendrinant juos galiu teigti, jog sąžinė – tikrai yra žmogaus teisėja, ji turėtų vertinti mūsų jausmus, mintis ir poelgius. Tikinčiam žmogui Dievas įkūnija sąžinę, tai tampa tarsi vienas ir tas pats dalykas. Taigi sąžinė turėtų būti mūsų gyvenimo mokytoja, bet tik ne visuomenė. Mes esame laisvi išklausyti aplinkinių nuomonės, bet priimti sprendimus turime patys.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Meilės samprata lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Meilės samprata lietuvių literatūroje

Meilė – neapibrėžiama žmogaus būsena. Vieni sako, jog tai cheminė reakcija, kiti – likimo dovana. „Meilė lyg kelrodė žvaigždė, parodys, kur ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo. Vedamas to jausmo nepaklysi gyvenimo  kelyje, rasi išeitį iš bet kokios aklavietės, į kurią įnoringas likimas kartais nuveda žmogų norėdamas jį išbandyti, patikrinti jo jėgas ir drąsą.“ – yra teigęs Lietuvos inžinierius, vaikų rašytojas ir redaktorius Jeronimas Laucius. Nuo seniausių laikų meilė garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos.  Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Pasitelkdami šį jausmą kūrėjai sugeba iki širdies gelmių paveikti skaitytoją, sukrėsti jo pasąmonę ir pažadinti tauriausius jausmus. Lietuvių kalbos grožis, žodžių gausybė ir skambumas leido lietuvių rašytojams palikti mūsų kartai neįkainojamų kūrinių, kuriuose aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys. Šiandien savo kalboje plačiau aptarsiu meilės sampratą Lietuvių literatūroje, kurią skirtingai įžvelgia tokie autoriai kaip Vincas Mykolaitis- Putinas, Marius Katiliškis ir Vincas Krėvė – Mickevičius.

Neretai lietuvių literatūroje kalbama apie jaunatvišką, tyrą pirmąją meilę, kurios pamiršti neįmanoma. Pirmosios meilės svaigulį patiria bene kiekvienas žmogus. Puikiai žinome, kad tai labai jaudinantis ir ypatingas jausmas, kurį sudėtinga perteikti žodžiais. Žymus lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas atskleidė šį jausmą romane „Altorių šešėly“. Tik išvydęs dienos šviesą, šis psichologinis romanas pranoko autoriaus lūkesčius, jis tapo tikra to meto sensacija. Tai buvo pirmasis lietuvių kūrinys, palietęs modernizmui aktualias temas, sklandžiai ir paprastai perteikęs žmogaus jausmus, išgyvenimus. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris vaizduojamas kaip jautri asmenybė, tėvų prašymu įstojęs į kunigų seminariją. Nors kūrinyje gvildenama kunigo kelio ir kūrybos nesuderinamumo problema, Liudo Vasario jausmai moterism romane užima svarbią vietą. Pati svarbiausia Liudo Vasario sutikta moteris yra Liucė. Tai pirmoji meilė, sukėlusi jo sieloje maištą. Pirmoji Liudo Vasario poezijos kritikė. Pažintis su Liuce pagrindiniam kūrinio veikėjui sukelia drovumo bangą, kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Panelė Liucija vilioja klieriką nepatirtu jausmu, jis trokša išgyventi bundančią meilę, džiaugtis gyvenimu, atsiverti jam ir tuo pačiu metu bando savyje šį jausmą slopinti. Vincas Mykolaitis – Putinas suteikė galimybę skaitytojui išgyventi pirmosios meilės skleidimąsi kartu su pagrindiniu veikėju. Nors Liucės ir Liudo keliai išsiskyrė, jų meilė buvo pasmerkta pražūčiai, visame romane juntamas pagrindinio veikėjo ir šios merginos ypatingas ryšys, kurio abu veikėjai nesugeba pamiršti.

Kartais meilė gali būti aistringa, nuodėminga ir pavojinga. Dažnai žmogus nesuvokia savo jausmų, pasiduoda aistrai, negalvoja protu. Labai dažnai taip įskaudinami žmonės, iš skausmo dūžta daugybė širdžių. Tokį pavyzdį galime atrasti Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje pasakojama apie tris poras bei jausmingą meilės trikampį. Vienas iš pagrindinių veikėjų – Telesforas Gelažius, romane paprasčiausiai vadinamas Tiliumi. Vaikinas, atvykęs į Basiuliškes kirsti miško, įsimyli šeimininkės jaunesniąją dukterį Agnę. Tarp judviejų užsimezga ypatingas meilės ryšys, jie jaučiasi tarsi du įsimylėję vaikai. Iš pat pradžių Tiliaus elgesyje buvo galima įžvelgti miglotą drovumą, norą „paslėpti“ įvykusio fizinio artumo veiksmų pėdsakus. Vėliau Tilius drąsiai, nesibaimindamas siekia Agnės meilės. Meilė, jungusi juos – nekalta, į ją galima žiūrėti kaip į žengimą suaugusiųjų pasaulio link. Tačiau ši meilė sukelia jiems skirtingus jausmus. Agnė bijo jį prarasti, nori būti ten, kur yra jis. O štai Tilius nori būti Doveikos sodyboje,  kur jo išsiilgęs laukia naujas meilės objektas – Monika Doveikienė. Naujoji Tiliaus simpatija savo vyrui Petrai Doveikai jaučia tik panieką ir pasibjaurėjimą, todėl galimybę užmegzti santykius su darbininku jai tikras smagumas. Tarp judviejų įsiplieskusi meilė buvo visai kitokia, labai skyrėsi nuo tos nekaltos kibirkšties, kurią patyrė Tilius ir Agnė. Mat dabar jis pasijautė tikru vyru, tikru eržilu: „Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu pagalvojo, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs paprasčiausiai.Tilius ėmė prisirišti prie Monikos, mat ji puikiai mokėjo jį valdyti. Romane atskleidžiamos Tiliaus fantazijos, troškimai ir geismai. Visgi, kūrinio baigtis tragiška. Meilė pražudo. Šis romanas parodo tai, kaip iš meilės dūžta jaunų žmonių širdys ir gyvenimai.

Meilė priešinga savanaudiškumui. Individas mylintį žmogų iškelia aukščiau savo paties asmeninės laimės. Tokiam individui nėra baisu pasiaukoti vardan meilės. Toks požiūris itin prasmingas, įkvepiantis. Šitoks pasiaukojimas aprašomas Vinco Krėvės – Mickevičiaus dramoje „Skirgaila“. Tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Dramos konflikto priežastis – Ona Duonutė. Dramoje ji yra Lydos kunigaikštytė, įkalinta kunigaikščio pilyje, kad nesusituoktų su sužadėtiniu Lenkijoje bei, kad Volynės bei Podorės žemės neatitektų Lenkijai. Onos Duonutės likimą dramoje keičia Keleris. Tai vienas prieštaringiausių dramos veikėjų. Į pilį jis atvyksta su kitu vokiečių riteriu kaip kaimyninės šalies pasiuntinys ir pasiryžta išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Būdamas jaunas, stiprus riteris jis lengvai susilaukia moterų simpatijų, tuo sėkmingai naudojasi. Dramoje jis suvilioja Oligę, kuri buvo jauna, naivi bajoraitė, kad patektų į Onos Duonutės kambarį. Keleris gudrus ir narsus karys. Bene vienintelė jo yda yra emocingumas. Jis nesugeba nuslėpti savo nepasitenkinimo. Iš to galima spręsti, jog jis yra prastas strategas. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Net ir sunkiausiu momentu jis išlieka riteriu „Riteriui jo žodis, šventa priesaika, patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. „Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, ką tau (kunigaikštytei) esu pažadėjęs ir prisiekęs.“ Ši istorinė drama įrodo, jog meilės vedamam žmogui nėra svarbi jo paties lemtis. Kur kas svarbesnis meilės objektas. Dėl jo galima net numirti.

Meilė yra gražiausias jausmas pasaulyje. Ji pasireiškia įvairiai, ji būna visokia. Meilės jausmas suteikia gyvenimui prasmę, laimę, tuo pačiu suteikdamas ir didžiausią skausmą ar baimę. Kartais meilė būna žavi. Kartais meilė būna ir pavojinga, bet taip pat, meilė gali būti įkvepianti, nesavanaudiška. Vadinasi, šis jausmas gali būti visoks. Meilės įvairumą savo kūriniuose parodė ir lietuvių rašytojai. Vincas Mykolaitis – Putinas yra pasakęs: „…žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.“

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Apie egzaminus, skaičiukus ir žmogaus augi(ni)mą

Apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, vertinimo reikalavimus ir kriterijus, apie kalbėjimo įskaitą ir jos prasmę (tiksliau, beprasmišką darbą) rašyta jau ne vieną kartą – kiekvienais metais liepos pradžioje paskelbus rezultatus prasideda audros su žaibais ir griaustiniais, skandalai ir bandymai juos numalšinti. Beveik visos kritikos strėlės susminga į vertintojus, nors tai, galėčiau sakyti, tik ledkalnio viršūnė ir dar ne pati blogiausia.

SKAITYKITE DAUGIAU