Archyvas

2018.11.22 archyvas

Literatūriniai objektai, minimi Antano Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ , Jurgio Kunčino romane ,,Tūla” (projektas „Literatūrinė Lietuva“)

VL.Sirokomlės gimnazijos III-ų klasių mokinių grupė apėjo Vilnių , sekdama literatūros kūrėjų Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio ir Antano Ramono personažų pėdomis ir įsiamžino objektuose, paminėtuose Antano Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, Ričardo Gavelio  „Vilniaus pokeryje“  , Jurgio Kunčino  romane ,,Tūla”. 

Poetiškiausias šios vietos aprašymas esąs Antano Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, kurioje pagrindinis herojus (jis yra ir pasakotojas) labai anksti ryte atkeliauja į aikštę iš Geležinkelio stoties: įėjęs į miestą per Aušros vartus, poetiškai kalbama apie koplyčios Madoną,  nusileidęs Didžiąja ir Pilies gatvėmis, atsisėda čia ant suoliuko, žvelgia į katedrą, kurios požemiuose palaidota Barbora Radvilaitė,  ir aprašo ją ypatingu būdu, stengdamasis žodžiais perteikti jos architektūrinį grafinį vaizdą.

O Ričardo Gavelio  „Vilniaus pokeryje“  katedra net  neminima, yra tik „Gedimino aikštė“ ir Gedimino bokštas – Lietuvos išsekusios galios simbolis, anot rašytojo.
Užupio gyventojai didžiuojasi tuo, kad Jurgio Kunčino  romano ,,Tūla” pagrindinė veikėja Tūla gyveno name Užupyje. Kažkada ten sėdėjo Ričardo Gavelio personažas, mąstydamas apie Lietuvos istorijos peripetijas“.

Ričardo  Gavelio romane iš erdvės fragmentų dėstomas nepriklausomybės praradimo istorinis pasakojimas, labai akcentuojamos oficialaus, imperinio ir sovietinioVilniaus vietos: Lenino aikštė, Saugumas, laiptai iš žydų antkapinių akmenų, Didžiosios Pohuliankos (dabartinės J. Basanavičiaus gatvės) cerkvė,pastatyta Rusijos Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejui paminėti. Žodžiu, Rusijos imperiniai ženklai“.

Kolegė Natalija Kozlovskaja

p. s. Nuotraukos yra „Literatūrinės Lietuvos“ galerijoje:

A. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/1-1-e1542886196827.jpeg

B. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/2-11-e1542886210419.jpg

C. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/3-11-e1542886224434.jpg

D. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/4-9-e1542886254249.jpg

E. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/5-8-e1542886269965.jpg

F. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/6-6-e1542886287303.jpg

G. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/7-e1542886239430.jpeg

H. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/8-e1542886303917.jpeg

I. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/9-2-e1542886317532.jpg

J. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/10-e1542886334555.jpeg

K. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/11-e1542886350612.jpg

Loreta Vaicekauskienė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš šalies

Reta kultūra šitaip žaloja savo vaikus dėl gimtosios kalbos kaip šiandien Lietuvoje. Taip, būtent taip ir manau. Pažiūrėkim, kaip suprantamas raštingumas švietimo dokumentuose. Palyginimas – suvokimo motina, todėl greta lietuviškų, pasidėjau dar daniškus dokumentus.

Pirma reikėtų pasakyti, kad susigaudyti lietuviškų programų, jų priedų, metodinių instrukcijų ir lentelių gausoje žmogui iš šalies (universiteto) nėra lengva. Ypač nepalengvėja atsivertus Danijos gimnazijoms skirtus aprašus – jie profesionalesni, konkretesni, su švietimo idėjomis lengva tapatintis, galima atpažinti taip pat mąstant save. Skaityti gerokai lengviau, neperkrauta šimtais nefunkcionalių terminų kaip lietuviškose programose. Ir kompiuterinis raštingumas aukštesnis – dokumentai patogiai sumaketuoti, su turiniu, interaktyviomis nuorodomis.

Programų idėja, sandara ir didaktika Lietuvoje ir Danijoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Danijoje raštingumu laikomas sugebėjimas profesionaliai skaityti, analizuoti ir kurti įvairaus žanro dalykinius tekstus. Per egzaminą vertinama, kaip tikslingai mokinys naudojasi lingvistikos, literatūros ir medijų mokslų žiniomis ir metodais. Taigi – žanrinė įvairovė, mokslinė prieiga.

Taip pat danukams keliami informacinio ir skaitmeninio raštingumo reikalavimai. Mokiniai studijuoja ir kuria multimodalius tekstus – tokius, kurie įtraukia vaizdinę, garsinę, video medžiagą (filmus, tinklalapius, youtube filmukus, grafines noveles ir kitus). Mokykla augina jų sugebėjimą, cituoju: „kaip piliečiams, susivokti ir veikti šiuolaikiškoje, demokratiškoje, digitalizuotoje ir globalioje Danijos visuomenėje“. Baigę gimnaziją tokie piliečiai, tikimasi, „nepasiklys, mokės atsirinkti ir kritiškai bei analitiškai vertinti įvairių žiniasklaidos kanalų pateikiamą informaciją“. Taigi – medijos, kritiškumas, skaitmena, ateitis.

Bet grįžkime namo, kur mes turime savo kozirį – „puoselėjame“, „saugome“ ir „gryninamės“, nes esame netaisyklingi berniukai ir mergaitės.

Skaitykite daugiau:

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš šalies

Elžbieta Banytė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

„Jau išmokau rašyti rašinio sakinius“, – sako mokinys, o mokytojai per nugarą lyg perbėga kažkas šalto – panašus jausmas būna, kai kyla temperatūra pirmą peršalimo dieną. Bet ką nors pasakyti sunku: taip, egzistuoja „rašinio sakiniai“, tokie štampai kaip „Vincas Krėvė – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų“ arba „visais laikais žmonės mylėjo vienas kitą“.

Šitos frazės padeda parašyti 500 privalomų egzamino rašinio žodžių, bet jomis nepasakoma beveik nieko. Iš kur šitokie sakiniai? Čia mokytojos to reikalauja? Čia privaloma taip parašyti?

Ogi čia suveikia elementari vaikų ir mokytojų savisauga, kylanti iš iki šleikštumo išpreparuotų abitūros rašinio vertinimo normų. Jame 42 taškai (išties 21, kuris padauginamas iš dviejų) skiriami už turinį – temos supratimą, argumentavimą arba teksto interpretaciją, rėmimąsi kontekstu ir struktūrą, o 58 – už raišką (14 už rašybą, 15 – skyrybą, 9 – „kalbos kultūrą“, 20 – stilių). Tegu mane velniai griebia, jeigu teksto struktūra yra labiau turinys, o ne forma, kaip atrodo vertinimo normų kūrėjams; bet čia kalbame apie kur kas rimtesnę problemą.

Ji matyti ir tada, kai sėdama vertinti rašinių: užuot ramiai perskaičius tekstą, apie jį pagalvojus ir tik tada pažymėjus rašybos ir skyrybos klaidas, čiumpamas spalvotas tušinukas ir klaidos žymimos iškart. Žinoma, tai susiję su iš tiesų rimtais mokytojų įgūdžiais, kurie atsiranda skaitant labai daug rašinių, bet vis dėlto tokiu būdu matyti darbo visumą nelengva. Juolab kad taisoma apsikrovus skyrybos taisyklėmis, žodynais, specialiai vertinimui parengtais lankstukais, kur išvardijamos klaidos, ir t.t. Į juos tenka žvilgčioti – netikiu, kad mintis nenuklysta. Dar vienas momentėlis – per apeliacinę komisiją greta mokytojos sėdi mokslininkas: mokytojos taiso rašybą, skyrybą, kalbos kultūrą, stilių, o mokslininkas jas konsultuoja turinio klausimais.

Atvirai pasakius, nieko per daug neprikonsultuosi, nes literatūriniam rašiny pagal reikalavimus turi būt abiejų autorių biografiniai ar kūrybos kontekstai, ir, nors tu nusprok, negalėsi skirti taškų už puikią, bet hermetišką analizę; o vaiką, kuris rašo apie meilę remdamasis veikiausiai psichologijos ar etikos pamokų medžiaga ir kūrinius ima tik kaip pavyzdžius, vadina manipuliatoriumi, nors kitur literatūros išnaudojimas žymiai baisesnis. Kyla nepolitkorektiškas klausimas: ar jos pačios, visos tos ilgametės VBE vertintojos ir mokytojos ekspertės, parašytų rašinį pagal savo reikalavimus, kur už turinį būtų skirtas maksimumas vertinant aklai? Šio straipsnio autorės manymu, sunkiai.

Bet minėtoje situacijoje matyti dar ir tai, ko tikimasi atitinkamai iš mokytojų ir iš mokslininkų: kad pirmiesiems kažkaip sunkoka su mąstymu, o antrieji rašyt nemoka. Ir pasirodo, kad tikrai nemoka, nes kažkaip kiauliškai nepastebi „kalbos kultūros“ klaidų, o apie stilių jau net kalbėti neverta. Išties mokslininkai, kiek mačiau, stiliaus atžvilgiu žymiai nuolaidesni, jiems ten atrodo „viskas tvarkoj“.

Skaitykite daugiau: 

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus