Archyvas

2018.03 archyvas

Vydūno konferencijos medžiaga (naratyvo etika, etika ir žanrai, metodika)

Medžiaga iš konferencijos Vydūnui (dalijasi kolegė):

Naratyvo etika

Etika ir žanrai

Metodika

Jauno žmogaus vertybių sistema Lietuvos literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

 

JAUNO ŽMOGAUS VERTYBIŲ SISTEMA LIETUVOS LITERATŪROJE

(Jonas Radvanas, Kristijonas Donelaitis, Jonas Biliūnas)

Vertybės yra kiekvieno žmogaus individualus suvokimas, kuris pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Šeima, aplinka, papročiai, tradicijos kiekvienam iš mūsų padeda susikurti unikalią ir individualią savo vertybių sistemą. Tačiau lemiamą žingsnį vertybių prioritetuose padedame kiekvienas savarankiškai, pasirenkame tai, kas mums atrodo svarbiausia, geriausia. Tam įtakos turi ir kultūrinė patirtis: perskaitytos knygos, peržiūrėti filmai, išgirsti ar sužinoti istoriniai įvykiai taip pat prisideda prie vertybių formavimo. Visų svarbiausia yra nepaminti savo įsitikinimų, vertybių, būtina jas ginti ir puoselėti. Savo kalboje pristatysiu J. Radvano,  J. Biliūno ir K. Donelaičio kūryboje vaizduojamas jauno žmogaus vertybes.

  1. Radvano epe kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje minimi faktai yra tikri. Jis kūrinyje vaizduojamas kaip didikas patriotas, Tėvynės gynėjas. Istorinis „Radviliados“ fonas – tai Livonijos karas, vykęs 1558-1583 metais.Viename pirmosios dalies epizode Radvanas pasakoja kaip nuo mažens buvo ugdomas būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybe.Šioje poemoje taip pat atsispindi baroko pasaulėjauta. Poemoje sudėliojamas tobulo herojaus gyvenimo būdas ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti – nesavanaudiškai. Poetas subtiliai parodo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė – tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdas siųstas įpareigojimas. Poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams. ,„Radviliadoje“ nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir šlovindamas pergales, poetas nepamiršta paminėti, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti gyvi, jaučiantys žmonės, – ne vien saviškiai, bet ir priešinga pusė. Taip pat poema yra pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės –  ryškaus neigiamo herojaus. Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje nuolat vadinamas tironu; jis parodomas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Poemoje įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta. Rašoma, kad Radvanui giros yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių. Taigi, J. Radvano epe „Radviliada“ jauno žmogaus vertybės – herojiškumas, patriotizmas, Tėvynės gynimas ir besąlygiškas atsidavimas jai.

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K. Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Vaizduojama gamta yra amžinųjų vertybių puoselėtoja, todėl žmogus turi iš jos imti pavyzdį. Taip pat dėmesys yra atkreipiamas ir į darbo svarbą. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis. Taigi K. Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ pavaizduotas XVIII a. vidurio Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, jų antagonistiniai socialiniai ir tautiniai santykiai. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Donelaitis sukūrė ryškių lietuvininkų būrų („viežlybų“ ir „nenaudėlių“) paveikslų, kaimo buities, baudžiauninkų darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę. K. Donelaitis savo kūrinyje iškelia žmogaus elgesio aspektą. Žmogus gyvenimo blogybėms turi priešintis tik savo doru elgesiu, pareigingumu, pasikliauti Dievu. Kaip sako poetas, turi būti „viežlybas“. Viežlybumas K. Donelaičiui yra universali lietuvininkų elgesio kategorija. Tokios krikščioniško humaniškumo filosofijos matu ir vertinamos socialinės, moralinės, tautinės problemos. K. Donelaičio kūrybos klasicistinės formos ir švietėjiškos mintys gynė lietuvių baudžiauninkų teises. Tai atitiko laiko reikalavimą sukurti lietuvių literatūrinę kalbą ir literatūros tradiciją. Taigi, K. Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

  1. Biliūno „Lazda“ – tai lyrinė psichologinė novelė, parašyta 1906 metais Zakopanėje. Ji pavadinta pagal daiktą, tai yra seną obelinę lazdą, kuria prievaizdas Dumbrauckas mušė tėvą. Pavadinimas kalba apie baudžiavos santvarkos esmę: santykiai su mažuoju žmogumi paremti muštro, lazdos principu. „Lazdos“ centre – žmogaus išgyvenimų visuma. Šioje ištraukoje itin plati jų tėkmė (Juozapas išgyvena dėl jam padarytos skriaudos, tačiau dėl to nesiskundžia. Jo liūdna šypsena leidžia suprasti, kad žaizda širdyje vis dar neužgijusi. Juozapas atleido, tačiau to nepamiršo). Jau pirmajame segmente atsiskleidžia buvusio dvaro prievaizdo būdo bruožai, dvasinis pasaulis, puoselėjamos vertybės. Ryškus pasakotojo vertinimas. Savo mokytoją jis vertina ne iš dabarties perspektyvos, o anų dienų požiūriu: „bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį…“ Be to, Dumbraucko šiurkštų elgesį patvirtina ir tai, kad šis norėdavo „suduoti berniukui per nosį ar nutverti už ausies“, tačiau kartais nuo tokio elgesio susilaikydavo. Juozapas atlaidus, bet nepasimetęs. Jis gyvena vadovaudamasis krikščioniškomis vertybėmis (skriaudikui atleidžia), sugeba pakilti virš jam padarytos skriaudos. Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda – tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba “Mano draugo pasakojimas” – pabrėžia novelės tikroviškumą.  Pasakotojo moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui: “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis – atleisti priešui.  Tėvas, gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių.  J. Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Taigi, J. Biliūno novelėje jauno žmogaus vertybė – mokėjimas atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad turėjimas savų vertybių ir kovojimas už jas yra teigiamas stiprios asmenybės požymis. Tik turėdami už ką kovoti tampame stipresniais, labiau pasitikinčiais savimi, žinančiais, ko norime iš gyvenimo. Vertybės parodo žmogaus moralinę, dvasinę pusiausvyrą, jo požiūrį į gyvenimą. Mano manymu, tie kurie neišsižada savo vertybių, kovoja už jas,  parodo, kokie stiprūs ir atsidavę gali būti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kaip žmogų paveikia praradimai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip žmogų paveikia praradimai?

 

Žmogaus gyvenimui daug reikšmės turi įvairiausi veiksniai, t.y. išgyvenimai. Dažnai jie žmogų arba nuliūdina, arba pralinksmina, motyvuoja, galbūt netgi padeda suprasti daug aplinkui supančių ar kitų dalykų, kurie svarbūs. Labiausiai žmogų paveikia praradimai. Jie individą veikia labai įvairiai, tačiau bet kokiu atveju – stipriai. Neretai apie praradimus ir jų reikšmę žmogui yra rašoma ir lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas”, Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly”, arba Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare”. Taigi, remdamasi būtent šiais lietuvių literatūros rašytojų kūriniais bei jų pagrindinių veikėjų paveikslais, šioje kalboje aš argumentuotai aptarsiu, kaip visgi žmogų veikia praradimai.

Žmogus prarasdamas asmeninę laimę tampa bejėgis ir sugniuždytas. Apie tokį asmeninės laimės praradimą yra rašoma XXa. Lietuvos poeto, dramaturgo, vertėjo, akademiko, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus antrojoje draminės trilogijos dalyje „Mažvydas”, parašytoje 1977m. Šiame Marcinkevčiaus kūrinyje yra vaizduojamas asmeninės laimės ir pareigos konfliktas, kurį išgyvena pagrindinis kūrinio veikėjas – Martynas Mažvydas – XVI a. lietuvių rašytojas bei pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ parengėjas. Žinoma, šiame Marcinkevičiaus kūrinyje faktai nėra tikri, dauguma jų yra tiesiog išgalvoti, tačiau istorinės asmenybės veikla ir jos kryptis išlieka ta pati. Svarbiausia šiame kūrinyje yra Martyno Mažvydo pasirenkama asmeninės laimės auka dėl įsipareigojimo dirbti visuomenei – veikėjas moko kitus daryti gerus darbus, atsisakyti ydų, šelpia vargšus, netgi juos gydo, bando atkalbėti nuo blogų sprendimų. Tačiau ši asmeninė laimė Martynui Mažvydui pamažu pradeda nebeteikti laimės. Jis kadaise dar būdamas Lietuvoje turėjo mylimają, su kuria planavo kurti ateitį, tačiau ją paliko ir pabėgo į Mažąją Lietuvą, kur pradėjo savo gyvenimą kone iš naujo ir tapo visų gerbiamu visuomenės veikėju. Jis savo asmeninę dramą laikui bėgant iš dalies pamiršo. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Ryškiausia kūrinio draminė kolizija – kai Martynas Mažvydas susitinka su pabėgeliu iš Lietuvos ir iš parodyto išgraviruoto žiedo, pasakojimų, jis išsiaiškina, kad tai Marijos, Martyno Mažvydo mylimosios sūnus Kasparas. Iš jo Mažvydas sužino apie Marijos mirtį, tai jį prislegia, jis pasijaučia kaltu, kad paliko ją, tačiau Mažvydas pradeda suvokti kaip šią klaidą, kuri dabar graužia jo sąžinę galėtų atitaisyti. Mažvydas sugalvoja Kasparą įsisūnyti, o šis nepriima to rimtai, netgi apkaltina tikrąjį savo tėvą bailumu, vadina melagiu bei išdaviku, kad netesėjo duoto motinai pažado ir dabar kitokiais būdais nesugeba pripažinti nesantuokinio savo sūnaus. Šiuo atveju kūrinyje asmeninė auka tarsi atperka vienas kaltes, tačiau gimdo kitas. Mažvydas jaučiasi prastai, jis sužlugdytas, netgi viešai pripažįsta sūnų, tačiau nepajėgia jo apginti, nes Kasparą išsiveda kareiviai. Kunigaikštis jau pasirašęs įsakymą jį perduoti Lietuvos valdžiai. Mažvydas išgyvena ilgai, jis sukniumba prieš kryžių ir kreipiasi į Dievą tokiais žodžiais: „Dabar ir aš kaip tu… Išleidau sūnų/ Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau/ Save ir savo kaltę…“. Jis taip pat po šio įvykio suabejoja, ar jo šis pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas ir svarbus, kad tam reikėjo paaukoti savo asmeninę laimę – gyvenimą ir šeimą. Taigi, galima sakyti, jog žmogus, praradęs asmeninę laimę tampa sugniuždytų ir visišku bejėgiu žmogumi.

Žmogus prarasdamas savo pasirinkimų laisvę tampa pasimetęs ir abejojantis. Žmogus patiria vidinį konfliktą, kuris verčia arba rinktis asmeninę laimę, arba laikytis įsipareigojimo. Būtent taip kovojančio su savo pasirinkimais žmogaus paveikslas išryškėja psichologiniame romane „Altorių šešėly”. Šiame XXa. prozininko, dramaturgo, simbolisto bei poeto Vinco Mykolaičio – Putino kūrinyje, išleistame 1932-1933m., išryškėja Liudo Vasario vidinio konflikto fragmentai, stipri dvasinė kova su savimi. Ši nuožmi kova kūrinyje truko aštuoniolika metų – nuo pat įstojimo į seminariją iki prašymo pagaliau pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos aštuoniolika metų Liudas Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą, mėgindamas suderinti nesuderinamą kunigo – įsipareigojimo ir poeto – asmeninės laimės kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai, deja, jam, kaip poetinės prigimties žmogui, yra visiškai svetimi ir nesuprantami. Jis dėl to labai kenčia. Mąstydamas apie tai, jis dažnai pasineria į vis gilesnę ir sunkesnę rezignaciją, ilgam užsidaro savyje. Nepaisant visko, jis tikrai galėtų prisitaikyti prie kitų, tapti vienu iš „jų”, tačiau jam prisitaikyti ir pritapti prie kitų yra lygu išsižadėti savęs bei pasmerkti save lėtai agonijai, dvasinei mirčiai. Vasaris šiuo atveju yra ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stotų prieš visus ir aršiai kovotų. Jis išties daugiau kovojo su savo patiriamais jausmais dėl jo pasirinkto kelio nei su išoriniu pasauliu. Savo svyravimais bei neužtikrintumu, keistu polinkiu analizuoti poelgius bei išgyvenimus, jis primena kitą literatūros veikėją – Hamletą – pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigiško gyvenimo, tačiau ir nedrįsta bei nenori aktyviai tam priešintis, galvodamas apie pasekmes, kaip tėvų ar visuomenės reakcija į tokį tuo metu nepriimtiną elgesį. Jis pats nėra užtikrintas dėl savo kelio. Todel Liudui Vasariui visgi belieka tik viena – nugrimzti į save, tyliai ir toliau maištauti. Savianalizė, būdinga Vinco Mykolaičio – Putino romano herojui yra savotiška kova su savimi. Jis kasdien kenčia, bandydamas suvokti tikrąjį savo pašaukimą, kurio suvokimui daug įtakos daro ir moterys, pasirodžiusios jo gyvenime. Jos irgi yra siekiamos asmeninės laimės dalis, kurios, Liudas Vasaris, būdamas kunigu visgi privalo atsisakyti. To puikus pavyzdys yra mergina vardu Liucė – Vasario pirmoji ir tikroji meilė. Tačiau be Liucės, visose trijose romano dalyse atsiranda po moterį, kuri stipriai veikia jo gyvenimą ir sprendimus. Pirmojoje dalyje, kaip ir minėjau, jis sutinka pirmąją savo meilę Liucę, antroje – Baronienę Rainakienę, pakeitusią jo požiūrį į tam tikrus dalykus, o trečioje – pačia svarbiausią ir didžiausią stimulą apsispręsti Liudui Vasariui davusią amerikietę Auksę. Visų jų jis atsisako, išskyrus Auksės, dėl kurios, kaip minėjau, jis kūrinio pabaigoje ir meta kunigystę, nepaisydamas nei kitų nuomonės, nei savo įsitikinimų, bandomų sau įteigti prievarta. Žmogus, kovojęs su savimi po aštuoniolikos metų visgi atranda ramybę. Taigi, kai žmogus praranda savo pasirinkimų laisvę, tampa pasimetusiu ir abejojančiu.

Žmogus kažką prarasdamas atranda priima tai, kaip tam tikrą galimybę. Būtent tokia reakcija į asmeninės laimės praradimą vaizduojama XIXa. pab. – XXa. pr. lietuvių rašytojos, Marijos Pečkauskaitės, dar kitaip žinomos, kaip Šatrijos Ragana, reikšmingiausiame kūrinyje, parašytame 1922m. – apysakoje “Sename dvare” kuriamas turtingas lietuvės moters paveikslas. Ši apysaka gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms – broliams Steponui ir Vincui, motinai – ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Tikriausiai todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia pajauta. Kūrinys buvo rašomas kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės. Jame aprašomas dvaro gyvenimas, tačiau didžiausią dėmesį kūrinyje atkreipia nagrinėjami dukros bei motinos santykiai, o ypač vis dėlto tipinės lietuvių moters mamatės paveikslas. Apysakos “Sename dvare” pagrindinė veikėja – mamatė yra to dvaro ponia ir trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris, kuri be viso to turi menišką sielą: muzika- jos gyvenimo dalis, jos sielos pasaulis. Mamatė – namų šeimininkė, ji švelni, be galo rūpestinga šiame apgaulių pilname pasaulyje. Vos radusi laisvą minutėlę, puola skambinti pianinu, kadangi jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko turi ypač mažai. Mamatė niekuomet ant nieko nepyksta, ji pernelyg atlaidi ir supratinga. Jos manymu yra daug svarbesnių dalykų nei malonumai, ar norai, tačiau atsipalaidavusi ji vis galvoja, kaip būtų gera pamatyti ir išgirsti tuos garsiuosius Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų. Mamatė turi daug svajonių, kurių dar neturėjo progos įgyvendinti, jeigu ne šeima, tačiau ji supranta, jog tai liks tik svajonėmis, nes ji dabar visiškai atsidavusi ūkiui, savo vaikams, kuriuos be galo myli. Ji tokį asmeninės laimės paaukojimą šeimai priima ir sieja su dar viena galimybe. Ji reiškia, kad ji gales ugdyti savo vaikus dorais žmonėmis, gales juos mokyti. Todėl ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes kaip ir minėjau, ji nori, jog jos vaikai užaugtų geri, ji ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis, bei jų poelgius, puoselėti juose tik geriausias vertybes. Ji nuo pat mažens vaikus moko, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Dėl šio rūpesčio ir atsidavimo vaikai taip pat nuoširdžiai myli savo mamą. Mamatė labai gerbia savo vyrą ir supranta, jog vyras turi būti šeimos galva. Šeimoje juodu pasiskirstę savas pareigas. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio klausimais, o mamatė – namų židinio šiluma, vaikų gerove. Taigi, galima sakyti, kad asmeninės laimės praradimas žmogų dažnai paveikia ir taip, kad praradimas suvokiamas kaip dar viena galimybė gyvenime kažką padaryti kitaip.

Taigi, apibendrinant, galima teigti, jog praradimai žmogaus gyvenime turi daug reikšmės, kadangi galima prarasti daug svarbių dalykų. Tokių dalykų praradimai veikia įvairiai. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus kūrinyje „Mažvydas” asmeninės laimės bei sūnaus su mylimąja praradimas žmogus tampa sugniuždytas ir bejėgis, V. Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly” žmogus prarasdamas asmeninę laimė ir laisvo pasirinkimo teisę tampa užsisklendusiu ir abejojančiu, na, o Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” parodo, kad žmogus prarasdamas asmeninę laimę bei karjerą dėl šeimos, tokį praradimą priima kaip dar viena galimybę, save išreikšti ugdant savo vaikus, juos išauginant gerais žmonėmis.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Apsisprendimo tema Lietuvos literatūroje (pirkta tema,siūlome nemokamai)

Apsisprendimo problema Lietuvos literatūroje.

 

Skaitydami įvairius lietuvių literatūros kūrinius, dažnai galime pastebėti, jog  apsisprendimo problema yra aktuali daugelio kūrinių veikėjų gyvenime. Šioje kalboje remsiuosi Antano Škėmos romanu „Balta drobulė“, Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ bei Juozo Apučio novele „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Mano nuomone, šiuose trijuose kūriniuose pagrindiniai veikėjai susiduria su sudėtinga apsisprendimo problema. Pasirinkau konkrečius kūrinių epizodus, kuriais remdamasis/-i paaiškinsiu, kodėl veikėjams apsispręsti tam tikrose situacijose buvo sunku ir kokios įtakos tam tikri apsisprendimai turėjo tiek patiems veikėjams, tiek juos supantiems žmonėms.

 Pirmas kūrinys, kuriame apsisprendimo problema yra ryški, yra Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Garšva yra pagrindinis kūrinio veikėjas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbantis keltuvininku Niu Jorko viešbučio lifte. Patyręs karo žiaurumus ir norėdamas išgyventi, Garšva buvo priverstas emigruoti ir palikti gimtąją žemę. Būdamas itin meniškos sielos žmogus, Garšva išgyvena sunkią emigranto dalią ir nuolatos atsiduria absurdo akivaizdoje. Niūri kasdienybė neleidžia Garšvai kurti. Žinant, jog poezija itin svarbi Garšvai, tampa aišku, kodėl pagrindinis romano veikėjas ironizuoja ir pašiepia savo gyvenimą.  Garšva yra poetas, o poetai paprastai vertina moters meilę, nes iš jos gauna stipriausius impulsus kūrybai. Nors Garšva ir serga depresija, jis neišmeta moterų iš savo gyvenimo. Jo santykiai su meilužėmis buvo egoistiški. Elena – visiškai kitokia. Ją sutikęs Garšva įsimyli ir patiki, jog jam gali pavykti suderinti šeimą ir kūrybą. Visgi Garšva sunkiai serga ir nenori, jog Elena kentėtų. Taigi jis pradeda save įtikinėti, jog Elena yra tik medžiaga kūrybai, o tikras poetas turi būti vienišas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones. Ši sudėtinga vienišo poeto situacija atskleidžia, jog apsisprendimo problema kamuoja pagrindinį romano veikėją. Nuolatinės dvejonės paaiškina Garšvos elgesį su Elena. Nuolat atidėliodamas susitikimą su mylimąja, jis bando apsispręsti, ką pasirinkti jis galiausiai turėtų. Galiausiai priėmęs sprendimą nutraukti ryšius su mylima moterimi, pagrindinis romano veikėjas pasirenka vienišo poeto kelią. Mano nuomone, meilė būtų padėjusi Garšvai įveikti depresiją, tačiau nepaisant jo pasirinkimo išsiskirti su Elena, meilė  Garšvai padėjo išgyventi žiauriame pasaulyje. O daug svarbiau – pažinęs ir pamilęs Eleną, jis galiausiai sugeba sudėlioti skeveldras – sukurti taip ilgai lauktą eilėraštį. Taigi, meilė motyvuoja ir suteikia įkvėpimo, nors ir galutinis Garšvos sprendimas reiškia visišką atsiribojimą nuo mylimosios. Taigi, apsisprendimo problema yra aktuali Garšvos gyvenime, kurį supa vienatvė, absurdas, ironija bei sudėtinga istorinė situacija.

Antras kūrinys, kurio viena pagrindinių veikėjų susiduria su apsisprendimo problema, yra Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Viena pagrindinių apysakos veikėjų Severja yra nuoširdi, be galo darbšti, kukli ir dora kaimo mergina, įsimylėjusi itin neturtingą kaimo vaikiną Mykoliuką. Svarbu paminėti tai, jog jaunuolių melė yra abipusė, nes Mykoliukas taip pat myli ir brangina Severiutę, kuri jam suteikia nuostabių laimės valandėlių. Nepaisant to, jog Severjos ir Mykoliuko meilė yra abipusė, Severja yra priversta tekėti už Rapolo, turinčio daug aukštesnį socialinį statusą nei baudžiauninkas Mykolas. Taigi, mergina susiduria su sudėtinga apsisprendimo problema. Žinoma, ji tekėtų už Mykoliuko – vaikino, kurį jį myli ir vertina. Deja, svarbu paminėti, kad šioje situacijoje merginos apsisprendimui didžiausios įtakos turi tėvai. Jie taip pat neturtingi, o ir savo dukrai linki laimingo gyvenimo, kuriam būtinas tvirtas socialinis kapitalas. Žinant faktą, jog Mykoliukas nieko apart meilės Severjai pasiūlyti negali, mergina yra priversta elgtis prieš savo valią ir įvykdyti tėvų norą. Taigi, išgyvenusi sudėtingą apsisprendimo problemą, Severja yra pasmerkta visą gyvenimą patarnauti už save daug metų vyresniam vyrui Rapolui, kuris yra didžiausias tinginys. Severiutė neatranda savo gyvenimo laimės, nes visą gyvenimą dirba sunkiausius darbus ir susiduria su niūria kasdienybe bei rutina. Mano nuomone, visiškai neatsitiktinai apysakos pabaigoje matome liūdną vienos pagrindinių veikėjų gyvenimo baigtį. Mirus Rapolui, Severja pradeda lankytis kaimo karčiamoje ir gerti. Supratusi savo gyvenimo tragiškumą, Severja pasirenka alkoholį. Taigi, apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ matome, jog apsisprendimo problema yra itin aktuali. Deja, ji nukamuoja žmogų ir kartais priverčia aukotis vardan kitų gerovės.

Trečias kūrinys, kuriame apsisprendimo problema taip pat yra labai ryški, yra Juozo Apučio novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Sovietmečiu gyvenęs ir kūręs rašytojas puikiai suprato, ką reiškia nužmogėjimas, vertybių krizė, žiaurumas. Istorinis laikotarpis be abejonės turėjo įtakai autoriaus kūrybai. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ negailestingai nušaunama sena Marazyno kalė. Tai padaro pieninkas, kuris į egzekucijos vietą ateina didžiuodamasis ir pasiruošęs negailestingai nužudyti gyvūną. Visa tai stebėję likusieji novelės veikėjai pieninko sustabdyti nė nebandė. Tai parodo, jog žmogiškumas tapo viso kaimo problema. Mano nuomone, svarbu paminėti yra tai, jog kaimo žmonės šioje situacijoje tikrai turėjo pasirinkimo laisvę. Jie galėjo bandyti sustabdyti pienininką, kuris nužudė visiškai nekaltą ir niekuo nenusidėjusį gyvūną. Visgi akivaizdu, kad ši situacija kaimo žmonės reiškė sudėtingą apsisprendimo problemą.  Anksčiau žmonės turėjo labai glaudų ryšį su gyvūnais. Nužudyti gyvūną reiškė tą patį, kaip nužudyti žmogų. Deja, kaip matome šioje novelėje, dabar gyvūno nužudymas to paties nebereiškė. Taigi, peršasi išvada, jog pienininko brutalumas, žiaurumas ir smurtas puikiai atskleidė sovietmečio žalą žmogui. Žmogiškosios vertybės pradėjo keistis toli gražu ne į gerąją pusę, nes prarastas žmogaus artumas su gyvūnais neabejotinai atskleidė prarastas kaimo vertybes. Žmogus tapo sovietmečio auka, kuri nebeturi jėgų ir stiprybės kovoti prieš blogį, kurį atnešė sudėtingas istorinis laikotarpis. Taigi, Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ apsisprendimo problema kamuoja kūrinio veikėjus. Atsidūrę drąsos pareikalavusioje situacijoje kaimo žmonės nesugebėjo pasipriešinti blogiui ir susitaikė su esama padėtimi.

Apibendrindamas/-a norėčiau pasakyti, kad įvairiuose lietuvių literatūros kūriniuose yra nemažai dėmesio skiriama apsisprendimo problemai. Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ matome kaimo žmones, galinčius pasirinkti – sustabdyti brutalų piemininką, ketinantį nušauti seną Marazyno kalę arba susitaikyti su esama situacija. Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ matome Severją, kuri taip pat susiduria su apsisprendimo problema, nes jai reikia pasirikti – tekėti už už save daug metų vyresnio vyro Rapolo ar ne. Galiausiai klasika virtusiame Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis kūrinio veikėjas Garšva turi pasirinkti tarp meilės ir vienišo poeto kelio. Taigi, visuose mano aptartuose kūriniuose apsisprendimo problema kamuoja žmogų. Istorinė situacija, žmogaus charakterio savybės nulemia individo apsisprendimą, kuris, kaip matome, gali turėti įtakos ne tik pačiam žmogui, bet ir jį supantiems aplinkiniams.

 

Ačiū už dėmesį 🙂

 

Informačiniai šaltiniai:

 

  • Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“
  • Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“
  • Juozo Apučio novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“

 

 

Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje (Pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje

„Būti ar nebūti – štai mįslė.

Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj

Ar strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,

Ar su ginklu prie negandų marias

Į kova stot ir jais nusikratyti?“

Šios Hamleto monologo eilutės greičiausiai įstrigo kiekvieno žmogaus mintyse. Šiomis eilutėmis veikėjas išreiškia amžiną – kovos ar pralaimėjimo – dilemą. Viljamas Šekspyras – vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas ir poetas, sonetų kūrėjas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Jo bene garsiausias kūrinys – „Hamletas“ – amžiams įėjęs į dramaturgijos klasiką. Be to, tai yra vienas geriausių žmogaus filosofines kančias ir dvasinę kaitą atskleidžiantis kūrinys. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Šis veikėjas neskuba veikti, o pirmiausia galvoja. Jis susiduria su vidiniu konfliktu,  aplinkui visur dominuojančiu blogiu. Tačiau jis turi dvi galimybes – pasiduoti  banaliam blogiui,  pačiam virsti menkysta,  kurio negalima pavadinti žmogumi, ar mirti garbingai, nepasidavus ir iki galo kovojant už savus įsitikinimus, siekti teisybės ir kariauti prieš niekšybes. Tai yra sudėtingas ir tragiškas personažas, atskleidžiantis humanizmo idėjų krizę Renesanso laikotarpiu. Vis dėlto, hamletišką asmenybę galime sutikti ir lietuvių literatūroje. Savo kalbėjime ketinu aptarti V. Krėvės Skirgailos ir Just. Marcinkevičiaus Martyno Mažvydo paveikslus.

Pirmiausia Vincas Krėvė savo istorinėje dramoje „Skirgaila“ atskleidžia pagrindinio veikėjo, kunigaikščio Skirgailos, vidinį konfliktą, prilygstantį Hamleto kančioms. Nenuostabu, jog ši V. Krėvės drama yra laikoma artima Šekspyro kūrybai, nes istorinė drama atskleidžia žmogaus egzistencijos kančias, egzistencinius klausimus bei sukuria įtemptą ir dramatišką pagrindinio veikėjo vidinio konflikto raidą.  Dramos „Skirgaila“ kertinė ašis yra Lietuvos istorinis laikmetis. Istorinėje dramoje vaizduojama XIV a. pabaigos Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atsidūrusi tarp  pagoniškosios ir  krikščioniškosios  kultūros. Tokiu laiku, kai valstybė pereina iš vienos kultūros ir pasaulėžiūros į kitą, reikia stipraus valdovo, kuris sugebėtų vesti šalį į priekį. Ši sudėtinga užduotis atitenka Skirgailai. Istorinių duomenų stoka dramaturgui suteikė galimybę Skirgailos paveikslą ir vidinį konfliktą kurti laisvai ir priartinti šio personažo vidinį egzistencinį konfliktą Šekspyro Hamletui.  “Skirgailos” kūrinio  pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris.  Tuo tarpu pilyje matome ir pagonis veikėjus, kurie atstovauja senosioms pagoniškosioms vertybėms. Skirgaila yra įžvalgus ir protingas valdovas, suvokiantis, jog Lietuva nebegali toliau kovoti su kryžiuočiais – šalis turi priimti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, kad tauta  galėtų toliau formuotis ir išsaugotų savo tapatybę.  Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą.  Kertinė figūra, nuo kurios viskas priklauso, yra Skirgaila. Jis  yra priverstas kovoti dėl tautos išlikimo ne tik su išorės priešais, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu ir senaisiais papročiais Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos. Jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti –  tuomet jis meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis. Skirgailos vidinis konfliktas yra ypač stiprus, nes tai yra protingas ir gero valstybei norintis valdovas, pasiryžęs savo asmeninius interesus paaukoti dėl tėvynės, tačiau jis yra visiškai vienas su vienam žmogui nepakeliama našta. Galiausiai veikėjas, palaužtas vidinio konflikto, nebežino, kuo tikėti.  Skirgailos tragizmas kyla iš balansavimo tarp dviejų ribų – jis nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti. Iš dramos scenos matome, kad Skirgaila nesupranta žmonių jausmų. Pavyzdžiui, pamatęs Oną Duonutę besišypsančią, jis mano, jog ji džiaugiasi matydama jį, nors iš tikrųjų yra kitaip. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigarbės procesas.  Supratęs savo veiksmų beprasmybę Skirgaila nori kurti asmeninę laimę su Ona Duonute, tačiau jam tai irgi nepavyksta. Kitaip nei Hamletas, kuris patyręs sunkius egzistencinius apmąstymus pasirinko garbingai mirti, o ne pasiduoti blogiui, Skirgaila nėra toks stiprus, todėl pasiduoda blogiui ir morališkai žlunga.  V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Taigi, Vinco Krėvės dramoje Skirgailą matome kaip tragišką, siekusią gero savo šaliai ir žmonėms, tačiau nesugebėjusią pakelti naštos ir morališkai žlugusią, asmenybę.

Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje  „Mažvydas“  irgi vaizduoja hamletišką asmenybę. Kaip ir „Skirgailoje“, šioje dramoje dėmesys yra sutelkiamas į svarbią lietuvių tautos vystymosi stadiją – į raštijos gimtąja kalba gimimą. Pagrindinis dramos veikėjas, Martynas Mažvydas, yra istorinė asmenybė,  pirmosios lietuviškos knygos autorius.  Kaip ir Skirgailos atveju, nėra žinoma daug biografinių detalių apie Mažvydo gyvenimą, todėl Just. Marcinkevičius Mažvydo paveikslą kuria gana laisvai ir jam suteikia daug dramatiškų ir tragiškų bruožų. Justino Marcinkevičiaus tikslas buvo parodyti Martyną Mažvydą visu pirma kaip žmogų – jaučiantį, mylintį, klystantį ir kenčiantį. Pagrindinis veikėjas, Martynas Mažvydas, palieka Lietuvą ir išvyksta į Prūsiją. Taip autorius kuria pagrindinio herojaus konfliktą – Martynas Mažvydas privalo palikti Lietuvą, kad galėtų dėl jos dirbti. Kaip ir Skirgaila, Martynas Mažvydas iškelia  tėvynę aukščiau visko, jis paaukoja savo interesus ar asmeninę laimę dėl tėvynės. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Mažvydas tiki mokslu ir gimtąja kalba, nori, kad lietuviai gautų mokslą gimtąja kalba ir besąlygiškai tiki savo idėjų teisingumu. Iš Mažvydo dialogo su pusbroliu Vilentu matome šių dviejų žmonių skirtumus. Mažvydas yra idealistas, kovojantis dėl lietuvių, tuo tarpu Vilentui tai nerūpi. Viena vertus, toks Mažvydo brolio Vilento vaizdavimas galėtų būti Marcinkevičiaus meninė priemonė pabrėžti Mažvydo paveikslo idealistiškus bruožus. Yra žinoma, kad Vilentas taip pat buvo kultūrinis veikėjas, raštijos lietuvių kalba vienas iš pradininkų. Be to, Vilento ir Mažvydo dialoge atsiskleidžia Mažvydo vidinis konfliktas. Herojus išreiškia  baimę išgirdęs kunigaikščio žodžius, pasakytus išleidus „Katekizmą“: „tai, ko nepadarė kryžiuočiai kalaviju, tas bus padaryta per knygas ir Dievą“. Už kaltę Mažvydas baudžia save dirbdamas Sizifo darbą – moko paprastus lietuvius kiekvieną dieną visą savo gyvenimą. Kaip ir Skirgaila, Mažvydas dirba beprasmišką ir sunkų darbą, kurio niekas neįvertina.  Tačiau iš dialogo suvokiame, kad Mažvydas savo gyvenimą suvokia kaip džiaugsmą, o ne kaip kančią. Kitaip nei Skirgaila, kurį pareiga tėvynei palaužia iš vidaus, Martynas Mažvydas nepalūžta ir mato prasmę savo darbe. Vis dėlto, Mažvydo situacija yra  tam tikru požiūriu netgi tragiškesnė už Hamleto – jo tragizmas pasireiškia per šeimos konfliktą. Verta paminėti, kad Mažvydo šeima iš Lietuvos tėra autoriaus išmonė ir jokie istoriniai faktai jos egzistavimo nepatvirtina. Mažvydas atsiduria dramatiškoje situacijoje – į Prūsiją atklydo jo sūnus Kristupas. Kristupas papasakoja sunkią jo ir jo motinos dalią, kai juos paliko Mažvydas, papasakoja padarytą nusikaltimą. Mažvydas jaučia kaltę, kad likimo valiai paliko savo šeimą ir jo kančią didina tai, jog jis negali išgelbėti sūnaus. Kai sūnus yra išvedamas, Mažvydas prašo jo  atleidimo, bet jo nesulaukia. Mažvydas išgyvena tragišką situaciją, kai suvokia, jog niekaip negali išsaugoti savo kūno ir kraujo.  Sūnaus tragedija verčia veikėją susimąstyti apie paaukotą šeimą ir verčia klausti, ar verta aukoti šeimą vardan darbo gimtinei. Galima teigti, kad Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje Mažvydas yra dramatiška ir vidinių prieštaravimų skaldoma asmenybė, kuri paaukoja savo šeimą, tačiau sugeba atrasti prasmę savo darbe.

Galima teigti, jog abu autoriai vaizduoja skirtingas istorines asmenybes, turinčias hamletiškų bruožų. Abu veikėjai yra atsidūrę sudėtingose ir komplikuotose situacijose, abu yra vieni ir stengiasi dėl nematomo tikslo. Vis dėlto, V. Krėvės Skirgaila yra tragiškesnis personažas nei Justino Marcinkevičiaus Mažvydas. Skirgaila nėra toks stiprus kaip Mažvydas – nors jis ir kovoja su aplink tvyrančiu blogiu, senais prietarais ir nori žmonėms gero, tačiau jį palaužia jam skirta našta. Todėl jis pasiduoda blogiui ir morališkai žlunga. Tuo tarpu Mažvydas atranda prasmę savo sizifiškame darbe ir jaučia džiaugsmą. Kita vertus, „Mažvydo“ pabaiga kuria dviprasmį jausmą: viena vertus veikėjas neša jam skirtą naštą, tačiau šeimos drama verčia jį suvokti savo padėties dviprasmiškumą ir pasirinkimo konfliktą.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kokias svarbiausias vertybes gina XX amžiaus literatūra? (Pirkta kalba, siūlau nemokamai)

Kokias svarbiausias vertybes gina XX amžiaus literatūra?

Šiais laikais grožinė literatūra gali būti lyg atgaiva mūsų kūnui ir sielai. Ją skaitydami atrandame daug sąsajų su savo patirtimi, suprantame, kokios puoselėjamos vertybės yra universalios ir svarbios visais laikais. Rašytojai plėtoja ir aptaria problemas, kurios aktualios jų amžiui, bet, pasirodo, tebėra svarbios ir šiandieniniame gyvenime. Todėl mes galime semtis iš grožinės literatūros išminties ir patirties bei ją pritaikyti savo gyvenime. Manau, kad Martyno Mažvydo puoselėtos  krikščioniškojo tikėjimo tiesos ir pažinimo svarba,  Vinco Kudirkos raginimas imtis veiklos ir Justino Marcinkevičiaus dramoje akcentuota gimtosios kalbos reikšmė  ir įsipareigojimas tėvynei yra tos vertybės, kurias reikia puoselėti ir plėtoti šiandien.

Pažinimo siekis ir dora – vienos iš svarbiausių vertybių, kurios akcentuojamos pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo raštuose. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas „Katekizmo paprasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.   Pirmosiose pratarmės eilutėse knygos vardu kreipiamasi į žmones: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit“, akcentuojama, kad mokslas sunkiai pasiekiamas, kad tėvai, nors ir norėjo mokytis, neturėjo galimybių, o dabar tokia galimybė atsirado. Todėl ir kviečia, kad ne tik patys mokytųsi, bet ir šeimyną mokytų. Dar viena vertybė, akcentuojama pirmojoje lietuviškoje knygoje, yra dorumas, susijęs su tikėjimo mokymu. Pratarmėje Martynas Mažvydas teigia, kad kiekvienas turi rasti kelią savojo tikėjimo link. „Šitą Sūnų ir Tėvą tikrai pažinsit, jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit. Be šito mokslo žmones regit kliedinčias ir deivių šimtą (jei tatai nemaž) turinčias.“  Skatina atsisakyti pagoniškų stabų garbinimo, ragina priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Ypač svarbu, kad nesistengia įbrukti savo nuomonės, o siūlo pažinti ir perprasti naująjį tikėjimą. Taigi, ,,Katekizmas“, nors yra religinio turinio knyga, vis tik labai svarbi mūsų kultūros istorijoje, nes propagavo ne tik krikščioniškąsias tiesas, bet ir rūpinosi žmonių išprusimu, skatino juos mokytis, dorai gyventi ir tuo pačiu pažinti krikščioniško gyvenimo tiesas.

Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno autorius – Vincas Kudirka jaunystėje buvo sulenkėjęs ir gėdijosi savo lietuviškos kilmės. V. Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877–1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos. Išėjęs pirmasis „Aušros“ numeris, sukrėtė V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Supratęs savo požiūrio klaidingumą, kaip pats rašo tekste ,,Keletas žodelių iš mano atsiminimų“, vieną akimirką ,,pasijutau lietuvis esąs“. Tuomet visą savo gyvenimą ir veiklą paskyrė lietuvybės puoselėjimui ir tėvynės laisvės siekiams. Su draugais išleido laikraštį „Varpas“. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo laikraštis, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Vėliau greta „Varpo“ V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia. Leidžiamame nelegaliame laikraštyje ,,Varpas“ V. Kudirka spausdino ir savo literatūrinius kūrinius. Eilėraštyje ,,Labora!” kreipiamasi į jaunus žmones ir teigiama, kad būtina imtis iniciatyvos ir veiklos, nes vėliau labai lengvai išsižadama idealų ,,dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto”. Kad žmogus įprasmintų savo gyvenimą, neužtenka mylėti tėvynę, būtina imtis aktyvios veiklos, dirbti, kovoti, kad tėvynė būtų laisva. Pritrūkus jėgų, stiprybės reikia semtis iš garbingos praeities ir siekti savo idealų. Taigi, aktyvi veikla dėl tėvynės gerovės ir kova už jos laisvę yra vertybės, kurios propaguojamos XIX a. pab. – XX a. pradžios literatūroje.

Tėvynės meilė ir įsipareigojimas yra akcentuojamos ir XXa. literatūroje. Justinas Marcinkevičius trilogijoje ,,Mindaugas”, ,,Mažvydas”, ,,Katedra” pasirenka istorines asmenybes ir kalba apie svarbiausias vertybes: valstybę, raštą ir kultūrą. II-ojoje trilogijos dalyje ,,Mažvydas” kuriamas dramatiškas pagrindinio veikėjo likimas, nes jam nepavyko suderinti asmeninęs laimės ir pareigos. Pastorius Mažvydas jaučia pareigą ne tik žodžiui, bet ir žmogu. Todėl Ragainėje šalia bažnyčios įkuria špitolę, kurioje glaudžiasi visuomenės atstumtieji. Mažvydas jais rūpinasi, yra ne tik kūno žaizdų, bet ir dvasios gydytojas. Jis taip nuoširdžiai džiaugiasi ąžuoliuko iš anapus Nemuno sodinimu, kad net leidžia pagoniškus ritualus atlikti. Mažvydui svarbiausia žmogus. Jis teigia, kad žmogus daug vertesnis už knygą, todėl, kai špitolninkai prisipažįsta nusikaltę, Mažvydas ne pyksta, o džiaugiasi: širdim į dangų pasisukot. Vadinasi, pareiga tėvynei yra tokia svarbi, kad žmonės aukoja asmeninį gyvenimą tik dėl to, kad šviestų ir prusintų liaudį.

Pasak F.Nyčės, menas atlieka tarsi konservavimo funkciją, apjuosia epochas ir atgaivina jų dvasias. Taigi, lyg nujausdami ateityje gresiančių svarbių vertybių išnykimą, rašytojai  stengiasi jas įamžinti savo kūriniuose. Galbūt kūrėjai turėjo viltį, kad kūriniuose išdėstytos mintys pakeis ne tik to meto gyventojų mąstymą, bet nulems ir ateinančių kartų požiūrį į tikrąsias vertybes. Turime būti dėkingi  rašytojams, nes jų kūriniai  padeda mums atrasti vertybes ir suprasti jų svarbą mūsų šiandieniniame gyvenime. Kiekvienas gyventojas bent maža dalele turi prisidėti prie to, kad būtų išsaugotos taip ilgai tausotos ir brangintos vertybės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją? (Pirkta kalba, siūlau nemokamai)

Kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją?

                      Tautos istorija yra svarbi kiekvienam žmogui. Mūsų prosenelių ir senelių praeitis duoda mums žinių, tradicijų ir vertybių pagrindą, kuris padeda suvokti savo tautą, jos kultūrą ir  istoriją. Lietuvių tautos istorija yra sudėtinga – nuo pat valstybės sukūrimo viduramžiais lietuviai turėjo kovoti dėl išlikimo ir išgyvenimo, šalį nuolat puolė kaimyninės valstybės, siaubė karai ar maras. Lietuva ne kartą buvo okupuota, patyrė daug represijų, karo nusiaubimų, trėmimų. Būtent tokie sudėtingi ir aštrūs tautos įvykiai ir išgyvenimai sukrečia žmones ir griauna, bet kartu kuria, žmogaus suvokimą ir pasaulėžiūrą. Skaudūs konfliktiški istoriniai įvykiai verčia žmones mąstyti, ieškoti klausimų į atsakymus, formuoti naują praeities ar tautos istorijos suvokimą. Literatūra yra įrankis norint perteikti ir kurti požiūrį į tautos istoriją. Literatūra, kaip žanras, yra lengvesnė nei kad istorinės knygos ir atskleidžia gyvus bei veikiančius veikėjų paveikslus, todėl ji keičia ir formuoja požiūrį į tautos istoriją. B. Sruogos „Dievų Miškas“ ir V. Krėvės „Skirgaila“ vaizduoja sudėtingas istorines situacijas ir jose atsidūrusius žmones. Savo kalbėjime ketinu aptarti, kaip literatūros tekstai, B. Sruogos „Dievų Miškas“ ir V. Krėvės „Skirgaila“, formuoja požiūrį į tautos istoriją.

Pirmiausia,  Balio Sruogos „Dievų Miškas“ formuoja tautos, atsidūrusios totalinės sistemos gniaužtuose ir naikinimo mechanizme ir bandančios išlikti, vaizdinį. Individas, apsuptas skausmo, mirties ir brutalumo, privalo atsiriboti nuo jį supančio blogio ir susikurti apsaugą, kuri jį apsaugotų nuo moralinio žlugimo ar beprotybės. B. Sruogai tai pavyko, nes jis  yra neeilinė asmenybė – vienas žymiausių lietuvių rašytojų. Jis yra poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarbą. Savo biografiniame kūrinyje „Dievų miškas“ autorius vaizduoja savo gyvenimą Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur jam teko susidurti su totalinės sistemos naikinimo mašina. Balys Sruoga buvo ne vienintelis lietuvis, atsidūręs Štuthofe – vokiečių režimas lietuvių inteligentija laikė pavojinga visuomenės dalimi, todėl ją uždarė į koncentracijos stovyklą sunaikinimui. Tai vaizduoja totalinės sistemos brutalumą ir tikslą sunaikinti mąstančią visuomenės grupę, kad nekiltų joks pasipriešinimas ar opozicija. Balio Sruogos kūrinys yra unikalus tuo, kad  jame parodyti du pasauliai – koncentracijos stovyklos realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas – yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros ir ne kultūros, žmonių ir ne žmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta. Tokiu būdu B. Sruoga norėjo išsaugoti vidinę laisvę, leidusią nepasiduoti išorės žiaurumui. Ironija, sarkazmas ir groteskas „Dievų Miške“ sukuria pasaulį, kuriame sąmojingas protas, žaisminga atjauta įveikia smurtą. Tai aiškiai matosi iš sarkastikų ir ironiškų sargybinių apibūdinimų. Pavyzdžiui, Balys Sruoga karikatūriškai ir ironiškai apibūdina Majerį:  „Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo“ ar “Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, –  atliekamų žindyvių jisai neturi“. Taip pat kai kurių scenų ironiški aprašymai, kad ir kokie baisūs būtų, kelia juoką: „Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm arti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas. Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu. Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, –  ko gi čia dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis – ir dūsauja!“. Pasitelkiant ironiją, sarkazmą ar groteską smurtas ir brutalumas netenka savo griaunamosios galios, o kultūra ir žmogiškosios vertybės laimi. Balio Sruogos gyvenime koncentracijos stovykloje buvo sudėtingas – autorius dirbo sunkius darbus ir akimirksniu neteko sveikatos, ilgą laiką gulėjo ligoninėje, vėliau tapo raštinės darbuotoju. Balys Sruoga tik per stebuklą išgyveno – jį leisgyvį griovyje rado Sovietų kariuomenė. Tačiau Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas“ nebuvo išspausdintas sovietmečiu, nes koncentracijos stovyklos realybė mažai kuo skyrėsi nuo Sibiro tremties vietų ar sovietinės sistemos žiaurumo. Vis dėlto, „Dievų miškas“ leidžia pamatyti žmogų ar tautą, besiremiantį savos kultūros vertybėmis, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo galia. O  tik taip asmenybė ar tauta gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams. Tauta turi ieškoti stiprybės savyje, kad sugebėtų išlikti ir nugalėti brutalią totalinę sistemą. Galima teigti, kad Balio Sruogos „Dievų Miškas“ leidžia suvokti žmogaus ir tautos padėtį totalinėje sistemoje ir padeda įvertinti savo tautos istorijos galią siekiant išsaugoti žmogiškąsias vertybes.

Kita vertus, Vinco Krėvės „Skirgaila“ atskleidžia, kokie sudėtingi yra kultūriniai pokyčiai tautos istorijoje. Kultūriniai pokyčiai yra ypač svarbūs, nes jie keičia tautos raidos kelią. V. Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja XIV amžiaus Lietuvą, kuri ką tik priėmė krikštą ir vis dar yra kryžkelėje tarp senosios ir naujosios pasaulėžiūros. Vis dėlto istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis Vinco Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pasaulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai. Dramoje vidinė tautos pokyčių drama yra išreiškiama per pagrindinio veikėjo, kunigaikščio Skirgailos, vidinį konfliktą ir moralinį žlugimą. Taip istorinis naujos kultūros, o senosios atmetimo, procesas susitelkia vieno veikėjo paveiksle.  Vincas Krėvė kurdamas Skirgailos paveikslą pasitelkia istorinį kontekstą: Skirgailą pavaizdavo kaip dramatišką figūrą, kuriai lemta skausmingu būdu jungti dvi epochas – pagonybę ir krikščionybę. Dramoje matome Skirgailos pastangas suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Skirgaila bendrauja tiek su krikščionių dvasininkais, tiek su pagonybę išpažįstančiu Stardu, bet Skirgaila palaiko krikščionybę, nes jis mato, jog taip Lietuvai bus geriau ateityje gintis nuo priešų. Stardas, aktyvus pagonybės propaguotojas mano, jog Lietuvai bus geriau su senaisiais dievais. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Nė vienas jam nepatinka, bet kaip toliau elgtis – jis nežino. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui.  Galima daryti aliuzijas su Antika ir sugretinti Prometėją su Skirgaila. Nors Prometėjas duoda ugnį žmonėms, tačiau jo niekas negelbėja. Tokia pati yra Skirgailos situacija, nes kad ir kaip jis pasielgs, jo niekas negelbės. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgaila – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio, bet jo situacija yra tragiška. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai. Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Pagrindinis veikėjas Skirgaila, palaužtas jam tekusios istorinės naštos ir paskutinės vilties sukurti laimingą gyvenimą su Ona Duonute, morališkai smunka. Tai simbolizuoja paskutinė dramos scena, kurioje Skirgaila įsako užkasti riterį Kelerį gyvą. Užkasęs savo priešą gyvą, Skirgaila žlunga kaip žmogus. Taigi, Vinco Krėvės drama „Skirgaila“ parodo sudėtingus istorinius procesus per vieno valdovo kančių prizmę, kas leidžia suprasti tautos istoriją, kaip ilgą, skaudų ir nesibaigiantį pokyčių procesą.

Apibendrinant galima teigti, kad Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Vinco Krėvės „Skirgaila“ atskleidžia, kaip literatūra formuoja požiūrį į tautos istoriją. Literatūra padeda suprasti tautos istoriją iš įvairių pusių. Literatūra leidžia pažvelgti į tautos istorijos procesus iš vieno ar kelių herojų perspektyvos. Literatūros tekstuose matome veikėją, gyvenantį jam skirtame istoriniame kontekste su tam laikui būdingais istoriniais bruožais. Šis veikėjas išgyvena tam tikrus istorinius įvykius taip atskleisdamas tų įvykių įtaką visu pirma individui, o po to – ir visai tautos istorijai. Pamatę veikėjo kasdienybę suvokiame to laikmečio istorijos realijas, o literatūra formuoja tautos istorijos vertinimą.  Taip, kaip autorius perteikia veikėją ar istorinius procesus, mums duoda tautos istorijos interpretavimo vaizdinį. Literatūra mums leidžia suprasti ir pajausti tautos istorijos formavimosi procesą ir svarbą kiekvienam žmogui.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia?

                      Garsus Lietuvos teatro režisierius Jonas Jurašas yra pasakęs, jog „negali nuo padų nusivalyti Tėvynės dulkių. Gyvenimo patirtis, kelionės, pažintys su kitais kraštais praturtina, bet išlieki toks, koks esi gimęs.“. Šios sąvokos sampratą ir reikšmę kiekvienas galime suprasti skirtingai, tačiau, manau, kiekvienas įžvelgsime vieną iš opių šiandieninės Lietuvos problemų – emigraciją. Savo kalba sieksiu atskleisti, kokia yra ta tikroji emigranto dalia, vaizduojama literatūroje.

Neretai atsitinka, kai žmogus, spaudžiamas nelaimių ir neturintis kitos išeities, renkasi ar net yra verčiamas priverstinai pasirinkti emigracijos kelią. Dauguma tokių piliečių palieka Tėvynę suprantama ne vien dėl finansinių sunkumų, tačiau dėl aktualios problemos ir šiomis dienomis – karinių konfliktų. Apie visa tai susimąsčiau perskaitęs XX a. poeto, dramaturgo, prozininko, publicisto, literatūros mokslininko Balio Sruogos memuarinį kūrinį „Dievų miškas“. Tai dokumentinė knyga, paremta tikrais išgyvenimais tremtyje. Sruogos atsiminimai neturi nuoseklaus siužeto, neatkuriama pasakotojo gyvenimo istorija. Kūrinyje rašytojas  pasakoja apie save: suėmimą, kelionę į stovyklą ir iš jos. Taip įrėmintas pasakojimas skirtas visgi ne asmeniškoms nuoskaudoms aprašyti, o lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti, apmąstyti visos   Europos katastrofą. Drąsiai galiu teigti, kad  tai –  mūsų istorijos dalis bei svarus priverstinės emigracijos įrodymas. Šios knygos pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, Štuthofo lagerio kalinys, kaip ir kiti patiria pažeminimų, paniekinimų. Pasakodamas jis stengiasi savo padėties nevertinti dramatiškai, kad skausmas nebūtų toks atviras. Viskas priešingai. Balys Sruoga pasižymėjo kaip ypač kandus, kibus publicistas, karštai ginąs savo nuomonę, mėgstantis provokuoti, erzinti. Tai nieko keisto, kad savo kūrinyje į daugelį dalykų žiūri su ironija: „Kaipgi čia dabar. Poetas lyrikas – ir lavonus tampyk!“. Būtent ironija ir kandus juokas padeda menininkui išgyventi. Taigi knygoje „Dievų miškas“ parodyti du pasauliai – konclagerio realybė ir jos ironiškas atvaizdas. Vienas funkcionuoja, kad griautų, o kitas – kad kurtų. Lagerio kaliniai – beginklės ir nuolankios aukos – iš paskutiniųjų stengiasi išlikti žmonėmis. Ir nežinia, kas jų laukia,  kada beišvys savo gimtuosius kraštus. O gal taip ir liks burnoje vien tremties kartėlis bei artimųjų ilgesys širdyje?

Tačiau kokios yra pačios populiariausios emigravimo priežastys? Manau, bet kokių praeivių apie tai paklausę, gautume atsakymą: „Dėl geresnio gyvenimo“. O pasiteiravę, kokie jų gyvenimo tikslai, išgirstume šią mintį : „ Noriu užsidirbsiu daugiau pinigų‘‘. Taip, atlygis ten didesnis, tačiau tikrai tas darbas nebus labai jau geras ar išsvajotas. Tiesiog daug kas  dirba tokį darbą, kurio nedirbtų būdami savoje valstybėje. Gana retai kuriam pasiseka susirasti geresnį darbą ar pasiekti  karjerą. Apie tai privertė susimąstyti žymaus XX a. vidurio lietuvių prozininko, dramaturgo, atskleidusio katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką Antano Škėmos romanas „Balta drobulė. Romano veiksmas trunka beveik parą – prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą – apie dvyliktą. Romane pavaizduota tik vieno personažo – keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku –  gyvenimo istorija. Tačiau ši istorija atskleidžiama ne vienu aspektu. Garšva dirbdamas Niujorko viešbutyje privalo vilkėti uniformą – tai tarsi suvienodinimo  ženklas. Su šiuo drabužiu Garšva jaučiasi tarsi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, vienutę primenančioje keltuvo kabinoje. Bet Antanas Garšva dar ir poetas. Bent tai jį gelbsti nuo kasdieniškos beprasmybės, rutinos bei darbo gniuždančios aplinkos. Taigi iš  romano „Balta drobulė“  kiekvienas galime pasisemti gyvenimiškos patirties ir išminties. Juk „ne viskas auksas, kas auksu žiba“.  Nors daug kam gali atrodyti, kad emigracija padės praturtėti ar suteikia tau geresnių  gyvenimo perspektyvų, tačiau reiktų  gerai apsvarstyti, ar verta dirbti beprasmį darbą vien dėl to, kad praturtėtum,  ar tai suteiks tau laimės ir geresnio tolimesnio gyvenimo?  Juk ne materialiuose turtuose yra gėris. Todėl drąsiai galiu teigti, kad didžiausias turtas – dvasios stiprybė bei visų artimųjų buvimas  šalia.

Šiais laikais jaunimas nemėgsta skaityti knygų , tačiau jose galima rasti daug svarbių pamokymų. Daugiausia pasikliaujame informacija,  kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Labai dažnai  tenka girdėti,  kaip  gerai svetur, atrodo,  lyg viskas ten taip idealu. Taip ir susigundo dauguma jaunų žmonių prisiklausę paskalų apie „dangų remiančius“ atlyginimus ir išvyksta svetur laimės „žvejoti“. Tačiau nėra viskas ten taip puiku . Būtent apie tai privertė susimąstyti giminaitės pasakojimas iš asmeninės patirties. Ji svetur jau gyvena vienerius metus. Dirba gana gerą darbą, viename  oro uoste Anglijoje. Neblogas darbas, aiškios perspektyvos… Tačiau kiekvieną ryta tenka keltis gana anksti, apie šeštą valandą  ryto ir keliauti į darbą. Darbas užima kone 12 valandų. Grįžus namo, savaime suprantama,  nebėra net jėgų, todėl krenti, anot pašnekovės,  tiesiai į lovą. Mano manymu,  tai didžiulis sveikatos eikvojimas. Už tokį darbą,  žinoma,  nemažai moka, tačiau viskas atsigręžia į būstų pirkimo ar nuomos kainas. Būnant emigrantu nusipirkti nuosava namą, jos žodžiais tariant, neįmanoma, arba įsigysi tarsi „degtukų dėžutę“ –  mažą namelį be patogumų. Taigi tenka nuomotis didesnį namą, tačiau tame name tikrai gyvena daug žmonių, kiti net su šeimomis. Ir tokiame name kambario nuoma tikrai nemaža, tačiau pigiau nei mažas namas be patogumų. Paklausu giminaitės, ko ji lauki labiausiai, visada atsakydavo – atostogų, nes gali grįžti į gimtus namus ir pailsėti nuo kasdienės rutinos. Tikrai nėra taip gerai emigravus, kaip daugelis šneka. Nors  ji ten gyvena visai neilgai,  tačiau jau daug ką pamatė ir daug ką patyrė. Žinoma, yra žmonių, kuriems pasiseka „prasisukti“,  tačiau, galvoju, tokių mažuma. Visgi  sudėtinga ir sunku be kitų pagalbos ir užnugario nors ir savo pastangomis kažką pasiekti.

Apibendrindamas galiu teigti, kad emigranto dalia ne visada klostosi kaip jis nori. Taip drįstu teigti vadovaudamasis įvairiomis patirtimis ( net  ankstesnių kartų ). Kaip sakoma, ne viskas ten  „rožėms klota“. Žinoma,  yra minusų ir pliusų, tačiau nė vienas mes nematome to, ką jau patyrė emigravę žmonės. Kai kurie net nesigilinę neria į visą šitą liūną stačia galva, o po to tenka grįžti nusivylus, nes svajonės nepatenkino lūkesčių. Kiekvienam patarčiau: pirma – gerai pagalvoti,  ar verta aukotis tik dėl materialių dalykų, o antra – ar tai suteiks tau laimės… Visu pirma,  svarbu gerai pagalvoti, pasiklausyti emigranto dalią patyrusių žmonių patarimų. Gal jie bent šiek tiek praskaidrins tą paskalų ir dirbtino gėrio miglą kiekvieno akyse ir padės apsispręsti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Seminaras „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“

2018- 04- 06 d. 10.00 val. Gargždų Kranto pagrindinėje mokykloje  organizuojamas seminaras „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“.

Lektorius Petras Gedvilas, Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas, VBE vertintojas,  pristato ugdymo metodus, padedančius ugdyti įvairius gebėjimus (skaitymo, rašymo) mokant lietuvių kalbos ir literatūros dalyko mokykloje (tiek žemesnėse, tiek vyresnėse klasėse), akcentuoja skaitymo (literatūros) svarbą ir įtaką gyvenime, nemažai dėmesio skiria įvairių žanrų tekstų (rašinių) kūrimo metodikai, literatūros svarbai mokinių rašto darbuose, dalijasi patirtimi, kaip mokyti samprotavimo ir literatūrinio rašinio.

 REGISTRACIJA e- paštu linair.gintaras@gmail.com

Daugiau informacijos:

2018-BALANDŽIO-veiklos-programa

 

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos:

Apsaugota: Seminarų „Lietuvių kalba ne tik egzaminui“ ir „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“ medžiaga [Seminarų dalyviams]

2018.03.16 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.