Bet ten nėra nei Lietuvos vaiko, nei juos mokančių mokytojų, lopšelių-darželių darbuotojų ir kitų asmenų, vedžiojančių vaikus, interesų. Ir, kaip su gailesčiu pastebėjo LŠĮPS pirmininko pavaduotojas Ramūnas Znutas po derybų su ŠMM, kad šiai institucijai visiškai nerūpi nei mokytojas, nei mokinys, nei ugdymo kokybė, kuria kaip vėliava mojuojama, kai reikia sumenkinti ir taip jau sutryptą bei pažemintą pedagogą ar „prakišti“ eilinę aferą.

Jausmas toks, kad mes neturim savo valstybės, ji nepriklauso mums, nepriklauso ir Lietuvos ateičiai – vaikui. Demokratija vaidinama tik tiek, kiek reikia papūsti miglą į akis, užtušuoti pasaulinio lygio turgų, kuriame perkama ir parduodama vaikystė. Kaip jums skamba derybose turginiai išsireiškimai, „pigus ir brangus vaikas“, „kvadratinių metrų poreikis mokiniui“. Man skamba kraupiai, kai vienam vaikui skiriamas dviejų vištų plotas, o skaičiuojant vienam mokytojui tenkančių mokinių skaičių, visuomet, lyg netyčia, įsivelia aritmetinė klaida.

Internautai pakvietė

Humoro nestokojantys internautai pakvietė ŠMM ministrę Jurgitą Petrauskienę birželio mėnesį į mokyklos suolą, nes atėjo laikas parodyti ir savo žinias. Pageidautina vilkėti sintetinę uniformą. Manau, tuo viskas pasakyta. Šokant pagal svetimą dūdelę visuomet išmintis išgaruoja. Mokytojams neturi rūpėti mokslo metų ilginimas, nes jie ir taip dirba, bet mamoms ir tėčiams – taip. Nors bandoma įrodyti, kad esame „minkštos galvelės“ vaikų kraštas, kurie neskaito, nerašo – tik užsieny į aukštesnę klasę juos kažkaip įrašo (tikriausiai iš pasigailėjimo), iš tikrųjų yra kita bėda. Neliko antramečiavimo, kurso kartojimo, pasirinkimo mokytis profesijos nuo aštuntos klasės.

Nemotyvuotų vaikų visada buvo, bet juos mokėme tol, kol jie išmoko, o ne padovanojome atestatą visiems, be jokios atrankos, ir tam mokslo metų ilgumas neturi jokios įtakos. Gerbtinas B. Burgio požiūris, kad motyvacijos stoka ateina iš valdžios, nes ten patenka žmonės ne todėl, kad gerai mokėsi. Valstybė pati sukūrė demotyvacijos sistemą, pasodindama į ministeriją arogantiškus prasisiekėlius, kurie tikrai neblizgėjo ir dabar nestebina savo žiniom.

Beje, Vokietijos mokinių atostogų grafike, kurį paslaugiai atsiuntė ten dirbantys buvę kolegos, mokinių atostogos už mūsų ugdytinių kur kas ilgesnės. Oi, įtiksim tarptautiniams spekuliantams atėmę iš pradinuko teisę galvelę pailsinti. Galvoje kirba vieno disidento mintis – „jums gali tekti atsakyti už vaiko ašaras. Istorijoje kartais nutinka teisingų dalykų“.

Namas pradėtas statyti nuo stogo

Kiekvienas mokytojas ar su mokykla susijęs sveiko proto bendrapilietis pasakys, kad švietimo reforma daroma ne nuo to galo. Tikrinti reikia tai, ko mokome, o mokyti tai, ko reikės gyvenime. Mokytojai praktikai šaukia, kad mokymo turinys turi būti pakeistas iš esmės, peržiūrėtas ir pritaikytas naujam laikmečiui. Gana užsiiminėti „zuikių medžiokle“ ir egzaminine loterija, o išanalizuoti tikras prastėjančio neraštingumo priežastis, kartu įvardinant ir tikrąsias. Gal tada ginti lėbavimo renginiuose susirinks mažiau tautiečių ir daugiau ateis ginti savo vaikų.

Egzaminų sistema paseno, ji tokia paini ir neadekvati, jog virsta keistoku grotesku. Pasitikėjimas mokytoju nulinis, o mokytojų „malimo“ aparatūra veikia be priekaištų – vėl girdime balsus, kad dar 10 tūkst. mokytojų turim paleisti „šunims šėko pjauti“.

Neseniai kalbėjausi su tokiu pedagogu – jo niekas nepriima į darbą, nes darbdaviui atrodo beviltiškai sugedęs, per daug sąžiningas, per daug žino įstatymus ir per daug stropus. Lietuva per metus atsikrato 6 tūkst. mokytojų… Ar užteks švietimo slibinui šio kąsnio ir kada bus pasakyta „stop“? Grubiu skaičiavimu, Lietuvos mokyklas jau paliko per 29 tūkst. vaikų vedlių. Ir nebūtinai netikusių. Štai jums dar viena neraštingumo priežastis – išėjo karta, kuri mokė skaityti ir rašyti…

Visas straipsnis:

Sustok, traukiny…