Archyvas

2019.01 archyvas

Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados (2019 m.) užduotys ir atsakymai

Kolegė Joana Gutmanienė dalijasi olimpiados užduotimis: Kolegė Vilija Urbonaitė dalijasi atsakymais:

Apsaugota: Ar skaitei Just. Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“ (apklausa 10 kl.)

2019.01.24 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Seminaras „Poetinių Biblijos tekstų (Giesmių Giesmės ir Mokytojo knygų) tekstų analizė istoriniu, lingvistiniu, kultūriniu, vertybiniu aspektu lietuvių kalbos, etikos pamokose“

Valstybės institucijų kalbų centras kviečia pagrindinių, progimnazijų, gimnazijų ir vidurinių mokyklų lietuvių kalbos, etikos mokytojus dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo 6 ak. val. seminare:

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos:

Respublikinis konkursas „Uždavinys eilėraštyje“

Jau trečius metus iš eilės vyks matematikos ir lietuvių k. respublikinis konkursas „Uždavinys eilėraštyje“. Kviečiame dalyvauti 5 – 10 klasių mokinius. Visa informacija pateikiama nuostatuose.

Kategorijos: Skelbimai, Konkursai Žymos:

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?

 ( Donelaitis, Biliūnas, Marcinkevičius)

                Kiekviena tauta turi savitą praeitį- istoriją, kuri išugdė žmonėse kultūrą, papročius, tradicijas, dvasines vertybes. Tačiau laikui bėgant atrodo, kad į tautos istoriją vis dažniau yra numojama ranka. Naujosios kartos nebeturi jokio susidomėjimo praeitimi, ir apskritai nebepaiso nusistovėjusių normų, vertybių. „Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. „ ši mintis, pasakyta kunigo Kęstučio Palikšos, puikiai apibūdina faktą, jog kiekvienos  tautos praeitis yra neatsiejama nuo dabarties.  Tautos praeitis- tai mūsų palikimas, liudijimas ateinančioms kartoms apie tai, ką teko išgyventi mūsų senoliams. Lietuvos rašytojai savo kūryboje labai mėgo akcentuoti mūsų tautos praeitį, aprašyti istorinius įvykius, tik kyla klausimas: kuo tautos praeitis vis dar svarbi dabarčiai?

                    Vertybės, kurias puoselėjo mūsų protėviai, parodo lietuvybės svarbą ir  gali padėti išsaugoti tautiškumą. Visiems puikiai žinoma mūsų tautos istorija, kai vadinama Mažoji Lietuva priklausė prūsams.  XVIII a. Pradžioje į Mažąją Lietuvą skverbėsi švietimo idėjos, imta domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Šioje teritorijoje lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta, patarnaujančia vokiečiams, prieštaringai vertinama ponų skleidžiama mokslo įtaka būrų ir apskritai lietuviškumo moralei. Vienas iš iškiliausių lietuvių, 18 amžiaus Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo  poemoje „Metai“ aprašė tautos praeitį, kuri yra labai svarbi mūsų dabarčiai, nes parodo, kokią didelę vertę turi tautiškumas ir lietuvybė. Kristijono Donelaičio vaizduojamas valstietis yra konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąją kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje nuolatos susiduria dvi tikrovės sritys – „lietuviškoji“ ir „vokietiškoji“. Poemos veikėjai kalba apie tai, jog „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“, kad kitataučiai „lašinių lietuviškų prisiėdę; veržlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“. Poemoje Donelaitis  teigia, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams.  Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba: kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia papročius.  „Metuose“ lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo papročių lietuviai praranda „viežlybumą“, moralinį tvirtumą. „Viežlybumas“ būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti.  Tautos praeitis svarbi, nes būtent Donelaitis teigė, jog teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos , lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Poetas nuolat primena savo tautos praeitį, kai dar germanizacijos padariniai nebuvo juntami, kai dar „prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“ . Praeitis poemoje savaip nukreipiama į ateitį, iškeliant nacionalinį istorinės sąmonės vientisumą. Taigi, nesunku suvokti, jog Donelaitis, savo poema „Metai“ parodė Mažosios Lietuvos gyvenimą, lietuvių problemas ir iškėlė tautiškumo bei lietuvybės svarbą, kuri yra aktuali iki pat šių dienų.

                                   Tautos praeitis , atsispindinti literatūroje, parodo ne tik tikrus ir nesuvaidintus istorinius įvykius, bet ir tragišką tautos bei žmogaus likimą. Dažnai pasitaiko, jog žmogus, ieškodamas geresnio gyvenimo ne tik sau, bet ir savo šeimai, bei tautai, visomis išgalėmis stengiasi pasiekti savo tikslą, nes suvokia kad laisvė- tai pagrindinis dalykas norint būti laimingu. Puikiai mūsų tautos istoriją  aprašo 19 amžiaus  lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kitaip sakant, galima įžvelgti, kad vaizduojamas visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Papūtęs naujas vėjelis jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią viltį ir svajonę: „ jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis.“  Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo, nesunku suvokti, jog jie eina kovoti už žemę, laisvę, nors likusi visuomenės dalis iš jų juokiasi ir rūpinasi tik  savimi. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.” Vis dėl to, pagrindinis apysakos vaidmuo atitenka Juozapotai- ji liaudies moters kančių ir nelaimių simbolis. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savų svajonių su kovos sunkumais. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys “kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove.  Tą pačią akimirką, kai visos sukilimo viltys žlugo ir Juozapota išvydo kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia mirė. Giliai sukrečia ne tik Juozapotos susidūrimas su karu, bet  ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris „taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti…“ Jono Biliūno tikslas apysakoje „Liūdna pasaka“ – šiuolaikiniams žmonėms parodyti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialogo su senute elgeta. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Taigi, nesunku suvokti, jog Biliūno kūrinyje atsispindinti tautos praeitis ir pasakojimai apie sukilimą, sukilėlius ir tragišką tautos likimą yra svarbūs dabarčiai, nes būtent iš tokių literatūros kūrinių skaitytojas gali sužinoti tai, kas jį labiausiai domina.

                Dabartyje jauni žmonės semiasi stiprybės iš didingų mūsų protėvių žygių, kurie įkvepia stengtis dėl savo valstybės.  Jaunas žmogus dažnai nesusimąsto, jog tautos praeitis reikšminga  tuo, jog ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Puikus tautos didvyrio paveikslas, pasakojantis mūsų tautos istoriją, aprašomas XX amžiaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus trilogijos dramose „Mindaugas“ ir „Mažvydas“. „Mindaugas“ paliečia Lietuvos kūrimą ir mūsų karalių Mindaugą. Šioje dramoje ir yra pasakojama apie Mindaugo siekį sukurti vieningą valstybę ir pastangas darant tai. Dramos pabaiga tragiška, tačiau ji parodo, kad Mindaugui bet kokia kaina buvo svarbiausia – Lietuva. Drama  „Mažvydas“ pasakoja apie pirmosios lietuviškos knygos autoriaus gyvenimą parapijoje. Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei bei gimtajai kalbai. Jo- dvasininko- vidinis prieštaringumas matyti ne tik iš savo pašaukimo apmąstymų, bet ir iš pokalbių su gyventojais ir šeimos nariais. Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas ir stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale – gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai, praeičiai. Lietuvoje Mažvydas prisiekė meilę sužadėtinei Marijai, bet priesaiką sulaužė. Ir čia jis pasiteisino įsipareigojimu Tėvynei ir savo tautai. Taigi, nesunku suvokti, jog būtent tokia aprašyta tautos praeitis gali tapti ne tik svarbi, bet gali tapti įkvėpimo šaltiniu kiekvienam žmogui.

                  Apibendrinant, dar kartą norėčiau akcentuoti, jog kiekvienam žmogui tautos praeitis yra mažiau ar daugiau svarbi, tačiau ne visi tai parodo.  Dauguma Lietuvos rašytojų savo kūryba bandė sukelti susidomėjimą tautos praeitimi, paskatinti žmones puoselėti pagrindines vertybes, tokias kaip lietuvybės saugojimas ir tautiškumas. Tautos praeitis yra  reikšminga dėl to, kad ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtume turėję tokios praeities, kokią turime, nebūtume tokia tauta, kokia esame.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Pasak Aušros Tamaliūnaitės,  pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas daugiau ar mažiau nusistato pats. Vienam žmogui nuoširdumas yra vertybė, kitas priešingai jo nevertina, o vertybe laiko visai skirtingą reiškinį, pavyzdžiui, patriotizmą. Tačiau literatūroje viskas kiek kitaip. Kūriniuose dažniausiai analizuojamos pamatinės žmogaus vertybės. Dažniausiai įvardijamos tos, kurios nekinta ir yra amžinosios ne tik literatūroje, bet ir žmogaus gyvenime. Manau, pagrindinės ir nepamainomos vertybės literatūroje būtų šeima, atjauta, atlaidumas ir tautiškumas.

           Nieko žmogui nėra brangiau už kitą žmogų. Juk žmoguje telpa tiek daug. Jis gali suteikti džiaugsmo, pagalbos, meilės, apsaugos, dėmesio ir visų kitų dvasinių dalykų. Turėti šeimą, vadinasi įprasminti savo gyvenimą ir pajusti pilnatvę. Tai didžiausias turtas žmogui ir jo pakeisti materialiomis vertybėmis tiesiog neįmanoma, nebent bandoma apgauti save patį. Todėl lietuvių literatūroje šeima ir nusakoma kaip didžiausia vertybė. Artimųjų netektis yra blogiausias dalykas, kas gali nutikti žmogui. Vienatvė, skausmas padaro gyvenimą liūdną ir bereikšmį. Tačiau netektis nebūtinai reiškia mirtį. Kartais, mamos palieka vaikus arba vaikai atstumia pasenusius tėvus. Būtent apie tokį žmogų ištikusį likimą pasakoja lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje- Jonas Biliūnas. Novelėje „Ubagas“ minimas liūdnas dviejų veikėjų gyvenimas. Tėviškėn grįžusio pasakotojo ir sūnaus išvaryto Petro Sabaliūno likimas. Jie abu jaučia vienatvę ir yra nelaimingi. Pasakotojas kenčia dėl to, kad serga. Petras Sabaliūnas jaučia didžiulį sielvartą, tačiau nieko nekaltina. Vaikai nebejaučia pagarbos tėvui atsisako ryšio, kuris juos sieja daugybę metų. Taip paminama šeimos vertybė. Anksčiau Petras Sabaliūnas- pasiturintis bitininkas, geranoriškas vaikams,  pasakotojo akimis toks ir lieka, tačiau dabar prieš save jis mato tik apleistą ubagą ieškanti savo vietos pakampiais. Net po patirtos skriaudos Sabaliūnas nieko nekaltina ir susitaiko su savo likimu. Jis vienintelis nepamina šeimos vertybių ir gailisi, kad negalės matyti anūkų, kuriuos šitaip myli. Vaikai, pamiršę viską, ką suteikė tėvas ir pasisavinę užgyventą turtą, turi gėdos išvaryti seną žmogų iš namų. Toks poelgis parodo žemą moralę ir ne tik šeimos, bet ir kitų- meilės, atjautos, supratingumo, seno žmogaus priedermės  vertybių nebuvimą. Šeima svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Šeima suteikia galimybę asmenybei augti bei dvasiškai tobulėti.  Todėl nevertėtų išsižadėti artimo žmogaus.

          Užjausti žmogų gali ne kiekvienas, o atleisti, susitaikyti ir neteisti tampa sunkia užduotimi įskaudintam žmogui. Atjauta ir atlaidumas yra ypač svarbios vertybės norint palaikyti žmogiškumą. Atleisti skriaudėjui reiškia būti stipriu ir teisingu žmogumi. Atlaidumas Jono Biliūno novelėse- graži žmogaus dvasingumo apraiška. Biliūno kūryba yra ypač vertinga skaitytojui. Joje keliamos moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinosios. Jis gilinasi į veikėjų išgvenimus, analizuoja psichologines žmogaus būsenas. Novelėje „Lazda“ pasakotojo tėvas nesmerkia savo skriaudėjo- dvaro prievaizdo Dumbraucko. Jis priima jį į savo namus ir pamiršta padarytą blogį. Tėvas stengiasi suprasti ir pateisinti kitą. Toks žmogus yra dvasiškai subrendęs. Jis ne tik atleidžia, bet ir parodo pagarbą vyresniajam. Lazda tampa savotišku susitaikymo simboliu. Jį baudęs Dumbrauckas dovanoja įrankį, kuris tampa nebe skaudžiu prisiminimu, bet nauja pradžia. Tėvas atleisdamas kartu ir užjaučia Dumbraucką priglausdamas jį savo namuose. Drąsus tėvas ne tik pats dovanoja atleidimą, bet to moko ir savo vaikus. Atleidimas, tai tarsi kova su pačiu savimi, sugebėjimas suprasti ne tik savo jausmus, bet ir kito, tave įskaudinusio žmogaus. Tik atleidęs žmogus gali gyventi ramų gyvenimą, be nuoskaudų. Apie atjautą ir atlaidumą taip pat kalbėjo prozininkas Juozas Aputis. Savo kūryboje jis siekė išsaugoti dvasines vertybes, manė, kad šias vertybes būtina puoselėti paveiktame bedvasės technikos dabartiniame pasaulyje. Lietuvių literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius, aptardamas Apučio novelės sako: „didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančią, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.“ Vadinasi, Aputis palaiko tradicinių vertybių puoselėjimą. Novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“ dviejų veikėjų susidūrimas. Vaikas ne tik pasitiki vyru, bet su juo bendradarbiauja. Novelės pabaigoje berniukas tarsi užjaučia vyrą, kad jis lieka vienas, kartodamas : „Nesmagu, kad jūs liekat vienas.“ Nors galbūt berniukas suvokia, kad jis pats liks vienas ir tas supratimas, kad juos sieja vienatvė, traukia rinktis ta pačią kelio pusę įveikti kartu. Užjausti, tolygu atleisti, nes abu veiksmai reikalauja supratimo kito žmogaus jausmams ar poelgiams. Šios vertybės ypač svarbios, nes tik jų puoselėjimas mus daro tauriais žmonėmis. Šių vertybių apraiškų gausu  literatūroje, nes per literatūrą stengiamasi paveikti žmogaus požiūrį ir padėti suprasti, kaip svarbu išlikti žmogiškam.

           Meilė tėvynei ir begalinis jos vertinimas, siekis skleisti lietuvišką žodį, noras garsinti ją visais įmanomais būdais atsiranda, dėl pagarbos, kuri jaučiama gimtajam kraštui, dėl prisiminimų ir išgyvenimų patirtų joje. Taip yra todėl, kad tėvynė, kaip ir gyvenimas, duota tik viena. Tai suprato ir daugelis lietuvių rašytojų įvairiais amžiais. Viskas prasidėjo dar XVI. a, kai buvo parašyta ir išleista pirmoji lietuviška knyga- „Katekizmas“. Ją parašęs Martynas Mažvydas padarė didžiulį darbą tautos kultūros klestėjimui. Lietuviškoji prakalba kviečia vienytis tautą, priimti jiems skirtą lietuvišką žodį. Ši knygelė yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kuri tausoja mūsų tautiškumą. Vėliau į literatūrą atėjęs liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ aptaria tautiškumą, kurį sieja su dora. Jis ragina būrus nepasiduoti kitataučių daromai įtakai, neišsižadėti savo papročių ir neprarasti „Viežlybumo“ ,kuris būtinas lietuvių bendruomenei išlikti ir pasipriešinti germanizacijos poveikiui. Donelaitis tikina, kad teisingai gyvendami būrai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Išeina, kad tautiškumas ypač svarbus ir tik jis padeda išlikti lietuvių bendruomenei nepakitusiai. Vadinasi, jis yra vertybė XVIII. a literatūroje ir gyvenime. XXa. pradžioje grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes ir formavo lietuviškumo sampratą. Vienas to amžiaus poetų buvo Maironis, kurio poezijoje tėvynė užėmė svarbią vietą. Gausu patriotinės poezijos apraiškų, kurios pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai buvo meilė tėvynei, žavėjimasis praeitimi ir rūpinimasis dabartimi. Eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą) raginama neprarasti vilties, parodomas tikėjimas mylima ir didinga tėvyne: „Laikai juk mainos: slėgė pikti,-/Nušvis kiti/Lietuvai, mūsų tėvynei.“ Tokiu būdu pabrėžiamas atsidavimas jai ir reikšmingumas. Šiam poetui tėvynė ne tik kūrybos šaltinis, bet ir be galo vertinama ir mylima vieta. Taigi tautiškumas įvairių laikotarpių literatūroje išliko vertybe, kurią reikia saugoti, puoselėti ir branginti.

Apibendrindamas mintis norėčiau pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų atsirenka vertybes, kurias puoselėja ir brangina. Lietuvių literatūroje grindžiamos pamatinės vertybės, kurios yra nepamainomos visais laikais. Šeima, tautiškumas, atjauta ir atleidimas yra tos vertybės, kurios mums padeda išlikti humaniškoms, doroms ir moralioms asmenybėms. Iš literatūros išmokti galime daug ir padaryti išvadas apie tai, kas svarbu gyvenime- nesunku. Literatūra skiepija teisingas vertybes. Ar žmogui jos svarbios atsirenkama individualiai. Tiems, kas supranta teisingą kelią, lengva suprasti ir tai, kad amžina, išlieka amžinu ne tik knygų puslapiuose, bet ir žmonių mintyse ir gyvenime. lsdpriorit


Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Loreta Vaicekauskienė: Ei, švietimo tvarkytojai! Jūs skolingi vaikams išsilavinimą

Šiuo metu svarstoma, kaip keisti „Lietuvių kalbos ir literatūros“ programą ir egzaminą. O aš meldžiu greito galo dabartinei sistemai ir kad reformatoriai pagaliau pamatytų sistemines problemas. Ne dėliotų rašytojus į „privalomus“ ir „šalutinius“, ne kaitaliotų gremėzdiškas vertinimo metodikas, o keistų dalyką iš esmės, išstudijavę, kaip dirba tie, kurie dešimtmečius nuosekliai ėjo prie dabartinių modelių.

Mūsų bėda ne Žemaitė ar Shakespeare’as (įrašykit bet kokią pavardę, kūrėjai niekuo dėti). Bėda yra mąstymas sąrašų prievolėmis ir reglamentais. Mentalitetas, kad švietimo tvarkytojas žino geriau apie kito žmogaus norus ir pasirinkimus. Vertybių monopolis, kuriame mokiniui įsiterpti savo balsu beveik nepaliekama vietos.

Tai va prašom – surašiau, kokia reforma mane džiugintų. Daugiausia turėjau galvoje gimnaziją, nes joje ta branda, kai smegenims jau reikia rimtos mankštos ir maisto. Atrodys gana paprasta, bet ar pasiekiama mūsų mokyklai? Jūs pasakykit.

Apie ką turėtų būti „Lietuvių kalba ir literatūra“?

Nejuokinkim svieto – tikrai ne apie „kalbos kultūrą“. Ir ne vien apie grožinę literatūrą.

Trumpai: verkiant reikėtų išplėsti skaitomų ir rašomų tekstų įvairovę, „kalbos kultūrą“ pakeisti kalbotyra, greta kalbotyros ir literatūrologijos įtraukti medijų perspektyvą, mokyti teorijų ir metodų, mokyti atlikti ir pristatyti tyrimus.

Būtų tobula, jei „Lietuvių“ stiprintų Lietuvos ir pasaulio kultūros pažinimą ir mokinių komunikacijos įgūdžius per pačius įvairiausius tekstus lietuvių kalba (nebūtinai lietuvių autorių). Jei mokykloje būtų ne šiaip skaitoma, rašoma, kalbama, bet po truputį tampama sąmoningais tekstų skaitytojais ir kūrėjais, suvokiančiais turinio, formos ir funkcijos ryšį.

Skaitykite daugiau:

Ei, švietimo tvarkytojai! Jūs skolingi vaikams išsilavinimą

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

Už ką atsakingas žmogus? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Už ką atsakingas žmogus?

Atsakomybė – be galo svarbi žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis, kadangi, ko gero, kiekvienas žmogus yra už kažką atsakingas. Kiekvienas iš mūsų turime teisę rinktis ir už savo veiksmus esame atsakingi patys. Tačiau tam tikrų aplinkybių sūkuryje ne retai žmogus būna priverstas elgtis priešingai, nei pats to nori, nusižengti doroviniams, pareiginiams bei teisiniams reikalavimams. Tačiau, kad ir ką bepasirinktum, visuomet turėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taigi, už ką yra atsakingas žmogus ir ar mes patys esame atsakingi už savo veiksmus?

Vienas atsakomybės bei pareigos aspektų yra įsipareigojimas tėvynei. Mylėdami savo tėvynę žmonės jaučiasi jai atsakingi ir įsipareigoją ją ginti, puoselėti, dirbti dėl jos. Pareiga dirbti Lietuvai visais laikais buvo viena svarbiausia vertybių. Apie tai privertė susimąstyti lietuvių rašytoja, pedagogė, vertėja, labdarė, krikščioniškųjų vertybių puoselėtoja Šatrijos Ragana, kuri savo kūrinyje „Sename dvare“ atskleidžia tautybės svarbą kiekvienam lietuviui. Pagrindinė kūrinio veikėja Mamatė – dvaro ponia, trijų vaikų motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Nors ji ir buvo užauklėta lenkų kalbą, bet vis tiek ji myli lietuvių kalbą. Aplinkiniai ją gerbia už jos didžiulius nuopelnus, gerą širdį, rūpestį, nuoširdumą. Jos nuomonė, lietuvių kalbą tokia senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos girdi šventą girių ošimą, jaučia kvapų šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Mamatė myli lietuviškas dainas, pilnas poezijos, ašarų bei ilgesio. Ji nori, kad jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo. Dėl to jis stengiasi, kad jos vaikai kuo daugiau girdėtų bei mokėtų dainuoti lietuviškas pasakas, padavimus, dainas. Mamatė mano, jog jei žmogus nepasisavins visa tai, būdamas vaiku, tai vaikas ir liks svetimtautis, todėl ji ir moko  juos nuo pat mažens, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki ir labai varginanti tarnystė. Vis dėl to Mamatė yra per daug rūpestinga ir atlaidi šiame apgaulių pilname pasaulyje. Bando iniciuoti lietuvių kalbos mokymo būrelį darbininkų vaikams, tačiau sulaukia pasipriešinimo iš kitų bajorų. Daug autobiografinių detalių turinti apysaka atspindi ir pačios Šatrijos Raganos auklėjimą. Rašytoja, nors ir augo dvarininkų šeimoje, buvo auklėjama krikščioniškų vertybių pagrindu : rūpintis silpnesniais, globoti skurstančius. Kiekvienas mes privalome įsipareigoti savo tėvynei ją mylėti, neišsižadėti savo tautybės, kuo daugiau vartoti savo gimtąją kalbą, nes tai yra mūsų pareiga, kurią kiekvienas tikras lietuvis turi atlikti.

Dar vienas aspektas už ką yra žmogus atsakingas, tai yra už žmogiškumo jausmą. Žmogiškumas – savičiausia žmogaus vertybė. Didelę įtaką žmogaus elgesiui turi mus supanti aplinka, kaip su juo elgiamasi. Būtent apie tai rašė Lietuvos poetas, dramaturgas, prozininkas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas – Balys Sruoga, savo parašytoje memuarinėje knygoje „Dievų miškas“ atskleidžia savo išgyvenimus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. „Dievų miškas“ – pavadintas ironiškai, nes kadaise buvo gražus kraštovaizdis, o kaip pasityčiojimas įkuriamas lageris. Toje vietoje kerta miškus, grožis nublanksta. Štuthofo koncentracijos stovykloje nėra jokių moralės normų. Išgyvena tik stiprią valią turintys žmonės. Žmogus yra nuolat mušamas be jokios priežasties. Gali nužudyti žmogų ir neprisiimti jokios atsakomybės. Vyrauja gyvuliški instinktai. Žmogus bando tik išlikti. Stovykloje buvo įvairių nusikaltimo padarinių, tačiau lageryje uždaromi nekalti žmonės, pavyzdžiui, pats autorius Balys Sruoga buvo uždarytas už tai, kad skatino studentų patriotiškumą. Jie uždaromi tam, kad įrodytų, jog politinis nusikaltimas yra toks pat kriminalinis. Mirtis lageryje tampa kasdienybė. Bijoma tik fizinių kančių. Karas, lageriai, nuolatinė akistata su mirtimi – iškreipia vertybes, papročius, keičiasi ir pačio žmogaus mąstysena. Jei žmogus lagerio realybę vertintų ramiai, vargu ar būtų išlikęs. Vienintelis būdas išgyventi – juokas. Pirmiausia – iš savęs ir savo beviltiškos padėties. Juoktis iš skaudžių dalykų galima tik labai subtiliai, negalima peržengti ribos, o subtiliai juokauti labai sunku, bet Sruogai pavyksta tai padaryti, todėl pavyksta ir išgyventi. Taigi, kad ir kas beatsitiktų, žmogus visada turi išlikti žmogumi. Atsidūręs tokioje situacijoje privalo išlikti stiprus ir kovoti už save, nes tik toks kovojimas žmogui padeda išlaikyti žmogiškumo jausmą savyje.

Kartais pats žmogus nesirenka, bet vis dėl to jaučiasi atsakingas už savo veiksmus. Manau, kad kiekvienas mes turime atsakyti už tai ką padarėme. Žmogaus pasirinkimas dažnai priklauso ne tik nuo jo, bet ir kitų. Didelę įtaką pasirinkimui daro draugai, šeima, artimieji. Artimųjų įtaką žmogaus pasirinkimui aprašoma XX amžiaus lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“. Romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris į kunigystę stoja ne savo noru, jį pastūmėjo tėvai. Tačiau veikėjas vis tiek jaučiasi atsakingas, kad ir ne savo noru priimtą sprendimą, bet stengiasi būti uoliu bei sąžiningu, doru kunigu, atsispiria jį slegiančiomis pagundomis, priima skaistybės įžadus. Romane parodoma, jog kartais artimųjų įtaka žmogui būna žalinga: paklusęs tėvų norams, Liudas praranda įkvėpimą kurti bei jaučiasi nelaimingas. Siekdamas ištaisyti neteisingą, kitų primestą pasirinkimą, žmogus turėtų pradėti pats kurti savo gyvenimą, pats rinktis, kaip jam iš tikrųjų reikia elgtis, atsižvelgdamas į patį save ir savo poreikius. Būtent taip ir pasielgia Liudas Vasaris, po daugelio metų dvejonių, atsisakė savo, kaip kunigo pareigų ir išstojo iš kunigų seminarijos. Tai parodo, jog žmogui svarbu jaustis atsakingam už savo veiksmus, net jei šie buvo primesti kitų valia, o jei pasirinkimas netenkina, reikia jį keisti.

Taigi, apibendrindamas galėčiau drąsiai teigti, kad kiekvienas lietuvis privalo įsipareigoti savo tėvynei, stengtis dėl jos, mylėti, nes kiekvienas mylintis tėvynę žmogus turi jausti atsakingumą, pareigą ja rūpintis. Taip pat turi atsakyti už savo veiksmus. O esant ribinėse situacijose stengtis išlaikyti žmogiškumo jausmą – kovoti ir niekada nepasiduoti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kūryba gimsta iš kančios (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kūryba gimsta iš kančios

(Balys Sruoga ir Antanas Škėma)

Kūryba yra būdas išreikšti savo mintis ir jausmus, aprašyti ir kitiems žmonėms perduoti žinias, savo gyvenimo patirtį. Dažnas spėlioja, iš kur atsiranda tas noras kurti, kas įkvėpia rašytoją. Retai kada kūryba kyla iš ramios, savimi pasitikinčios ir laimingos asmenybės, kuriai gyvenime nieko netrūksta. Tikrieji kūriniai dažniausiai gimsta iš širdgėlos, iš nepasitenkinimo, iš pykčio ir nesugebėjimo prisitaikyti prie esamos sistemos, prie socialinių susitarimų, prie to, ką ir kaip vertina visuomenė. Todėl, mano manymu, kūryba be kančios yra sunkiai įsivaizduojama. Kyla klausimas – kuo kūryba yra susijusi su kančia? Kančia padeda žmogui, kaip menininkui, atsiskleisti. Daugeliui žmonių, kurie pasirinko menininko – rašytojo – kelią, kančia yra vienas ir pagrindinių kūrybos šaltinių. Ji pati savaime yra kaip stimulas kūrybai. Šiandieną savo kalboje pristatysiu du lietuvių rašytojus bei jų žymiausius kūrinius, bandysiu paaiškinti jų kančią. Remsiuosi Baliu Sruoga ir jo memuarine knyga „Dievų miškas“ bei Antanu Škėma ir jo romanu „Balta drobulė“.

XX a. vidurys Lietuvai buvo ypatingai skaudus – antrasis pasaulinis karas ir žiaurūs, nepateisinami lietuvių trėmimai į nacių koncentracijos stovyklas. Taip jau atsitiko, jog tarp tremiamų lietuvių inteligentų atsidūrė ir rašytojas Balys Sruoga. Visas kančias, kurias patyrė Štuthofo koncentracijos stovykloje, jis aprašė memuarų knygoje „Dievų miškas“. Turbūt net neverta pasakoti koks blogis yra koncentracijos stovykla. Tai vieta, kur nebesvarbu gyvensi tu ar mirsi: „Šiandien tu, aš rytoj“. Tai vieta, sunaikinanti gyvenimo prasmę, laimę ir visą likusį žmoniškumą. Svarbiausias šio kūrinio akcentas, girdimas beveik kiekviename sakinyje yra sarkazmas ir ironija. Atrodo, kad autorius šaiposi iš kiekvieno pareigūno ar budelio, iš kiekvieno skausmo ir ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo, iš kiekvieno nutikimo. Sruoga sugeba sarkastiškai pasijuokti iš pasipūtėlių, girtuoklių bet žiaurių SS viršininkų, iš visiškos netvarkos lagerio įstaigose, kuri aklai leidžia plėšikavimą ir įvairius kitus nusikaltimus. Šituos Balio Sruogos juokus dar galima suprasti. Bet rašytojas juokiasi ir iš ligoninėse vykstančių žmogžudysčių, iš numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“, iš žaizdų ir choleros ar šiltinės epidemijos. Netgi susidaro iliuzija, kad jis juokiasi iš savų mirties ar žydžių naikinimo. Rodos, jo ničniekas nebaugina. Visą šią siaubingą ir nesuprantamą ironiją galima gana nesudėtingai paaiškinti. Sarkazmas yra Balio Sruogos savisauga. Lyg uždanga, neleidžianti išlysti tikriesiems jausmams. Ji gaubia Balio Sruogos mirties baimę, tėvynės ir šeimos ilgesį, šleikštulį, kurį sukelia gyvenimo sąlygos. Visa tai rašytojas kuo puikiausiai paslepia po sarkazmo šydu. Pasak Sruogos, tai „skydas, kuriuo prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Visgi, nors visų šių širdį kamuojančių jausmų Sruoga neaprašo, tai nereiškia, jog jis nejaučia kančios. Savaime aišku, jog iš tiesų viduje jis labai stipriai kenčia. Ir rašymas, kuriame naudojamas ryškus ironijos prieskonis, jam yra vienintelis likęs išsigelbėjimas nuo dvasinės, o vėliau galbūt ir fizinės mirties. Kūryba liko vieninteliu ramščiu, palaikiusiu Balio Sruogos gyvastį.

Tuo pat metu, XX a. viduryje, kol vienus lietuvius trėmė į nacių koncentracijos stovyklas (kaip aptartąjį Balį Sruogą), kiti lietuviai patys, vardan saugumo, emigravo į tolimus kraštus, kuriuose jų nepasiektų nei naciai, nei visos kitos Europos blogybės, ištikusios po Antrojo pasaulinio karo. Sunki emigranto dalia teko ir moderniajam prozininkui bei dramaturgui Antanui Škėmai. Jis pasitraukė į Vakarus, kur už Atlanto menininkui teko dirbti įvairius fizinius darbus – nuo fabriko darbininko iki lifto patarnautojo. Ši veikla buvo visiškai ne tai, ko jam iš tiesų reikėjo, ne tai, dėl ko stipriau plakė jo širdis. Visgi, nepaisant visko, Škėma nepamiršo savo meniškos prigimties, užsiėmė teatro veikla, dalyvavo kūltūriniuose sambūviuose, ir, žinoma, daug rašė. Jo kūryba autobiografiška. Būdamas jautrus ir nervingas rašytojas pats skaudžiai išgyveno aplinkos priešiškumą, dažnai jautėsi prislėgtas, kartais net suabejodavo savo talentu. Jo kūryba sunkiai skynėsi kelią į skaitytoją, sukeldavo daug ginčų tarp kritikų, dėl neva per didelio sudėtingumo ar erotinio atvirumo. Per neilgą kūrybinį laikotarpį A. Škėma sukūrė kelis novelių rinkinius, keletą dramų. Vis dėlto, žymiausias Antanto Škėmos kūrinys – psichologinis romanas „Balta drobulė“, kuriame per pagrindinį veikėją Antaną Garšvą atsispindi ir daugelis paties rašytojo gyvenimo elementų. Garšva – vienišas poetas, išeivis, emigrantas JAV, dirbantis keltuvininku didžiuliame Niujorko viešbutyje. Emigranto padėtis nėra palanki jo asmenybei, neatitinka dvasinio turinio ir interesų. A. Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Kančia Antanui Garšvai – dvasinio tobulumo ženklas: „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.“ Romanas „Balta drobulė“ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę. Mano nuomone, romanas „Balta drobulė“ yra knyga, liudijanti Antano Škėmos emigranto, beprasmiško gyvenimo kančią, iš kurios ji ir gimė.

Taigi, galima teigti, jog iš tiesų kurti labiausiai skatina kančia, geriausi kūriniai gimsta būtent iš patirtos kančios. Pristačius du, bene geriausius lietuvių literatūros rašytojus ir jų šedevrus, tik dar labiau patvirtintinamas šis teiginys. Tiek Balys Sruoga, ištremtas į nacių koncentracijos stovyklą, tiek Antanas Škėma, emigravęs į Vakarus ir taip suvaržęs savo menišką asmenybę, rašė dėl kamavusios nuolatinės kančios, kurią išgyventi ir palengvinti padėjo kūryba.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

LKLMS laiškas NEC dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino vertintojų