Archyvas

Kategorijos ‘Pro knygos langą’ archyvas

Rašytojas Tomas Dirgėla vasarą siūlo skaityti ne tik vaikams, bet ir rimtumo nevarginamiems suaugėliams

Rudenį pasirodys nauja vaikų rašytojo, fondo „Švieskime vaikus“ ambasadoriaus Tomo Dirgėlos knyga „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ (leidykla „Tyto alba“). Pasak autoriaus, šį kūrinį smalsiausiems skaitytojams – vaikams – įkvėpė didžiulio populiarumo ir Lietuvoje sulaukęs britų rašytojas Davidas Walliamsas. Kuris vaikas nėra skaitęs jo istorijų apie močiutę plėšikę, berniuką milijardierių ar klastingąją tetulę.

Apie Domą, Tomą, dingusią šluotą, apie tai, kuo jaunąjį rašytoją žavi brito istorijos ir kokias knygas rekomenduotų vaikams paskaityti šią vasarą kalbamės su Tomu Dirgėla.

– Tomai, tai kur pradingo šluota?

– Jei dabar imsiu ir išduosiu, skaitytojams bus neįdomu. Tad kaip tikrame detektyve palikime tai paslaptyje, kuri išaiškės ketvirtokų Domo ir Tomo dėka.

– Kas yra šie berniukai?

– Juokinga ir įdomi detektyvų porelė. Nors Domas kiek rimtesnis ir racionalesnis, o Tomas – įsimylėjęs, eilėraščius kuriantis plevėsa, šiam duetui puikiai pavyksta išsiaiškinti, kur pradingo Miestamiesčio mokyklos valytojo šluota…

– Knygos veiksmas vyksta mokykloje. Kodėl pasirinkai būtent ją?

– Nes nėra vaiko, kuris nežinotų mokyklos kasdienybės ar šiaip nebūtų įkėlęs kojos į mokyklą. Vieni mokyklą myli, o kiti jos nekenčia, bet skaityti apie kitų nuotykius joje turėtų būti įdomu ir vieniems, ir kitiems. O kai tie nuotykiai dar ir keliantys šypseną…

– Dingusios šluotos byloje bus ir juoko?

– Jo tikrai netrūks. Juk juoktis mėgsta visi vaikai be išimties ir perdėto rimtumo ligomis dar nesusirgę suaugusieji!

Skaitykite daugiau: 

Rašytojas Tomas Dirgėla vasarą siūlo skaityti ne tik vaikams, bet ir rimtumo nevarginamiems suaugėliams

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Lėtas intelektualus trileris: Undinės Radzevičiūtės „180“

Elžbieta Banytė

Lėtas intelektualus trileris

 

Turbūt visi žino ir supranta, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra truputį kaimietiškas, pagrįstas pažintimis, rekomendacijomis, protekcijomis ir dar balažin kuo. Dar vienas šito ramaus provincijos būvio požymis – aštrių debatų stoka: kadangi kraštas mažas, o kuriančiųjų ir kritikuojančių bendruomenė apskritai miniatiūrinė ir dargi uždara, visi tyliai ramiai pratoleruoja netgi tuos, kurių nemėgsta ar su kurių nuomonėmis kategoriškai nesutinka. Kažkas gali įsižeisti, pakišti kokią kiaulę, bet net ir tuo atveju tai tebus mažas rožinis paršelis: susidaro įspūdis, kad nieko išties didelio masto nevyksta. Kažkas pabando, nepavyksta, visi turi ką apkalbinėti, bet po kurio laiko kalbos nutyla ir vėl ramu. Kitaip tariant, esame it tie miestelėnai iš provincialaus kurorto, rodomo naujausiame Undinės Radzevičiūtės romane „180“.

Pati U. Radzevičiūtė yra iš tų, kurie ramų literatūrinį provincialumą, jei jau tęsiame šią alegoriją, sujudina sulig kiekviena naujai išleista knyga. Ji – ta „nelietuviška“, „išskirtinė“ rašytoja, kaip ją vadina ir kritikai, ir skaitytojai. Autorės vieša laikysena koreliuoja su jos rašymo stiliumi: interviu atsakymai trumpi, ironiški, kartais net subtiliai demaskuojantys klausimo banalumą. Nenuostabu, kad knygos laukiamos, perkamos, kad Knygų mugėje prie autografus dalinančios rašytojos stendo nusidriekia eilės. „180“ recepcija buvo dvipoliška: vieni sakė, kad romanas, kaip ir visi kiti rašytojos kūriniai, yra labai geras (pvz., Jūratė Čerškutė), o kiti – kad ne toks geras, nuobodokas, kad nusivylė (pvz., Virginija Cibarauskė, Indrė Audenytė). Įdomu pasižiūrėti, kodėl šis tekstas provokuoja tokius skirtingus atsiliepimus.

Visų pirma, tai galėtų būti kone neegzistuojanti šio romano intriga. U. Radzevičiūtės knygose veiksmo ir šiaip ne per daugiausia: krūvis koncentruojamas į taupią ironišką frazę, kruopščiai nušlifuotas frazes, subtilų neatitikimą tarp to, kaip dalykai atrodo, ir to, kokie jie iš tikrųjų yra. „180“ visus šiuos dalykus išlaiko – gavus bent penkių sakinių ištrauką iš romano, bet kuris lietuvių literatūra besidomintis iškart pasakytų, kas tą tekstą parašė. Škoto lojalumas slypi ne ten, kur jis apsimeta jį rodantis; Geografas, iš pat pradžių nepatikimas, pabaigoje pasirodo besąs labai pavojingas; net Vinstonas Čerčilis, minėto provincijos miestelio meras, nėra toks išprotėjęs, koks gali pasirodyti dėl galvos sužeidimo. Rodos, kone hamletiška situacija: visuomenės atstumtas ir bepročiu laikomas herojus stengiasi sužinoti tiesą… Tačiau romano veiksmas lėtas iki nuobodumo – kai kurie dialogai, rodos, skirti tik autoriniams lankams sudaryti: „ – Merkatorių rado? – paklausė Meras.

  • Kur?
  • Kiek?
  • Virš.
  • Limono?

Škotas linktelėjo.

  • Eurų?“ (p. 142)

Kai kas galėtų sakyti, kad šiame dialoge vyksta ironiškas personažų kūrimas: iš pernelyg trumpos, kone beprasmės be konteksto frazės matyti žmonių ir jų santykių neadekvatumas. Tačiau kai tokie pokalbiai kartojasi nuolat, o knygos visumoje jie visi atlieka tą pačią funkciją ir kiekvienas jų nėra kažkuo reikšmingas ar savitas, darosi panašu į žodžių spaudimą ir „gumos tempimą“.

Ištęstumas, lėtumas nedera ir su ant viršelio nurodytu žanru „intelektualus trileris“. „Intelektualumą“ turbūt turėtų žymėti vardai – Talis, Vinstonas Čerčilis ir kt. ir, be abejo, U. Radzevičiūtės „firminis patiekalas“ – gera, sodri ironija: „Jos kaip dvi priešiškos atominės supervalstybės, susikabinusios protokoliniam šokiui ir tyčia taikančios užlipti viena kitai ant kojos“. „Trileris“ galbūt dėl – šeimyninės neištikimybės motyvas, galimo nusikaltimo atrakcionų parke „tyrimas“, žmogžudystė ir sąmokslas knygos pabaigoje? Bet kuriuo atveju, iki gero ir įtempto trilerio (o thrill juk ir reiškia įtampą) romanas nepakyla: tam jis pernelyg praskiestas pseudointelektualiu vandenėliu. Pvz.:

„Žmogus visada turi būti pasiruošęs.

Kad visas tavo gyvenimas gali baigtis.

Bet kurią minutę.

Net jei nevyksta joks karas.“ (p. 71)

Taip ir lieka neaišku, kodėl visas tekstas suskaidytas trumputėmis vieno eliptiško sakinio pastraipėlėmis ir ką tai turėtų reikšti. Skaitymą toks manevras, žinoma, apsunkina. Gal čia ir slypi minėtasis „intelektualumas“ – jei keista ir net ne visada malonu skaityti, vadinasi, intelektualu? Tokiomis frazėmis sukuriamas radikalus nusišalinimas, nesuinteresuotumas tuo, kas vyksta. Bet naujų metaforų ar įvaizdžių nesukuriama, tekstas nepadaro to, ką turėtų padaryti kiekvienas trileris, kad ir koks intelektualus jis būtų – įtraukti. Niekad nemaniau, kad galima tuščiažodžiauti vieno žodžio sakiniais, bet, pasirodo, įmanoma viskas. Matyt, dėl to intriga nebe taip intriguoja, kaip galbūt galėtų. Laikinė struktūra irgi neįdomi ir, mano nuomone, nelabai tikslinga: pasakoti pradedama nuo vidurio, tada šokama į praeitį, o tada keliaujama smarkiai pirmyn. Pagal laiko atkarpas į tris dalis sukapotas ir romano tekstas.

Žinoma, U. Radzevičiūtės talentui nugesinti reikia kur kas daugiau nei kiek praskydusio teksto. Kaip ir kituose romanuose, taip ir šiame ryški eseistinė su mūsų kasdienybės realijomis sietina plotmė. „Strekaza“ šaipėsi iš visko – flirto, meilės romanų, darbo, kasdienybės apskritai, „Frankburge“ pašaipos objektu tapo biurai ir jų banali tuštybė, „Žuvys ir drakonai“, beje, smarkiai verčiama į užsienio kalbas knyga, kalbėjo apie globalizaciją. Apie ką tuomet „180“? Argi tik apie provincialumą? Šyptelėti dažnai verčia punktyriškos sąsajos su aktualijomis: dvokiantis kurorto ežeras, tilto statyba ir kt. Pati rašytoja viename iš interviu sakė, kad jai rūpėjo situacijos, kai viskas staiga pasikeičia „180 laipsnių kampu“, kai per vieną minutę žmogus gali viską prarasti. Išties knygoje tokių pasikeitimų fiksuojama nemažai, ypač įsimintina šiuo požiūriu pabaiga. Savotišką įspūdį daro ir ironiškai ramus, netgi ciniškas tonas, kuriuo pasakojama apie asmenines veikėjų tragedijas ar džiaugsmus – žiūrint kieno perspektyvą bandysime išlaikyti. Ko gero, ir gyvenime taip yra: labai jau neįspūdingas tas virsmas, kur kas banalesnis ir kasdieniškesnis, nei jį mums piešia patetišką muziką fone grojantys ir perkreiptus veikėjų veidus rodantys Holivudo filmai.

Pasakojimo perspektyva yra vienas tų dalykų, kurie šį nešedevrą kiek pakylėja. Nors pasakotojas visažinis (kalbama gramatiniu trečiuoju asmeniu) ir ironiškai nusišalinęs, jo figūra nesutampa su įvykių suvokėju. Suvokėjas yra Vinstonas, minėtasis meras, tačiau pasakotojas kartais nustoja fokusuoti jo žvilgsnį ir gilintis į jo percepciją. Pastebėtina, kad pirmojoje ir trečiojoje dalyje, kuriose įvykiai klostosi Vinstonui jau patyrus galvos traumą, jo perspektyvos itin daug. Jei ne trečias gramatinis asmuo ir ribotam Vinstono protui aiškiai nebūdingi ironijos blyksniai, beveik galėtum pamanyti, kad pasakotojo ir veikėjo figūra sutampa. Tai yra dar viena priežastis, kodėl „180“ nėra labai lengvai paskaitoma knyga (tačiau pabrėžiu, kad tai nėra priekaištas, netgi priešingai). Antroje dalyje, kurioje Vinstonas dar nesutraumuotas, pasakotojo rolė daug ryškesnė, taigi ir įvykių seką suvokti daug lengviau, jie nėra sudrumsti neįprastų kiek besiveliančių minčių ir vos ne sociopatiško elgesio, tačiau logiškai suvokiamo elgesio. Kadangi pasakotojo ir suvokėjo perskyra nuolat žaidžiama, perspektyva ir pasakotoju nereikėtų pasitikėti. Tad kyla klausimas, kiek Vinstonas iš tiesų paveiktas galvos traumos. Ar jis šiek tiek apsimetinėja kvailesniu nei yra? Ar toks elgesys, desperatiškas bandymas aiškintis tiesą – apsėdimas, obsesija? Galvojant apie tai bent truputį praskaidrėja nuobodulys, šiaip kiek pakankinantis skaitytoją.

Taigi vargu ar romanas yra nesuprastas ir dėl to smerkiamas šedevras, tačiau jis tikrai neblogesnis (minėtais atvejais – ir geresnis) nei didžioji dalis likusio 2015-ųjų prozos derliaus. Romano nereikia smerkti – manau, daugelio kritikų lūpomis, kažkiek ir mano pačios, kalba kiek nuvilti lūkesčiai arba šioks toks pasimetimas. U. Radzevičiūtė pelnytai užsitarnavo savo „išskirtinės rašytojos“ reputaciją: ji išties kiekvienoje knygoje parodo šį tą naujo ir, turėdama savitą stilių, geba netiražuoti ir nenubanalinti savo rašymo. Tenka pripažinti – „180“ tikrai visai kitoks nei iki tol jos parašyti romanai. Nors jį laikau vienu iš silpniausių rašytojos tekstų, tačiau kaip visada godžiai ir su nekantrumu lauksiu naujos knygos.

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Kai kirtis į galą šoka (Odilė, arba Oro uostų vienatvė : romanas / Valdas Papievis)

Elžbieta Banytė

Kai kirtis į galą šoka

(Odilė, arba Oro uostų vienatvė : romanas / Valdas Papievis. ­– Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.)

 

Valdo Papievio knygos visada išeina be triukšmo, agresyvių reklamų ar kokio kitokio viešumo. Pasirodo teksto ištrauka kultūrinėje spaudoje, ir to pakanka. Kai knyga išleidžiama, į potencialaus skaitytojo gyvenimą ji tarsi pati ateina: nusiperki knygą, o po paros bičiulis sako: „Jei nori geros knygos į kelionę, tai…“ Ko gero, Papievis tapo savotišku „popsu“, tik ne tiems, kurie šluote šluoja „Vilko valandą“, o aniems kitiems, ramiai vakarais skaitinėjantiems poeziją ir reguliariai besilankantiems teatruose. Ramios knygos ramiais viršeliais su ramia „reklama“ – žodine pažįstamų, kurių nuomone ir skoniu pasitikima, rekomendacija, kurios daugiau nei pakanka. Galų gale, autoriaus pavardė jau pati skamba kaip kokybės garantas. Kaip prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu sakytų – elitinės kultūros lauko žaidėjams. Nemėgstu šito pakeltais antakiais tariamo žodžio, bet jis braunasi į tekstą ir galvą kiekvienąkart, kai į rankas imu Papievio kūrinį.

Įdomu atidžiau pažiūrėti, iš kur kyla papieviška žodžio magija ir kiek ji užburianti naujausioje knygoje – „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Kaip visada Papievio tekstuose nerasi daug gryno naratyvo, veiksmo pasakymų sekos. Knyga pradedama nuo neįvardyto veikėjo, sutampančio su teksto pasakotoju, pamąstymų oro uoste ir susitikimo su namsarge Paula. Jis kiek nustebęs, nes sutikimo grįžus iš kelionės nesitikėjo. Tada laiku šokama atgal ir kone per tris šimtus puslapių pasakojama pasakotojo ir Odilės, elegantiškos devyniasdešimtmetės paryžietės, pažinties istorija. Jų santykiai klostosi nuo paprasčiausių buities dalykų – Odilė nuomoja nedidelį kambarėlį – iki prisirišimo, draugystės, kone šeimyniškumo. Tada vėl grįžtama į kalbamąjį momentą – paaiškėja, kad Paula norėjo iš Romos grįžusiam pasakotojui pranešti apie šeimininkės mirtį. Toliau pasakojimas juda chronologiškai: butą nusiperka nauji savininkai, pasakotojas verčiamas išsikraustyti, bet vis dėlto per plauką lieka savo kambarėlyje. Paskutiniame knygos segmente trumpai minimi kiti knygos veikėjai, su kuriais pasakotojas susipažino dėl Odilės: kambarinė Selma, mėsininkas Liojikas, ponia Furnjė, Sebastianas. Liūdna tiesa – kai miršta vienas žmogus, ypač toks ryškus, kaip Odilė, pažįstamų ratas išyra. Juolab kad pasakotojas už visus Odilės draugus ir pažįstamus buvo gerokai, turbūt daugiau nei dvigubai, jaunesnis. Ne veltui Odilės vardu pavadintas romanas: skaitant aiškėja, kad

Atrodo, banali kasdienybė. Negali to vadinti meilės istorija: pasakotojas Odilei jaučia beatodairišką pagarbą, simpatiją, bet ką daugiau – sunku pasakyti. Odilė savo kilme, padėtimi, šeimos istorija, išsilavinimu įkūnija visą jau beveik išnykusią visuomenės kartą. Ši karta gimė XX a. pradžioje, jų jausena, elgsena, vertybės buvo nuspalvintos La Belle Époque kiek naivaus, švelnaus, melancholiško grožio ir graudulio. Tiesą sakant, ir pagrindinis veikėjas yra toks: melancholiškas, romus, mėgstantis senus daiktus, besiilgintis gero gyvenimo, nors, priešingai nei Odilė, neturi tam galimybių. Vardas „Odilė“ yra senovinis, kilęs iš tos pačios germaniškos šaknies kaip „Otilija“ ir reiškiantis „turtingas“ arba „sėkmingas kovoje“. Taip pabrėžiamas visokeriopas senosios moters turtas: ir materialusis (Odilė nešioja skrybėlaites, rūpinasi savo išvaizda, mėgsta skanų maistą, gerą viskį, mėsą perka brangiausioje mėsinėje), ir, tikėtina, vidinis – jai rūpi įdomūs pokalbiai, nebanalios kompanijos, be to, per ilgą gyvenimą yra sukaupusi didžiulę patirtį. Jos buvimas – tebūnie tai kasdienis senos ir ligotos moters buvimas – paženklintas kokybės, tikrumo ilgesio ir bandymo jį išsaugoti. Tai – aristokratiškos laikysenos, kartais gal kiek paviršutiniškos, bet dėl to nemažiau gražios, pavyzdys. Išties Odilės gyvenimas buvo aristokratiškas: ji galėjo sau leisti niekada nedirbti, bandyti mėgėjiškai piešti, rašyti, lankyti priėmimus. Ko gero, daugeliui mūsų tai gali pasirodyti lengvas „dykas buvimas“, tačiau kitados turtingi žmonės taip gyveno. Ar dėl to jų gyvenimuose buvo mažiau kančios? Romanas aiškiai sako, kad ne, kad Ko gero, Odilė – visos į praeitį nueinančios gyvensenos personifikacija, ir pasakotojas iš tiesų ilgisi ir su grauduliu stebi ne tiek senos ligotos paryžietės, kiek ištisos epochos lėtą ir dėl to lėtumo dar liūdnesnį nyksmą.

Susidaro įspūdis, kad visa tai jau kažkur girdėta: vienatvė, neįvardytas personažas, beprasmybe švelniai dvelktelinti vagabundiška flâneur, klajotojo, vaikštinėtojo, buitis, net ir tas pats XIX a. – XX a. sandūros, „gražiosios epochos“, ilgesys. „<…> nė numanyt nenumanėm, kad ji – dar viena La Belle Époque, kaip ir prieš pusantro šimto metų nei po Liuksemburgo sodą vaikštinėjančios ponios ilgomis sukniomis ir skrybėlėmis <…> nė manyt nenumanė, kad andainykštė La Belle Époque juos lydi į Pirmojo pasaulinio karo tranšėjas. Kad gyvenam laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.“ (p. 11) Iš kur ši citata? Ogi iš 2010 m. pasirodžiusio V. Papievio romano „Eiti“, kuris, mano nuomone, lieka geriausiu autoriaus kūriniu. Tokių sutapimų, kur „Eiti“ ir „Odilė“ persikloja, yra ne vienas ir ne du. Kartojasi ir vaikščiojimo, ėjimo, klaidžiojimo be tikslo, kuris gilesniame teksto lygmenyje atitinka einantį laiką, norą ir negalėjimą jį sustabdyti, motyvas, vienatvės tema, šįsyk besipuikuojanti ir pavadinime ant viršelio. Tik „Eiti“ viskas lyg ir labiau sueina – Pietų Prancūzijos koloritas, dvi susipykusios moterys, į kurių istoriją patenka suvokėjas, ilgi, banguojantys, žingsnių ritmu judantys sakiniai, kartais pertraukiami vieno žodžio ar trumputės pastraipos stabtelėjimo.

Kitaip tariant, analizuojant „Odilės“ turinį po kiek laiko pasidaro aišku, kad šiame romane nieko itin naujo, lyginant su „Eiti“ ar net dar ankstesniu „Vienos vasaros emigrantai“, daug nepateikiama. Vienintelis naujas dalykas – padidinta sentimentalumo, kuris lyg ir turėtų rodyti Odilės įdomumą, rafinuotumą ar jautrumą. Ypač aiškiai pernelyg sentimentalios gaidos suskamba mažame pačios Odilės rašytame apsakyme. Šis „tekstas tekste“ – kurortinės meilės istorija – yra, žinoma, visiškai klišinio siužeto ir absoliučiai neintriguoja. Tačiau kaip romano dalis jis parodo naivumą kaip kažką teigiamo: prarastą žmogaus dalelę, kurios ilgimasi: juk naivi buvo ir aprašytoji La Belle Époque. Tad naivumas ir sentimentalumas ryškėja ne kaip kokia blogybė, kvailumas, o kaip gero gyvenimo ir ramybės pagimdyta savybė, kurios mūsų skubantis amžius netekęs, tačiau romantikai vis dar tebesiilgi. Taigi Odilė turtinga ne tik pinigų: pasak pasakotojo, joje dar yra šis tas „mergaitiško“, valiūkiško, iš „teksto tekste“ galima matyti – sentimentalaus, kas konkrečiai šiame tekste įgauna teigiamą vertę. Galima su tuo sutikti, galima nesutikti, bet pripažinkime, kad literatūrą užvaldžiusiai ironijai, kartais peraugančiai į sarkazmą, ir „iliuzijų neturėjimo“ ideologijai antitezė irgi reikalinga. Ar patiks, ar ne – jau skonio reikalas.

Papievio kalba visada graži ir suvaldyta: mano galva, šis rašytojas atstovauja geriausiai lietuviškos poetinės prozos tradicijai, ją kiek transformuodamas, „nuskusdamas“ su poetine proza dažnai siejamą kaimo aplinką, gamtos garsus ir pan. Tačiau „Odilėje“ ryškus savotiškas – vietomis žavus, o kartais kiek erzinantis – aspektas: pagrindinis veiksmažodis nukeliamas į sakinio pabaigą. Panaši tendencija matoma ir ankstesniuose tekstuose, tačiau ten ji mažiau krenta į akis, nes ši specifiška inversija ten nesirodo kone kiekviename sakinyje, kaip kad „Odilės“ atveju. Tokia bendra teksto strategija: svarbiausi dalykai (veiksmažodis – gramatinis sakinio centras) lieka pabaigoje. Liūdna heideggeriška tiesa: gyvenimo pabaiga įprasmina gyvenimą, netektis ir liūdesys žmogų brandina. Senatvė rodoma ne kaip beprasmis (kaip dažnai paslapčiomis ar viešai linkstama manyti) buvimas, o kaip emociškai labai intensyvus etapas. Odilė ir jos draugai mirčiai ruošiasi: tvarko daiktus, surašo testamentą, pasako savo paskutinę valią draugams ir artimiesiems. Artimųjų santykis su mirtimi daugiau praktinis: tenka spręsti laidotuvių, testamento, buto, įvairias finansines problemas, o gedulingi pietūs ritualinį sakralų matmenį jau praradę. Kai vieno žmogaus sakinys užsibaigia, kitų dar tęsiasi, keliauja iki to paskutinio veiksmažodžio. Galima būtų ir kitaip interpretuoti, pavyzdžiui, sakyti, kad inversijos kuria poetišką efektą, melancholišką nuotaiką, atkreipia dėmesį į pačią kalbą, ieškoti metatekstinių strategijų ir t. t. Visa tai, žinoma, tiesa. Tačiau skaitydamas aiškiai jauti, kad keliolika puslapių dar buvai užburtas, pakerėtas, o knygos pabaigoje veiksmažodis gale jau truputį ir per gerklę lipa.

Visgi romanas žavi įdomiomis metaforomis, romantišku Paryžiaus koloritu, geba perteikti tas keistas būsenas, kai esi dar gyvas, bet lauki mirties, kai gyveni, bet jauti, kad laikas slysta pro tave, nieko per daug nepalikdamas ir tavęs tarsi nepaliesdamas. Tarpinė „poetinė proza“ puikiai tinka tarpinėms būsenoms, kurių kiekvienas turbūt patiria, parodyti. Todėl, nepaisant visos išsakytos kritikos, romaną skaityti įdomu, jis vertas skaitytojo laiko ir pastangų, nors tikrai niekaip negali pretenduoti į geriausio (ar netgi labai gero) V. Papievio teksto statusą.

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Fantasmagoriškas sukimasis ratu (apie Herkaus Kunčiaus „Dervišą iš Kauno“)

Elžbieta Banytė

Fantasmagoriškas sukimasis ratu (apie Herkaus Kunčiaus „Dervišą iš Kauno“)

 

Kartą paklausiau pažįstamos, kur ji gyvena. „Nagi tame pačiame name, kur dirba bioenergetikas Algridas Jegerskas, Gėlių gatvėje“, – ramiai mestelėjo ji. Žioptelėjau. Panaši reakcija buvo, kai dar mokykloje viena mokytoja ramiai pasiūlė nueiti pas kažin kokią raganą, kad išgydytų chronišką slogą. Tada pagalvojau visai, kaip dabar skaitydama dar per Knygų mugę pristatytą Herkaus Kunčiaus romaną „Dervišas iš Kauno“: „Viešpatie, kokia nesąmonė“. Nors ir patiko profesionaliai valdoma kalba, kai kurie juokeliai, bet visa kita atrodė pernelyg panašu į narkotinį kliedesį. Dervišai? Seksualinės orgijos sovietiniame Kaune? Keturi buteliai degtinės per vakarą? Du girtuokliai šarlatanai, paskui save traukę minias žmonių? Ką? Kam rašyti apie šitą fantasmagoriją? Kokia prasmė ją kurti? Juk čia dar sunkiau patikėti nei Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazu“, o alegoriško pasakojimo kur kas mažiau.

Visa tai mąsčiau ir piktai žymėjausi paraštėse. Ir, tik baigusi skaityti romaną, internete sužinojau, kad tie du dramatis personae, šarlatanai ar „dervišai“, yra realių asmenų prototipai. Turimi galvoje Abajus Borubajevas ir Mirza Korudbajevas, kurie devintajame dešimtmetyje, keleri metai prieš sovietinės sistemos griūtį, apsilankė ir Lietuvoje, buvo laikyti savotiškais ekstrasensais ar guru ir tikrai prisidėjo nužudant garsų aktorių Talgatą Nigmatuliną. Tada, perskaičiusi dar porą interviu su autoriumi ir pasikalbėjusi su šeštajame dešimtmetyje gimusiais tėvais, supratau, kad ne tuščios pagyros ir absurdiška pretenzija į socialinės realybės plotmę yra šis anotacijos sakinys: „H. Kunčius su sociologo, net psichoanalitiko nuovoka kantrybe tyrinėja Lietuvos dabartį, lygia greta darydamas plačius ekskursus į netolimą praeitį“. Ir tada mano smegenis ištiko kone su Brežnevo laikais lygintina stagnacija.

Gimiau devyniasdešimtųjų liepą. Po Kovos 11-osios mama visiems, kas netingėjo klausytis, gyrėsi, kad jos vaikas gims nepriklausomoje Lietuvoje. Kai man sukako aštuoniolika ir pirmąkart ėjau balsuoti, rinkimų komisijos pirmininkė padovanojo LR Konstituciją su specialiu įrašu – tokią gavo visi tądien balsuoti atėję aštuoniolikmečiai. Lyg ir nei šis, nei tas: niekad nesupratau šito šumo apie „pirmąją Nepriklausomybės kartą“.

Kam atvirauju? Kad visiems, kas skaito recenziją, būtų aišku: Bizantijos imperija man mažiau egzotiška, negu Sovietų Sąjunga, nes graikiškai moku, o rusiškai ne. Kad faktas „sovietmečiu būdavo kuriami penkmečio planai“ arba „sovietmečiu džinsai buvo deficitas“ tikriausiai daug kam iš mano kartos žmonių skamba labai panašiai, kaip „ketvirtasis Kryžiaus žygis įvyko 1204 metais“. Kitaip tariant, sovietmetis jame negyvenusiems reiškia tiek, kiek jo liekanų ir ženklų sugebama atpažinti, ir tiek, kiek skaityta arba girdėta iš jį patyrusių pažįstamų. Su patirtimi Nepriklausomybės kartai sovietmetis siejasi minimaliai: dabartinė realybė jau greičiau yra kavinė, kurioje groja apyprastis techno ir veikia greitas wi-fi, o ne murkšlina Kauno tarpuvartė, kur už neaiškiais keliais gautus rublius iš po skverno perkamas nelegalus alkoholis. Taigi natūralu, kad sovietmetis, rodomas „Derviše iš Kauno“, man iš pirmo žvilgsnio atrodo su dokumentine plotme susietas tiek pat, kiek „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“. Sunku patikėti žmonių naivumu, apgavikų įžūlumu, KGB veikimo būdų absurdiškumu ir begėdiškumu, bendra moraline pelke, kur ribos tarp gėrio ir blogio, teisybės ir melo, rimtumo ir absurdo, ateizmo ir šarlatanizmo kone nebeegzistuoja. Tad rašyti šią recenziją irgi buvo labai sunku: neišvengiamai atsitrenkiu į dalykus, kurių nežinau arba, žinodama faktiškai, suprantu kitaip, nei juos patyrę.

Gal kai kam gali pasirodyti, kad knygoje yra per daug Gavelio, kad liktų vietos Kunčiui, tekstai konstruojami akivaizdžiai kitaip, nei garsiojo mūsų postmodernisto. Žinoma, juodas, kartais net gašlokas humoras, sovietmečio aplinka, alkoholis, absurdiškos situacijos tekstus sieja. Tačiau R. Gavelio tekstams būdingas ne dokumentiškumas, o fikcija, kuri labai savitu būdu, it koks kreivas veidrodis, parodo sovietinę visuomenę. Realybės kontūrai ten užmaskuojami, slepiami, nors neabejotinai egzistuoja ir norint gali būti atkapstyti. Be to, jo tekstų kalbamasis momentas labai aiškus: apie sovietmetį kalbama iš sovietmečio perspektyvos (išskyrus paskutines knygas). H. Kunčiaus knygoje dokumentinė, „tikrovės“ plotmė pabrėžiama įvairiais būdais: ir anotacijoje, ir gausiuose autoriaus interviu, ir teksto forma – knygos gale pateikiamuose išrašuose iš KGB ataskaitų. Be to, neabejotinai galima atpažinti kai kuriuos Kauno keistuolius, pvz., būrėją-kirpėją Jadvygą. Dabarties plotmė knygoje užima kone tiek pat vietos, kiek sovietmečio vyksmas. Taigi H. Kunčius bando atlikti savotišką tyrimą: jau praėjo daug metų, tačiau sovietmetis niekur nedingo, jis ir toliau veikia žmonių mąstymą, visuomenės sanklodą. Kadangi remiamasi tikromis istorijomis ir neišgalvotais faktais, ši išvada šiurpina dar smarkiau.

Ji gimsta iš antrosios romano plotmės, kurioje rodomas šių dienų Kaunas. Jame ir vėl bastosi du „zikrus“ – seksualines orgijas, neva priartinančias prie Dievo – rengiantys apsišaukėliai. Dvi laiko plotmes jungia ne tik situacijų paralelizmas ir ta pati erdvė, bet ir asmuo. Tai – Mečislovas, kurį KGB sovietmečiu užverbavo sekti Abajų ir Mirzą. Agentas Mečislovas savo ataskaitas pasirašinėjo  kodiniu vardu „Dervišas iš Kauno“. Išvydęs du naujuosius dervišus kirpėjos-būrėjos Jadvygos garaže, Mečislovas atpažįsta jaunystės laikų kankintojus ir padega pastatą dar tebevykstant „zikrui“. Žinoma, tai – simbolinis žingsnis: tokiu brutaliu būdu bandoma atsikratyti sovietmečio šmėklų, nutraukti toliau tebevykstančią absurdo grandinę, kurios tęstinumą dvi paralelinės, iš dalies net persidengiančios plotmės ir fiksuoja.

Bandymas suprasti mūsų dabartį fiksuojant absurdiškas, norisi sakyti – idiotiškas sovietmečio patirtis ir traumas yra neabejotinai patrauklus ir įdomus. Sovietmečio ženklai, traumos, jų raiška, pokyčiai per Nepriklausomybės laikotarpį vienose srityse ir nykus jų nebuvimas kitose – mėgstama H. Kunčiaus tema, kurią jis įvairiais aspektais ir būdais svarsto ir kitose knygose: „Nepasigailėti Dušanskio“, „Lietuvis Vilniuje“ ir kt. Nei temų ir idėjų, nei stilistikos lygmenyje „Dervišas iš Kauno“ neišsiskiria iš kitų H. Kunčiaus tekstų: autorius lieka ištikimas kandžiai pasakojimo manierai, aštrokam stiliui, žaidybiškumui. Tačiau minėta dviplanė laiko struktūra šį tekstą praturtina, suaktualina, sukuria kažką, ką beveik norėtųsi vadinti eseistinio mąstymo (pagal Michailą Epšteiną)  užuomazgomis – neabejotiną suaktualinimą, paralelių ieškojimą, bandymą intelektualiai „kalbėtis“ su skaitytoju.

Kodėl Lietuvoje tiek daug naivumo, kodėl žmonėmis gali manipuliuoti „ekstrasensai“, kodėl trūksta kritinės minties? Kodėl sunku atsispirti pagundoms? Kodėl Jadvyga neturi kasos aparato? Ar įmanoma buvo priešintis sovietinei sistemai? Juk Mečislovas paskui Mirzą ir Abajų sekė pradžioje smalsaudamas, o vėliau įkalbėtas draugu apsimetusio KGB agento ir jo kone nesąmoningai užverbuotas. Kaip noras nepaklusti, neleisti, kad propaganda plautų smegenis, peraugo į dar didesnį naivumą? Štai ką bando svarstyti „Dervišas iš Kauno“. Šis romanas, mano nuomone, nėra literatūros šedevras ar kertinis šių metų literatūros tekstas – iki to jam trūksta daugiau savitumo, netgi, sakyčiau, subtilumo. Tačiau jis verčia permąstyti mūsų gyvenamąją realybę, suprasti save pačius kaip sovietmečio „paveldėtojus“. Ir kaip elgtis, kai jau gavai tokį šaunų palikimą? Naikinti? Permąstyti? Ir naikinti, ir permąstyti? Nekęsti ir vengti? Domėtis? Nemąstyti ir toliau Nepriklausomos Lietuvos realybei bandyti taikyti pasenusias absurdiškos epochos kategorijas? Romane rodomi visi šie reakcijos į savo trauminę kolonialistinę patirtį būdai. Patrauklus bruožas – kad nei vienas būdas nėra suabsoliutinamas, vieni švelniau, kiti aštriau šaržuojami, paliekant klausimą atvirą.

Kas tikrai gali erzinti – nepatrauklus, netgi primityvokas teksto maketavimas, išleidimas ant sunkaus akinamai balto popieriaus, siaurutės paraštės, banalokas viršelis. Fizinis knygos vaizdas ir pojūtis kontrastuoja su tekstu: norėtųsi lengvo, gelsvo popieriaus, kuris primintų senas bylas, fiziškai išryškinto kontrasto tarp sovietmečio ir Nepriklausomybės Kauno plotmių, gal netgi kitokio šrifto. Žinoma, recenzijoje reikia kritikuoti tai, kas yra, o ne mąstyti, kaip galėtų būti, tačiau maketuotojų ir leidėjų pasirinkimas knygą daro nepatrauklesnę, negu ji, mano galva, nusipelnė.

Nepaisant to, „Dervišas iš Kauno“ galėtų būti skaitomas ir mėgstamas tiek vyresniosios, sovietmetį išgyvenusios, kartos, tiek jaunųjų, tokių, kaip aš, kurie istoriją moka pagal klasikinį Paulio Ricoeouro receptą – per naratyvą, pasakojimą. Manau, knyga aktuali ir vis populiarėjančių sovietmečio tyrimų kontekste kaip literatūrinis būdas kalbėti apie teoriškai vis dažniau apmąstomus dalykus, „pilkąsias zonas“, rezistenciją ir paklusimą sistemai tuo pat metu sovietinėje visuomenėje.

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Atokuma su gulbėm ir kregždėm (Dvi saujos laiko: eilėraščių rinktinė / Antanas Kalanavičius)

Elžbieta Banytė

Atokuma su gulbėm ir kregždėm

(Dvi saujos laiko: eilėraščių rinktinė / Antanas Kalanavičius; sudarė Perpetua Dumšienė ir Rimvydas Stankevičius. ­– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.

 

Gyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas – nuo mokyklos jaunesnių klasių iki gyvenimo pabaigos rašė. Tik šioje pasakoje nėra „ilgai ir laimingai“, veikiau net priešingai: nebaigęs mokslų, bedarbis, sovietinės cenzūros išstumtas iš bet kokio literatūrinio gyvenimo, skurdęs savo gimtojoje Dzūkijoje, senoje tėvo kalvėje patyliukais dirbinęs peilius rago kriaunom, lėtai žiūrėjęs, kaip tie keli žmonės, buvę su juo, po truputį išeina: kas Anapilin, o kas iš jo gyvenimo, o pats užgeso taip ir nesuspėjęs sulaukti nei vienos išleistos savo knygos 1992 m., sulaukęs vos 47 metų. Kai jau atgavus Nepriklausomybę Varėnos valdžia norėjo išleisti Sigito Gedos, kaip dzūko, knygą, pastarasis jos atsisakė ir pasiūlė išleisti A. Kalanavičiaus rinktinę ir taip iš tiesų praturtinti krašto kultūrą. Bet valdžia to nepadarė: maža to, kai iš Rašytojų sąjungos skurstančiam Kalanavičiui atėjo finansinė parama, paštininkė tai palaikė klaida ir jam pinigų neišdavė: kas gi siųs pinigus tokiam keistuoliui. Su kuriančiųjų bendruomene jo ryšiai buvo punktyriški: kaip naujosios rinktinės įvade rašo poetas Rimvydas Stankevičius, A. Kalanavičius daugiau bendravo su knygomis, gamta ir vienatve, o ne kitais poetas. Prakeiksmas ir palaiminimas viename: labai vienišas buvimas ir savitas poetinis balsas.

Tas „savitumas“ nuolat pabrėžiamas visur, kur tik minimas A. Kalanavičius, bet konkrečiau neapibrėžiamas, tarsi pats žodis būtų pakankamas tekstų vertei, prasmei ir grožiui suvokti. Čia gali trukdyti ir biografija – poeto eilėraščių rinktine buvo išleista Juditos Vaičiūnaitės ir buvusios žmonos PerpetuosDumšienės pastangomis tik 1994 m. – ir mirties faktas: juk apie mirusius gerai arba nieko. Exegi monumentum, tebūnie poetinis palikimas – paminklas, už varį tvirtesnis, bet nepažįstamas, neperskaitytas, nesuprastas. Tiesą sakant, rinktinė irgi sudaryta akcentuojant biografiją, cenzūros ir laisvo poetinio žodžio priešpriešą. Šią liniją nubrėžia jau R. Stankevičiaus pratarmė: „Nors gyvenime poeto Antano Kalanavičiaus niekada neteko sutikti, visuomet jaučiausi tarsi kaži kuo prasikaltęs, kaži ką skolingas šiam poetui. Numanau, kad panašų jausmą patiria ir kiekvienas šio laiko poetas, turintis galimybę spausdintis, atrandantis sau vietos tiek literatūros, tiek apskritai visuomenėje…“ (p. 6) Rinktinėje ir brėžiamas biografinius momentus atspindinčios poezijos punktyras: atstūmimas, tėvų mirtis ir laidotuvės, skyrybos. Truputėlį trūksta tų savitųjų, netgi „keistųjų“ eilėraščių, kuriuos randame 1994 m. storame tome, pvz., „Paukščiai kaip drožlės“ arba „Laukties slenkstis“. Tačiau į rinktinę nugulę tekstai – sudarytojų sprendimas: neneigiu, kad atrinktieji išties labai stiprūs, o kriterijus irgi aiškus, bet pasigendu daugiautos sunkiasvorės keistokos poetikos, kuri A. Kalanavičių daro visuotinių žmogiškųjų būklių, o ne tik asmeninės biografijos poetu.

Nepaisant šių asmeninių mano preferencijų, rinktinė išties neblogai įveda skaitytoją į šio dar per mažai žinomo poeto kūrybos erdvę. Mano galva, didelis poetas yra tas, kuris seniai žinomus dalykus pasakė naujai, kitaip, nulauždamas kanoniškas intonacijas ir kasdienį banalų suvokimą. Būtent tai daro A. Kalanavičius: jis yra vienas iš nedaugelio, kurie turi savo mėgstamas ir, rodos, jau tūkstantįkart išrašytas temas – vienatvę, ilgesį, liūdesį – bet jas geba įpoetinti visai kitaip, vartodamas tik jam būdingus išraiškos klodus. Tekstuose labai daug darybinių, morfologinių stiliaus figūrų. Vienos jų – aiškiai tarminės („pareidinėjai“, „įspėdinėsiu“), o kitos – paties poeto vienkartiniai dariniai. Šie nepaprastai gražūs: kalbą sukeistina, suteikia jai dar vieną matmenį, bet, kadangi yra sudaryti nelaužant lietuvių kalbos morfologijos sistemos, skamba ne kaip tuščias žaidimas, o svarbus poetikos sluoksnis. Pvz., tokie pasakymai kaip „mėnulėjo / prieblandėjo / žebenkštėjo ten takai / slenkstėjo vakaras / rytėjo, vakarėjo“ (p. 39) – neabejotinai nauji lietuvių poezijoje. „Anglėti“ – visti anglimi, darytis į ją panašiam, vadinasi, „žebenkštėti“ – darytis panašiam į žebenkštį. Mūsų literatūroje lietuvių kalbos morfologijos ir darybos ypatumais, kurie tikrai įspūdingai platūs, menkai naudojamasi. A. Kalanavičius eina priešinga kryptimi – morfologiją įjungia į bendrą poetinės kalbos sukeistinimo strategiją.

Be to, A. Kalanavičius lietuvių lyrikai iki skausmo įprastus ir dažnai tiek pat banalius gamtos įvaizdžius geba komponuoti taip, kad per nugarą nueina estezės šiurpuliukai. Žmogus yra gamtoje, o gamta – žmoguje: „Dar žiba ilgesio žiedai, / O ir širdis palaiko / Rankų kraują, / Tai ir save paliki / Ajerų geltonai rytdienai / ir neįkrisk į mėnesienos / Pagilėjusias akis.“ (p. 49) Rodos, pamėgti įvaizdžiai – tipiškai romantiški: kregždės, gulbės, naktis, mėnesiena, tekantis vanduo, kuris dažniausiai reiškia užmarštį ir metų tėkmę. Žmogus ir gamta gyvena tuo pačiu ritmu. Tačiau sykiu žmogus išlaiko ir atstumą nuo žemės: ne be reikalo lyrinis subjektas „paukštėja“, turi „pasparnę“, o vienos dažniausių figūrų tekste – kregždės ir gulbės. Priešingai nei Sigito Gedos „Strazde“, kur paukščio figūra – būdas parodyti žmogaus pirmapradiškumą, gaivališkumą, A. Kalanavičiaus paukščiai visų pirma siejami su vienatve: „Ak, taip gražiai, / kad stveria / už širdies, / taip baisiai / į mus išsiskyrimo / gulbė skrido“ (p. 51). Paukštis pakilęs nuo žemės, kitoks, negu aplinka, neprisitaikęs, jam nepakanka žemės: jis „nelesa nuodėgulio kibirkštaičių<…> ir tiek“ (p. 30). Žinoma, čia žaidžiama romantiniu poeto-paukščio-neprisitaikėlio vaizdiniu, tačiau jis perkuriamas, kalba jį atnaujina ir sykiu parodo kaip amžiną, esminį kultūros elementą. Be to, paukštis ne kartą siejamas su dvasiomis, pamėklėmis. Jis mitologizuotas, sieja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį panašiai kaip senuosiuose tikėjimuose: „po mirties <…> plunksniškas pamėkliškas švytėjimas“ (p. 107). Paukščio figūrai priešinga gyvatės: paukštis nukreiptas iš gyvybės į mirtį, o gyvatė – atvirkščiai, iš požemių skverbiasi į mūsų pasaulį.

  1. Kalanavičius sintaksę ardo, griauna, nepaklūsta jos taisyklėms: šiuo požiūriu jo poeziją nesunku susieti, kaip tai darė šveicarų lituanistas Janas Peteris Locheris, su avangardo poetika. Tad savitumas, kurį sąlyginai galėtume vadinti „kalbiniu vienišumu“, dera su vienatvės, nyksmo, išsiskyrimo temomis, dominuojančiomis rinktinėje. Vienatvė čia – atskirtis nuo kitų žmonių, įvardijama „atokumos“ metafora; mirtis, kai „<…>motinaitė jau neprašo / įvert į adatą siūlaičio – / smėlio žemių / <…> artipilnė jos burna“ (p. 100). Vienatvė taip pat siejama su užmarštimi, tad įsilieja nemažiau skaudi atminties tema: vienatvė, mirtis ir užmarštis yra priešingos buvimui kartu, gyvybei ir atminčiai. Ne be reikalo „mirti“ ir „užmiršti“ yra bendrašakniai žodžiai: ši sąsaja archetipinė, ji slypi, kaip sakytų poetas, „prietemos gylėj žalioj“.

Kas be ko, poetinė vienatvė, paukštiškas eilėraščio atotrūkis nuo bendros žemės ir visuotinio šurmulio lemia ir savotišką jo tamsumą, nepaskaitomumą, hermetiką. Tiesa, tai neturi nieko bendro su poeto biografija: iš tiesų A. Kalanavičiaus tekstai kalba visiems, jie individualias patirtis perkelia į visuotinės žmogiškosios būklės lygmenį, o tai yra bene svarbiausias rimto meto pasiekimas. Tačiau įėjimas į šį poetinį pasaulį nėra pats lengviausias: gausybė darybinių naujadarų, sintaksės laužymas, ypač tirštas metaforiškumas – beje, nebūdingas daugeliui XX a. 8-9 dešimtmečio poetų – užtamsina kalbą ir neišvengiamai tos kalbos supratimą. Šie tekstai – pati tikriausia poezija: jie reikalauja tylos, ramybės, susikaupimo, tų pačių dalykų, iš kurių yra gimę. Iš dalies supratu Nepriklausomybės pradžioje A. Kalanavičiaus rinktinės nefinansavusią Dzūkijos valdžią: reikia gerai įsiskaityti, neskubėti, atsiverti, gal net apsiverkti.Moderni ir sudėtinga poezija – ne kiekvieno reikalas, ji ir nesiekia įtikti masėms. Iš tiesų rinkinio lyrinis subjektas – vienišas, be galo liūdnas, kenčiantis, daug ką prarandantis – yra dvasios aristokratas: jis nesimurkdo tamsybėse, purve, chaose, o lyg tas paukštis skrenda į šviesą. Skaidrus liūdesys dažnai paveikesnis už kraujuojantį, suplėšytą, šizofrenišką negatyvumą, kurio mūsų poezijoje kartais tikrai per daug. Todėl mėgaujuosi šia knyga ir kartu su R. Stankevičiumi džiaugiuosi, kad „literatūrinis poeto A. Kalanavičiaus kelias tęsiasi ir – negana to – iš užmaršties klonių jau baigia išnirti.“ (p. 11)

 

 

 

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Drakono žingsneliais (E. Banytė apie 2015-ųjų knygas)

Drakono žingsneliais (E. Banytė apie 2015-ųjų knygas)

 

Po mugių, pristatymų, komisijų, rinkimų jautiesi lyg audros akyje: kažkas vyksta, bet aplink, tavęs tarsi jau nebeužkabina. Natūrali kasmetinė būsena, kuri skatina suvokti, kad 2016-ieji jau įsibėgėja, bet apie 2015-ųjų knygų derlių, nepaisant viso šurmulio, kažkas svarbaus liko nepasakyta. Visada lieka: pagal Mokslų akademijos biblioteką, tais metais išleista daugiau nei 300 knygų. Turėkime omenyje, kad čia tik lietuvių autorių veikalai ir kad Vrublevskių biblioteka, priešingai nei Martyno Mažvydo, nekataloguoja visko – čia jau atrinkta, atsijota, beveik nėra savilaidos ir provincijos leidinių… Kurgi pasakysi tai, kas svarbu, jei tokiame kiekyje rizikuoja pasimesti tai, kas užvis svarbiausia? Ir kad galbūt net nebeaišku, kas itin reikšminga, o kas mažiau? Kad visko fiziškai neįmanoma nei aprėpti, nei perskaityti, nei net žinoti apie tų dalykų egzistavimą? Belieka viltis, kad kažkaip nugriebiu bent dalį riebios grietinėlės, kažkiek, kad ir ribotai, susigaudau procese, nes tiesiog nemažai skaitau.

O nemažai pasiskaičius tenka konstatuoti, kad 2015-ieji buvo daugiau prozos negu poezijos metai. Išties geros poezijos palyginti nedaug, o didžioji dalis jos – vyresniųjų meistrų rinktinės ir rinkiniai. Aidas Marčėnas, mano galva, juda jau savo išvažinėtomis vėžėmis, nebestebina, nebeatrodo panašus į fokusininką, kiekvienąkart iš kepurės ištraukiantį vis kitokį gyvūnėlį ar gudriai surandantis monetą naivios auditorijos kišenėje, kaip būdavo anksčiau. Aišku, gal to ir nereikia: kaip taikliai yra pastebėjęs Polis Verlenas, naujumo manija yra susijusi su kritinio mąstymo stoka, mat padaryti sprendimą apie teksto naujumą yra lengviausia. Visada jaučiuosi ir šiek tiek kalta, ir šiek tiek teisi, kai kritikuoju tuos, kurie formavo mūsų literatūros kanoną ir skaitymo įpročius, ką A. Marčėnas aiškiai darė. Tačiau ir didieji meistrai parašo nuobodokų ar nykokų knygų, prie kurių esu linkusi priskirti ir naująją „Viename“. Aišku, bendrame kontekste jis – vis dar stiprus žaidėjas, tačiau jo padavimai, jei jau taikome sporto terminiją, ženkliai susilpnėję. Panašiai šiemet atrodo ir Donaldas Kajokas, poetaujantis „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Nepaisant kelių išties gražių poetinių ištarmių – kad ir dažnai cituotosios „nedidelė mano tėvynė / nedidelis mano namukas / į antpirštį tilptų avytė / aš pats nedidukas“ – knyga palieka šiek tiek numelioruoto rinkinio įspūdį. Jeigu anksčiau apie didžiąją dalį Kajoko eilėraščių galėdavai pasakyti sentimentalų „ak“ ir su švelniu susižavėjimu atsidusti, dabar belieka dūsauti, kad viskas labai panašiai, bet truputį banaliau, tarsi pasidūmavę. Bet vis tiek gražu, nors ir nebe „anas“, sunkiai išartikuliuojamas lygis. Savotiškai įdomus, tačiau irgi suvargęs yra Rimvydo Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“, neįtikėtinai gražus, bet tuštokas Artūro Valionio „Iš natų“, Vido Morkūno „Nekropolių šviesos“ balansuoja ant pernelyg intensyvio kalbinės žaismės ir visiškai standartinių metaforų. Visos šios knygos neblogos, vertos, kad jas skaitytume, tačiau… truputį šlubuojančios, todėl vargu ar bus plačiai minimos po kelerių metų.

Smagu, kad vis labiau girdėti jauni poetai, o šiemet aktyvios buvo poetės moterys – Ieva Gudmonaitė, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Rima Juškūnė, Laura Sintija Černiauskaitė (nors ją su tokia patirtimi prie „jaunųjų“ skirti sunku, tebūnie prie „jaunatviškųjų“), Erika Drungytė išleido po poezijos knygą. V. Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ pateko į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nors, atskleidžiant rinkimų užkulisius, galima pasakyti, kad R. Juškūnės „Irisai“ kvėpavo jai į nugarą. Tas moteriškas kalbėjimas apie moteriškas kūniškas patirtis gali būti nemalonus, netgi atgrasus, atrodyti kaip gryna beskonybė. Ir priešingai – jis gali patraukti būtent tuo, kad nepasiduodama sentimentalumui, „grynosios dvasios“ arba „grynųjų kilnių jausmų“ adoracijai, o žengiama į gimdymo, seksualines, prievartos patirtis, kurioms suteikiamas gerokas egzistencinis krūvis. Nors man asmeniškai šitą krūtų, kraujų, įsčių ir skausmų poetika nemaloni, niekad nežinai – gal pagimdžiusi savo vaikelį ir vėl grįšiu prie šių tekstų. Manau, kad patirtiškumas – šios knygos stiprybė ir silpnybė: jei nesi patyrusi panašių dalykų, vargu, ar tau tie eilėraščiai išvis ką nors sakys, o ką jie gali kalbėti vyrams, išvis neįsivaizduoju. O geras menas, mano galva, turėtų individualias patirtis pakylėti į universalų lygmenį. Čia – silpnybė. O stiprybė – drąsa kalbėti apie vis dar stigmatizuotus ir antiestetiškais, net gėdingais laikomus fiziologinius procesus pakankiamai brandžia poetine kalba.

„Ak“ dažnai atsidūsėja kitas 2015-aisiais knygą išleidęs poetas Antanas Andriuškevičius. Tiesa, tas jo „ak“ yra „ak, koks ironiškas“, su švelnia pašaipėle, suardantis šiaip jau sentimentalia klasika dvelktelinčią tekstų gražybę. Eilėraščiai demonstruoja savo sukurtumą, šiokią tokią pozą, o visi mažybiniai žodelaičiai greta mokslinių terminų kuria tam tikrą antidramatinę teksto ir to redukuoto, nusišalinusio, stebinčio lyrinio subjekto pozą. „Beveik visi eilėraščiai“, apdovanoti kaip kūrybiškiausia metų knyga, yra rinktinė, o ne rinkinys, todėl manau, kad išliekamosios vertės skalėje yra aukščiau negu tiesiog žinomų poetų naujos knygos, ir ne pačios geriausios. Andriuškevičius nėra produktyvus poetas, todėl turėti rankose kiekybine prasme išties beveik visus eilėraščius yra vertybė. Kita rinktinė, kurią nusipirkau ir kol kas niekam neskolinu, nes vis noriu paskaityti tai vieną, tai kitą tekstą – jau seniai mirusio Antano Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“, kurią sudarė Rimvydas Stankevičius ir veliono žmona Perpetua Dumšienė. Tiesa, dėl atrinktų eilėraščių galima ginčytis – kaip visada ir dėl bet kokios rinktinės – bet A. Kalanavičius neabejotinai yra svarbus lietuvių poetas, todėl „Dvi saujos laiko“ neabejotinai vertingas leidinys.

Vyresniosios kartos žinomi prozininkai – V. Papievis, D. Kalinauskaitė, K. Navakas, B. Jonuškaitė, S. Šaltenis šiemet išsileido po knygą. Yra ir krūvos kitų – nuo metų pradžioje pasirodžiusios A. Tapino „Maro dienos“ iki debiutininko grubiojo Mykolo Saukos. Neverta pamiršti lyriškosios Lauros Sintijos Černiauskaitės ir sarkastiškosios Renatos Šerelytės dueto, pranašaujančio hepi (arba nelabai) fjūčer. Viską apibendrinusi drįstu teigti, kad šiemet lietuvių prozos stalas, kad ir gausiai nukrautas įvairiais valgiais (jau nebe pirmus metus žanrų įvairovė vis didėja, kas yra sveikos literatūros požymis), yra šiek tiek klišas ir stovi ant skirtingo storumo ir tvirtumo kojų. Tvirčiausia stalo koja, kas be ko, yra V. Papievio „Oidilė“ – tikrai gražus romanas apie būgantį laiką, pareigą atsisveikinti su žmonėmis ir daiktais, aristokratišką savivoką, netgi visą epochą, kuri traukiasi nebūtin. Kaip ir visuose autoriaus tekstuose, grynojo naratyvo čia nedaug, proza poetinė, taigi iš lietuvių literatūros tradicijos šia prasme nebandoma vaduotis. Gal ir gerai – mūsų poetinės prozos mokykla išties stipri ir, sakyčiau, išskirtinė kai kurių kitų Europos literatūrų kontekste. Tačiau „tikru romanu“ šios knygos nepavadinčiau: kaip ir Jonuškaitei ar Kalinauskaitei, kartais pritrūksta gebėjimo pasakoti, šiek tiek įkyrus ir per daug pabrėžtinas veiksmažodžių kėlimas į sakinio pabaigą, nors estetinis įspūdis neabejotinai stiprus. K. Navako „Begarsis skambutis“ – esė rinkinys, kita gana stipri mūsų stalo koja: Navakas, panašu, visiškai apsigyveno tekste ir pasaulis jam reikalingas tik tiek, kad galima būtų pataisyti stringantį kompiuterį ar nusipirkti batono. Šiek tiek ironizuoju, tačiau pirmoji „Begarsio skambučio“dalis yra ištisai apie kone beprotišką rašymą ir buvimą tekste – iš tiesų tai nėra susiję vien su postmodernistiniais žaidimais. Knygoje akivaizdžiai jaučiamas mirties artėjimas ir melancholija: net ir tose antrosios dalies esė, kur kalbama apie Kauno bohemos gyvenimą Nepriklausomybės pradžioje ar vėlyvajame sovietmetyje, netrūksta ne pačiomis linksmiausiomis temomis pamąstyti verčiančių „sustabdytų kadrų“, kurie šią knygą daro išties liūdną ir egzistenciškai įkrautą. Danutė Kalinauskaitė turi neabejotinai gerą stilių, kalbą valdo taip, kad nors pavydėk, bet turinio plotmė man ten pasirodė apvytusi, neįdomi: tikėtis, kad vien tik forma išgelbės pasaulį, truputį liūdna. Panašiai vis sukliba ir ketvirtoji koja, Birutės Jonuškaitės „Maranta“ – viskas lyg ir gražu, ir dzūkavimas simpatiškas, ir užmojis aprėpti ne tik giminės istoriją, bet ir istorinius virsmus išties platus, ir romantiškas tradicijų bei dabarties kontrastu pamatuotai sužaista, tačiau… visko turbūt per daug, nei viena tematinė gija nėra išpildyta, šeimos paslaptys atrodo nuobodokos, net banalios, o istorija vietomis pernelyg fragmentuota.  Taupydama popierių pasakysiu, kad kitų proza nuvylė dar stipriau, taigi, nors 2015-ieji sąlygiškai galėtų vadintis „prozos metais“, telieka konstatuoti, kad jie tiesiog dar vieni lietuvių literatūros metai, kuriuose, kaip visada, yra visko – ir gerų, ir vidutinių, ir visiškai silpnų tekstų, leidžiama daugiau, negu įmanoma perskaityti, o iš didelio debesies kartais iškrinta mažas lietus.

Taigi belieka laukti ateinančių metų ir tyliai sau deklamuoti talpumu ir grožiu stebinantį D. Kajoko ketureilį: „Drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais / žinau kas ateina / nežinau kas įeis“.

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Kai prarysi mėnulį (apie Aušros Kaziliūnaitės „Mėnulis yra tabletė“)

Elžbieta Banytė

 

Kai prarysi mėnulį (apie Aušros Kaziliūnaitės „Mėnulis yra tabletė“)

 

Žodis „šokiruoti“ yra tapęs baisiu kaip Ebolos virusas. Iš karo lauko aprašymų jis patylomis peršliaužė į gyvenimo būdo laidas, stiliaus patarimus, kasdienius gandus ir buitinius pašnekesius, o dabar parazituoja ir literatūrologijos lauke: apie bet ką, kas teoriškai turėtų priversti kilstelėti antakius, sakoma „šokiruojantis“ arba, dar geriau, „drastiškas“.

Na, o dabar pamąstykite – ar jus dar kas šokiravo po to, kai jums sukako aštuoniolika? Nelabai? Matyt, kad ne, ir tai natūralu: informacijos srautai dabar tokie, kad sąmonė pusiau letargišką abejingumą užsideda it neperšaunamą liemenę – savisaugai. Todėl nebepakanka pamatyti raudonos „Delfio“ paantraštės arba žodžio „šūdas“ poezijoje – nuobodu, matyta, galvoje ciniškai žybteli: tik tiek, daugiau nesugebat? Paviršutiniškus triukus jau esame įpratę perfiltruoti kaip arbatžoles per sietelį. Kad šiuolaikinį žmogų tikrai šokiruotų ar bent nustebintų, kad priverstų bent kiek įskilti vis storesnę abejingumo liemenę, reikia kažko daugiau.

Aušra Kaziliūnaitė šį kažką yra užčiuopusi ar bent jau užmačiusi jo uodegytę, šmėkštelinčią it Triušio iš „Alisos Stebuklų šalyje“ ar psichodelinės Janis Joplin dainos. Rinkinyje tai įgauna skirtingus pavidalus: pirmajame tekste minima, kad tai „nebuvo rimtas žvėris / toks geltonas / ir perintis // gal kėkštas“ („jau seniai neskaičiau eilėraščio“, p. 15). Šitas padaras, aiškiai tarpinis tarp epigrafo liūto („Grįžau namo ir radau liūtą svetainėje / Išlėkiau ant gaisrinių kopėčių šaukdamas Liūtas! Liūtas!“) ir per visą rinkinį migruojančių balandžių, varnų, lakštingalų bei kitokių sparnuočių, nusakomas per abejojantį „gal“ ir neiginį „nerimtas“. Jis žymi kažką užkalbiško, tūnančio tarp knygų ar už teksto – tą patį kažką, priverčiantį pasijusti nejaukiai, grasinantį pažeisti abejingą sąmonės savisaugą.

Nejaukos knygoje apstu: čia tirštas rūkas („gyvenu gerai“, p. 25), pūliuojančios sienos („apie pokalbius (arba laiškas Don Kichotui)“, p. 29), kiaušiniai po oda („šiltieji kraštai“, p. 57), išlupinėtos akys („gal apie baltas gal apie akis“, p. 68), pūvantys angelai („angelais aptaškyta prijuostė“, p. 81), neoninė tuštuma („iš neoninių iškabų pastatytas miestas“, p. 111), mirtis, skausmas, deformuoti, kenčiantys kūnai, lavonai, dykuma ir taip toliau. Vieni savaime šie įvaizdžiai gali pasirodyti kaip grynos beskonybės, paaugliška poezija, kurią ironizavo A. Škėma „Baltoje drobulėje“ – pirmajame Garšvos eilėraštyje mėnulio šviesoje suposi pakaruokliai. Tačiau Kaziliūnaitė į šią šūdų avangardo grupę patenka nebent dėl leksikos ar paviršinių formos dalykų – tekstų gilumoje nėra jokios sumaišties, čia žodžiai svarūs. Srautas nesuvaldomas tik viename kitame tekste, pavyzdžiui:

kaip persų katytė

tikrų tikriausias

plaukų fabrikas

produkcijos direktorius ir vyriausias vadybininkas

laižanti save viešai ir dažnai be gėdos

ar kitų šūdų <…> („aukso vilna, kailis, obuolys ir mes“, p. 34)

 

Apskritai matyti, kad Kaziliūnaitei itin tinka minimalizmas – ilgesni tekstai atrodo ne tokie tikslūs, „plepantys“, prašaunantys pro centrą. Žinoma, kad išlaikyti tą patį intensyvumą sunkiau ilgame tekste, nei trumpame. O būtent tas ir vyksta – skaitytojas nuolat apkumščiuojamas antipoetiškais avangardiškais įvaizdžiais, beveik kiekvienas reikšminis žodis stipriau ar silpniau smogia išlavinta profesionalo ranka. Susidarė įspūdis, kad trumpuose tekstuose smūgiai nenuvargsta ir lieka taiklūs iki finalinio paskutinių eilučių „kablio“, bet didesnės apimties eilėraščiuose kartais mojuojama kumščiais nieko neužkliudant.

Metaforos „kumščiai“, „neperšaunama liemenė“, nesąmoningai įlindusios į mano tekstą, liudija apie Kaziliūnaitės poezijos socialumą, aktyvumą. Sutinku, kad socialiai angažuotas, politiškai aktyvus menas lietuvių poezijoje reikšmingas ir įdomus – panašu, kad išpažintys apie skaudulius, užvaldžiusios poezijos knygų lentynas, pradeda išsisemti. Estetiški metareferentiški tekstai, iš pradžių buvę įdomūs, dabar jau irgi darosi dar viena lėkštybė, nes nerandama naujų, įdomesnių raiškos priemonių. Jei jau turinys identiškas, norėtųsi formos, kuri priverstų sumirksėti – „o, geras“. Lietuvių poezija, kaip rašė Virginija Cibarauskė, darosi bekūnė ir dėl to nuobodi. Kaziliūnaitės tekstams bekūniškumas negresia – juose metareferencija pažaidžiama, bet neužsižaidžiama iki galvos svaigimo. Lyrinis subjektas yra atpažįstamas, apčiuopiamas; koks miręs postmodernios filosofijos kontekste bebūtų autorius, Kaziliūnaitė čia gyva, pulsuojanti ir išskaitoma. Autorės elektroninis paštas knygos atlanke pateiktas neatsitiktinai – akivaizdu, kad siekiama komunikacijos su skaitytoju. Ir tai nėra postmodernus komunikacinis ryšys TEKSTAS <-> SKAITYTOJAS, kur autoriaus figūra niveliuojama iki „teksto strategijos“ vaidmens arba išvis išgujama. „Mėnulis yra tabletė“ veikia kitoks komunikacijos modelis: autoriaus figūra keliauja tekstu nenukraujavusi iki intelektualinės abstrakcijos, pradėdama savo kelionę autorės dosjė ir minėtu elektroninio pašto adresu atvarte ir baigdama nuotrauka galiniame viršelyje.

Kaip suderinti individualumą ir visuotinumą, yra vienas didžiųjų poezijos klausimų. Kai per daug individualių patirčių, kritikuojame, kad nuobodu, kad išsisėmę – poezija nėra proza ir čia neužtenka gero „siužeto“, o nesubtilus biografiškumas balansuoja ant poetinio narcicizmo ribos – beje, šią tendenciją galima matyti „mėnulis yra tabletė“ visumoje. Kita vertus, kai per daug socialumo, įtariai svarstome, kuo toks menas skiriasi nuo politinės reklamos ar lozungų. Tiesą sakant, toks klausimas kyla ir skaitant Kaziliūnaitės poeziją. Visi tekstai neabejotinai socialūs – juose aiškiai ir nesitaikstant kalbama, ne, veikiau rėkiama apie bjaurų ir individualumą trypiantį pasaulį. Ne be reikalo šią recenziją pradėjau nuo „Delfio“ – būtent apie tai, apie iliuzijomis ir paviršutiniškumu maitinamą pasaulį, kalbama „kriminalinės kronikos lopšinėje“, „gyvenu gerai“, ir kt. Pavojinga ši poezija, nes kalba apie idėjas, o jas galvoje lengviau pasėti metaforomis nei tiesioginiais plakatiniais šūksniais ir isteriška lengvai atpažįstama propaganda. Liepiamoji nuosaka didžiosiomis raidėmis „PERLAUŽK“ („mėnulis yra tabletė“, p. 43) yra vienas raktinių viso rinkinio žodžių. Tekstai bando perlaužti kasdienę banalybę, išorines socialines normas, politinį korektiškumą, neteisybę, ir, žinoma, pačią kalbą – jiems smalsu, kas gi vyksta už signifikanto, yra ten kažkas ar ne? Skaitytojas, į kurį tiesiogiai kreipiamasi, irgi raginamas užsiimti kasdienybės dekonstrukcija, perlaužti jam siūlomą kasdienybės tabletę ir pažiūrėti, kas tai – nuodas, vaistas, raminamieji, narkotikai? Čia girdisi postmodernistų (ir ne tik) filosofų aidai, todėl Kaziliūnaitės tekstams, kad ir kokie nesudėtingi jie atrodytų, reikalingas didelis kritinis sąmoningumas ir supratimas, ant ko pastatyta akivaizdžiai politinei kairei priskirtina ideologinė tekstų sistema. Kai kuriuose iš jų socialumas įpoetintas labai gražiai ir įdomiai, o kai kuriuose atrodo kiek plakatinis, ypač minėtame „aukso vilna, kailis, obuolys ir mes“. Būtent tas daugiskaitinis „mes“, nusileidžiantis lyg iš manifesto, arba šmėkštelintis „tu“, naikina distanciją tarp lyrinio subjekto ir skaitytojo ir juos padaro tos pačios „komandos“ nariais.

Individualūs, net intymūs tekstai man pasirodė šiek tiek įdomesni. Individualumas nereiškia, kad užsižaidžiama savimi ir nieko nebepasakoma kitiems; knygoje bandoma individualias patirtis pateikti kaip pasaulio reiškinių mozaikos daleles. Kartais lyrinio subjekto (šiuo atveju ir autorės) figūra tampa kiek per ryški, varžanti, tačiau „manifestiniai“ daugiskaitiniai eilėraščiai palaiko reikiamą balansą. Subjekto laikysena antilyriška: svarbu ne vidiniai išgyvenimai, o intensyvus susidūrimas su išoriniu pasauliu, siekis jam nepasiduoti, netapti miegančiu berniuku iš „kriminalinės kronikos lopšinės“ (p. 58). Lyrinio subjekto būsenai apibūdinti tinka žodis mąstymas – nors Rodenas ir nesukūrė mąstytojos skulptūros (p. 105), vietoj jo šią užduotį įvykdė Aušra Kaziliūnaitė. Tik šiame rinkinyje ryškėjantis subjektas (ar, teisingiau, subjektė) aiškiai yra kintanti, gyva, kartais net rėksminga – nieko bendro su sustingusiu akmeniu. Tai – mąstytoja, kuriai svarbi šiuolaikinė estetika, filosofija (ypač kontinentinė tradicija) bei politika, kuri yra neabejotinai sukibusi su pirmaisiais dviem reiškiniais. Subjektei aiškiai nepatinka klišės ir kanonai: dėl to ir balansavimas ant ribos tarp poetinio – politinio manifesto ir itin asmeniško tapsmo, avangardinė poetika, „mirusio autoriaus“ paneigimas. Subjektė yra aktyvi ir veržli, ji priešinasi tradiciniam moters kaip pasyviojo ir neracionalaus, nefilosofiško prado suvokimui („kodėl rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros“).

Žinoma, plaukti prieš srovę niekada nėra lengva – lyrinė subjektė yra nuolat tampanti, kintanti kartu su tekstais: „jūs galėtumėt sukurti mane / aš galėčiau sukurti jus“ („apie pokalbius (arba laiškas Don Kichotui)“, p. 28). Bandymas atsilaikyti prieš banalų pasaulį, išsaugoti savo individualybę ir paskirybę nesustabarėjant – nelengva užduotis: pasaulis turi dantis, kuriais bando perkąsti jam nepatogius. Tarp trikampių dantų įstrigę kiek baisoki, deformuoti angelai pavaizduoti ir ant viršelio. Ši kenčiančio neprisitaikėlio, nesuprasto kovotojo už gėrį pozicija yra suformuota romantizmo epochoje ir savaime nestebina. Tačiau Kaziliūnaitės poezijoje neprisitaikoma ne dėl ryškaus individualizmo ir menininko savotiškumų, o kaip tik dėl to, kad prisitaikyti atsisakoma, kad į pasaulį žvelgiama be rožinių akinių, kritiškai ir socialiai.

Perskaičius šią knygą, geriau nepasidarys: neverta jos imti į rankas, jei mene ieškoma nusiraminimo, terapijos ar tradicinio pūkuoto grožio. Neverta jos skaityti ir grynojo estetizmo adeptams – „menas dėl meno“ čia negalioja. Kas nemėgsta avangardo, perskaitęs tikriausiai nepamėgs, gal net dar labiau nusipurtys. Tačiau tie, kurie nepasitiki medijų simuliakrais, kuriems nesvetimas noras perlaužti klišes ir banalybes, kurie yra atidūs kalbai ir žodžiui, kuriuos traukia avangardas ir kuriems menas ir socialumas nėra priešybės, turėtų slapta ar atvirai mėgautis nejaukiai kritiška Kaziliūnaitės poezija. Toks menas domina ne visus, ir vargu ar aš pati skaitysiu „mėnulis yra tabletė“ dar kartą; nepaisant to, knygoje gyvena lietuviškojo avangardo agresyvi, bet tuo pat metu susimąsčiusi dvasia.

 

 

 

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Knygų 12-as 2015

Elžbieta Banytė

Jau keturioliktą kartą LLTI literatūrologai išrinko Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Koks tas kūrybiškumo kriterijus? Tenka apibrėžti kiek neaiškiai ir miglotai: teksto valdymas, kalbos pojūtis, meninė branda. Kitaip tariant, akademikai literatūros proceso stebėtojai siūlo savą geriausių knygų sąrašą, pagrįsta jų skoniu, supratimu, kas yra gera literatūra, ir skaitymo patirtimi, bendro konteksto išmanymu, galimybe palyginti su kitų metų knygomis. Beje, 2003-aisiais, kai pirmą kartą įteikta LLTI premija už Kūrybiškiausią knygą, Metų knygos akcijos dar nebuvo, todėl premijos sumanytojas Vytautas Kubilius ir kiti Šiuolaikinės literatūros skyriaus darbuotojai juto poreikį padėti skaitytojams atsirinkti vertingiausias iš knygų lavinos. Kodėl dvyliktukas, o ne dešimtukas? Nes nuo dešimtukų jau skauda dantis, kaip sako Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja dr. Donata Mitaitė. Dvyliktukui knygas siūlyti galėjo visi norintys instituto darbuotojai, o aptarimą organizavo Šiuolaikinės literatūros skyrius. Aptarimo rezultatas – sunkiai, po ilgų, tačiau vaisingų kalbų išrinktos kūrybiškiausios metų knygos, kurias, aptariamas Kūrybiškiausios knygos rinkimų komisijos narių, trumpai pristatome DOXA skaitytojams.

 

  1. Alfonsas Andriuškevičius, Beveik visi eilėraščiai, Apostrofa, 2015

Kūrybiškiausia metų knyga. Autorius bus pagerbtas Vileišių rūmuose (LLTI) kovo 8 d. 13 val.

 

„Alfonso Andriuškevičiaus poezijos pagrindinė tema neabejotinai yra laikas. Laikas, kurio akivaizdoje žmogus jaučiasi ir visai bejėgis, ir apdovanotas galimybe pajusti akimirkos grožį ir trapumą, mirties ir gyvenimo neatskiriamybę. Nerasime čia lietuvių lyrikai įprasto jausmingumo ir net dramatizmo. Tiksliau, rasime, bet sutramdytą, pasislėpusį minimalistiniame vaizde, kurį žvilgsnis išplėšia iš pasaulio  kaip šios dienos esmę ir egzistencijos fragmentą,  intertekstinėje žaismėje,  kurioje telpa ir Maironis su Donelaičiu, ir rytietiška poetika, modeliuojanti visą eilėraščio struktūrą  Parafrazuojant Osipą Mandelštamą, kalba laiko, suspausto į tašką.“

doc. dr. Dalia Satkauskytė

 

„Menotyrininko poezijos knyga temomis ir fokusuote ryškiai skiriasi nuo lietuvių poezijos vidurkio. Kartu ji yra labai tipiškas, pavadinčiau, dailininkų poezijos pavyzdys. Eilėraštis čia dažnai yra matymo etiudas, vaizdo / spalvos / faktūriškumo kitimo škicas. Vaizduojamųjų menų atstovai dažnai pabrėžia savo kūryba atsiribojantys nuo literatūriškumo. Šią savybę įkūnija ir Andriuškevičiaus eilėraščiai, kurių pastebimi bruožai – distancija, minimalistinė raiška, koncentruota forma. Eilėraščio tekstas yra ekranas,  į kurį projektuojami objektyvuoti įspūdžiai, smarkiai redukuojantys jausminį krūvį. Įvade sudarytam V. Skripkos eilėraščių rinkiniui Andriuškevičius stoišką ir ironišką reflektavimą pavadina antjausmiškumu. Pasaulio pojūčiai pateikiami medijuoti, perleisti per specifiškai treniruoto regėjimo prizmę. Dažno eilėraščio dinamika sukonstruota derinant vizualiuosius ir įprastus garsinius rimus. Fiksuojamas laipsniškas kokio nors vaizdo kitimas, į kurį išmoningai įkomponuojama garsaraščio ar kalbos srauto atkarpos ritmika. Būtent emocijų užsklendimu A. A. poezija yra unikali.“

  1. Gintarė Bernotienė

 

  1. Akvilina Cicėnaitė, Niujorko respublika: romanas, Alma littera, 2015.

„Literatūros paaugliams proveržį liudiją Akvilinos Cicėnaitės mažasis romanas Niujorko respublika, laimėjęs 2014 m. leidyklos „Alma littera“ skelbtą konkursą. Saikingas sociopolitinis fonas Nepriklausomybės atgavimo dienomis dera su 13–15 metų vaikams būdingais lūkesčiais, žaidimais, brolių ir seserų santykiais. Niujorkas romane – apgriuvusi slėptuvė, bet ten susikuriamas autentiškas paralelus pasaulis. Pasakojimą įvaizdina poetinis paukščių motyvas – Beatričė domisi ornitologija ir visus žmones mato kaip tam tikros rūšies paukščius – mokytojus, šeimos narius, draugus. O mylimasis – tiesiog Paukštis!“

habil. dr. Jūratė Sprindytė

 

„Į dvyliktuką stengiamės įtraukti įvairaus žanro ir tematikos knygas, nes šis sąrašas turėtų atspindėti lietuvių literatūros įvairiapusiškumą, žanrų įvairovę.“

  1. Donata Mitaitė

 

  1. Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Hepi fjūčer: aštuoniolika novelių, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Dviejų autorių knygą pradeda lyriškoji siela Laura Sintija Černiauskaitė, o užbaigia sarkastiškoji Renata Šerelytė. Visa knyga ir balansuoja tarp šių dviejų polių tai rasdama pusiausvyrą, tai nuslysdama į kurią nors pusę. Antrąkart atsiverčiau knygos pabaigą ir supratau, kad ją perskaičiau taip, kaip būčiau norėjusi perskaityti – „sveikas protas nugalės beprotybę“. Bet, pasirodo, Renata Šerelytė užbaigia kitaip: beprotybė nugalės sveiką protą.“

  1. Donata Mitaitė

 

„Aštuoniolika rinkinio novelių kryžiuojasi netikėtomis konfigūracijomis, kurdamos bendrą dialogą apie šiuolaikinę visuomenę.“

habil. dr. Jūratė Sprindytė

 

  1. Ieva Gudmonaitė, Sniego skonis: eilėraščiai, Kauko laiptai, 2015.

„Ieva Gudmonaitė yra menininkė plačiąja prasme – ji fotografuoja, tapo, muzikuoja, studijuoja VDA, rašo. Tad ir ši knyga galėtų būti pavadinta „meniška“: ją puošia pačios autorės darytos išties gražios fotografijos, apipavidalinimas subtilus. Autorės domėjimasis Vedomis abejonių nekelia, tačiau, kitaip nei dažnai būna pradedančių ir pirmą knygą leidžiančių poetų tekstuose, jis atrodo mažiau dirbtinokas, pozuojantis ar įkyrus. Nėra banalių įvaizdžių ar paviršutinio glamūro, rytietiška pasaulėjauta nusėdusi giliau. Knygoje svarstomos jauno žmogaus būsenos – išėjimo iš fizinių namų ir dvasinės buveinės paieškos. Į vidinį pasaulį ne tik įdėmiai įsižiūrima, bet ir atidžiai įsiklausoma.“

Elžbieta Banytė

 

„Ievos Gudmonaitės eilėraštis atidus pasaulio garsams, vaizdams, jų spalvoms ir atspalviams, gravituojantis į naująjį sentimentalizmą. Autorė neslepia savo simpatijų Rytų kultūroms.“

  1. Donata Mitaitė

 

  1. Birutė Jonuškaitė, Maranta: romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Imponuoja autorės sumanymo plotis ir daugiaaspektiškumas, primenantis Vaižganto ar I. Simonaitytės epopėjas. B. Jonuškaitės romane, inkrustuotame spalvingais dzūkų tarmės ornamentais, pateikiamas sintetinis konkrečios  bendruomenės, jos gyvasties ir atminties atvaizdas, kuriame ryškėja asmeninių peripetijų punktyrai bei tradicijų sankirtos su entropiška dabartimi.“

prof. habil. dr. Algis Kalėda

 

  1. Donaldas Kajokas, Apie vandenis, medžius ir vėjus: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„10-asis Donaldo Kajoko rinkinys Apie vandenis, medžius ir vėjus į dvyliktuką pateko kaip geras patyrusio poeto rinkinys, nors ir nepranokęs 2012 m. laureatu tapusio Kajoko rinkinio Kurčiam asiliukui. Rinkinio pavadinimo Apie vandenis, medžius ir vėjus užuominą Kajokas išnaudoja keliagubai – primena Rytų estetikos traktatus, Rytų filosofiją, pretenduoja į savąjį ars poetica ir replikuoja poetinei Henriko Radausko platformai „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, nuo kurios žengia žingsnį dar ir už Radausko – nebesisaistydamas su pasauliu, nuo jo nusišalindamas: Taip gera, pasauli, / kad jau nebesvarbus tas tavo pasaulis. Distancija, iš kurios žvelgiama į pasaulį, tampa svarbiausiu šios knygos – ir guru – ženklu.“

  1. Gintarė Bernotienė

 

  1. Danutė Kalinauskaitė, Skersvėjų namai: novelės,  Tyto alba, 2015.

„Danutė Kalinauskaitė yra aukščiausios prabos lietuvių novelistikos grynuolė, ta retai sutinkama tikro gyvenimo ir jo subtilaus išrašymo tekstuose kombinacija, nelauktai sutviskanti prieš skaitytojo akis it iki galo nenušlifuotos brangenybės. Trečiojoje knygoje Kalinauskaitė vėl nugramdo gyvenimo apnašas ir išguldo beveik viską apie gyvenimo ištikimus ir ištikimų gyvenimus, apie žmones ir jų likimus, kurie jos knygose kaip „deimantai be apsodo“.Kalinauskaitė rašo taip, kaip dera detalės meistrei, kuri geba savo kūrybos pasaulį instaliuoti skeveldroje, šukę apgyvendinti kaip namus. Šios knygos skaitymas grąžina mintims skersvėjo pojūtį, išlaisvina iš užsiciklinimo, prikelia atidą mažiems dalykams ir suaktualina jų vaidmenį didžiuosiuose, galiausiai – parpučia atidą gerai parašytam ir tikram sakiniui.“

  1. Jūratė Čerškutė

 

  1. Aidas Marčėnas, Viename: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Aidas Marčėnas, kurio poezijos knyga ne pirmą kartą išrenkama į dvyliktuką, rinkinyje pavadinimu Viename sprendžia iškritimo iš visumos ir priklausymo prasmingam visetui dilemą. Čia visas spektras atsakymų į neįveiktą kompleksą ar tiesiog klausimą, kas yra poetas – Dievo išmata ar jo akompaniatorius, alternatyvių pasaulių demiurgas. Tvirtą struktūrą rinkiniui teikiantys poskyrių pavadinimai „Vienas viename“, „Du viename“, „Trys viename“ graduoja santykio su laiku ir Dievu sprendinius. Rytietiška pasaulėvoka čia tarnauja demaskuojant dvilypę prasmės iliuziją. Nuo ankstesnio ne tokio sėkmingo rinkinio Ištrupėjusios erdvės, kuriame reflektavo tarpus ir tuštumas, autorius tolsta: fiksuoja nebe būsenų taškus, o fotografiškai aprėptos akimirkos tęstinumą. Nuotraukos metafora rinkinyje nukonkuruoja ankstesnį fragmento principą, ryškėja istorinio laiko svarba. Šiame rinkinyje Marčėnas socialesnis, nors toks pat autoreferentiškas ir ironizuojantis kaip ir ankstenėje lyrikoje. Už eilėraščiu nuimamo fotografinio atvaizdo driekiasi istorijų gijos, kurias jis klosto į didesnes atkarpas – gyvenimus, likimus, jaučiasi rašymu juos klijuojantis Dievo juoston, kaip ir save, atsitiktinai išnirusį neapskaičiuojamoje gyvenimų knibždėlyno kombinacijoje.“

  1. Gintarė Bernotienė

 

  1. Kęstutis Navakas, Begarsis skambutis: esė,  Tyto alba, 2015.

„Kęstučio Navako esė knyga Begarsis skambutis (jau šešiolikta rašytojo kūrybos kelyje) dramatiška dėl subtiliai reiškiamų mirties nuojautų ir kūrybinio autoriaus solipsizmo, kai tenka žodžiais „Kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis“ (p. 213). Pirmoje esė net pasakojama ne žmogaus, bet teksto vardu. Personažas ir autorius visiškai sutapdami tampa Poeta, kuriam vienintele reali esamybė ir net fizinis išlikimo būdas – haliucinuojanti vaizduotė ir rašymas. Išbandomos estetikos ribos, „kalbos tirščiai“, „teksto tembras“, visos galimybės išsireikšti nebanaliai.“

habil. dr. Jūratė Sprindytė

 

„Galbūt neprofesionaliai skamba, bet, susitaikiusi su Alfonso Nykos-Niliūno mintimi, kad tik subjektyvi kritika yra gera kritika, pasakysiu tiesiai: Begarsis skambutis man patiko labiausiai iš tų, kurias reikėjo aptarinėti per knygų mugę. Kodėl? Viena vertus, čia rasime viską, dėl ko skaitome Navaką: stilingą sakinį, išmonę, šyptelėti verčiantį kalbos žaismą, intelektualumą. Kultūros istorija besidominčiam patiks antroji esė rinkinio dalis, kur pasakojama apie Kauno bohemos vėlyvuoju sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje gyvenimą, o literatūrologai neabejotinai džiaugsis fikcine ir vien tik tekstine esė plotme. Kęstutis Navakas gyvena tekste ir yra tuo patenkintas: tai programiškai parodo pirmoji rinkinio esė, kur kalba patie rašomo (ir besispyriojančio) teksto vardu. Tačiau Begarsis skambutis, Dieve gink, nėra tobula knyga: „tobulybę reikia įdaužti, jos kontekste padėti bulvę“ (p. 64). Slydinėdamas ant banalybės, tekste vadinamos „surogatine mirtimi“, ašmenų, Navakas kuria liūdną mirties, tekstų ir pasaulio jūroje skęstančio gyvenimo vaizdą.“

Elžbieta Banytė

 

  1. Valdas Papievis, Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas, Alma litera, 2015.

„Ketvirtojo jau trečią dešimtmetį Paryžiuje gyvenančio lietuvių rašytojo Valdo Papievio romano centre – devyniasdešimtmetė petite dame Odilė ir jos gyvenimo istorija, kurią skaitytojui pasakoja ją prižiūrintis ir į kasdienes promenadas Paryžiaus Lotynų kvartalu lydintis pasakotojas, Odilės palėpės nuomininkas. Papievio pasakojimas dėliojamas iš pabirų dialogų ir monologų nuotrupų, iš paryžietiškos seno ir istoriją turinčio kvartalo kasdienybės, iš gyvenimo sename ir dideliame bute ritmikos, iš praeities atsiminimų, kurie it senos, jau prablukusios fotografijos iškyla tekste. Romanas daugiasluoksnis, tad kiekvienas yra laisvas pasirinkti, ką sekti: Paryžiaus kasdienybės, susitaikymo su senatve, gebėjimo išeiti oriai, gyventi prakilniai ir laisvai, nepaisant buities, linijas. Perfrazuojant romano pasakotoją, tai istorija apie pagrindinius ir šalutinius gyvenimo sakinius ir gebėjimą oriai ir taikiai pasitikti paskutinįjį tašką.“

  1. Jūratė Čerškutė

 

  1. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Kvėpuoju: eilėraščiai,  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės pirmoji knyga Kvėpuoju yra brandi poetinės kalbos požiūriu (ir ne tik jos). Čia žeidžiančios moters patirtys, esmiškos kūno būsenos randa autentišką išraišką poezijos tekstuose.“

  1. Elena Baliutytė

 

„Pirmosios knygos konkursą laimėjęs eilėraščių rinkinys arba sužavi, arba atpurto. Sužavėti gali įtekstinama kūno ir sielos jungtis, moteriškumo paieškos ir nuogas, be galo drąsus atvirumas. Tačiau ne visiems kūno, gimdymo, kraujo ir kt. poetika priimtina: tekstų negali pavadinti klasikine prasme gražiais, bet jie tikrai padaro įspūdį.“

Elžbieta Banytė

 

  1. Undinė Radzevičiūtė, 180: romanas, Baltos lankos, 2015.

„Undinės Radzevičiūtės romanas „180“ žavus kaip nuosaikaus, šiek tiek ironiško, lengvai beviltiško ir sarkastiško tono pasakojimas apie žmogaus be koordinačių, žmogaus, praradusio savo ankstesnį ir neatradusio būsimojo gyvenimo, kuris taip ir lieka pakibęs virš dvejonės: ar tai išsigelbėjimas, ar visiškas žlugimas? Tai pasakojimas, kaip viskas gali staiga ir netikėtai kardinaliai pasikeisti, kad ir romano veikėjų trajektorija – nuo istorijos kūrėjo iki istorinės aukos. Nors šiame romane Radzevičiūtės sakinių šūvinės serijos jau nebe taip kurtina kaip ankstesniuose tekstuose (ir neretai primena tiesiog išklotines), jos vis tiek liudija autorės talentą perlaužti sakinį, paslenkant jo prasmę kitu kampu, ir kartu dėlioti kitokios trajektorijos detektyvinį punktyrą“.

  1. Jūratė Čerškutė

 

 

 

 

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Ubi leones: naujoji graikų literatūra

Ubi leones: naujoji graikų literatūra

Elžbieta Banytė

 

Šis straipsnelis nebus „sunkioji mokslo artilerija“, veikiau lakoniškas Lietuvoje vis dar retai iškylančio objekto – naujosios graikų literatūros – pristatymas. Neišvengiamai tenka imtis literatūros istoriko užduoties – papasakoti, kas, kur ir kodėl. Anot mano mylimo Paulio Ricoeuro, istoriją žinome tik per pasakojimus, kurie yra nepatikimi kaip ir bet koks diskursas, gal netgi dar labiau. Tad, mieli skaitytojai, atsipalaiduokite ir – gero skrydžio, kaip sako oro linijų darbuotojai.

Kodėl toks pasakojimas gali būti įdomus ar reikalingas lietuviškai? Naujoji graikų literatūra mums – „ubi leones“, kaip sakė Cz. Miłoszas apie Rytų Europą amerikiečiams. Tačiau tai – Europos valstybė, kurios literatūroje savitai reiškėsi visi didieji europiniai judėjimai: realizmas, natūralizmas, romantizmas, neoklasicizmas, modernizmas, postmodernizmas. Dabar, kai Vakarų kanonas po truputį kliba, Konstantinas Kavafis (1863–1933) dažnai pristatomas kaip vienas modernizmo tėvų, modernus iki modernizmo. Lordas Byronas mirė Graikijoje, jo širdis palaidota Mesolonguose. Apie Nobelio premijos laureatus Giorgą Seferį ir Odisėją Elitį gražiai yra rašęs Antanas Vaičiulaitis, greta minėdamas ir kitus – Kostį Palamą, Dionisą Solomą, Niką Kazantzakį. Bibliotekose, knygynuose ir periodikoje vertimų rasti nesunku: turime išverstų Kazantzakio, Stračio Mirivilio, Rėjos Galanaki, Jakovo Kambanelio, Joanos Karystiani romanų, Kavafio poezijos (kai kurie tekstai versti net tris kartus), Seferio, Eličio tekstų. Vilniaus universitete studijas pradėjo jau trečioji neohelėnistų laida.

Lygiai kaip ir Lietuvoje, Graikijoje poezija yra prestižiškesnė, svarbesnė nei romanas; poetai, kaip ir Lietuvoje, buvo „tautos sąžinės“ ir „pranašai“. Jei manęs kas paprašytų vienu žodžiu apibūdinti graikų tapatybę, sakyčiau, kad ji – filologinė (geresnę atmintį turintys gali prisiminti Pauliaus Subačiaus kritinę recenziją apie A. Baranausko rinktinę „Filologinė keliavedžio tapatybė“). Graikai itin jautrūs viskam, kas susiję su kalba – metadiskursas kasdieniuose pokalbiuose toks pat natūralus, kaip liežuvavimas apie kaimynus ar bendradarbius: „Kaip jūs tai sakote šiaurėje?“; „Mes Kretoje tam turime posakį…“ Atėnuose girdėjau svarbų vyriausybės pareigūną tvirtinant, kad arabų kalboje yra daug graikiškų žodžių. Šitas kalbinis sąmoningumas, kartais įgaunantis fanatizmo bruožų, primena mūsų požiūrį į lietuvių kalbą kaip nejudinamą šventenybę ir tobulybę, kurią visas išorinis pasaulis siekia sugriauti. Taigi ir literatūra svarbi ne tik kaip vienas iš menų, bet ir kaip savasties įtvirtinimo ir išbandymo vieta, kur kiekvienąkart gręžiamasi į kalbos ribas, jos pamatus. Turbūt todėl didelė dalis graikų prozos yra poetinė, lygiai kaip lietuvių.

Pradžioje reikia apibrėžti, ką vadiname naująja graikų literatūra. Paprastai užsienyje Bizantijos imperijos kultūra ir naujoji graikų kultūra suplakamos į vieną. Graikijoje tai jau seniai dvi skirtingos tyrimų sritys. Kartais galima rasti frazę „viduramžių graikų filologija“ ar „viduramžių graikų literatūra“. Šio objekto chronologinės ribos apytikriai atitinka Bizantijos imperijos gyvavimo ribas: 324–1453 m. Tuo metu rašyti tekstai trimis kalbos atmainomis: senąja (bizantine) graikų kalba, vadinamąja koinė, Aleksandro Makedoniečio IV a. pr. Kr. įvesta bendrine kalba ir šnekamąja liaudies kalba. Į Bizantijos literatūros akiratį tradiciškai pakliūva pirmosiomis dviem atmainomis parašyti tekstai.

Senąja graikų kalba po Antikos pabaigos buvo rašomi laiškai, sutartys, poezija, kronikos, proza, kitaip tariant, egzistuoja didžiulis bizantinių tekstų korpusas. Tai buvo turtingųjų ir galingųjų užsiėmimas, o teksto kokybė rėmėsi dviem kriterijais: kaip gerai autorius valdo kalbą ir kaip gerai imituoja Antikos tekstus.

Koinė (gr. κοινή – bendras) įvedė Aleksandras Makedonietis, kai jo didžiulei imperijai prireikė bendros kalbos. Po imperatoriaus mirties reformai daug kas priešinosi ir skatino grįžti prie „tikrosios“ graikų kalbos – Atikos dialekto, kuriuo rašė Herodotas, Platonas ir kt. Iš čia ir kilo minėtoji tendencija archaizuoti, dirbtinai naudoti Atikos tarmės ypatybes prestižiniame „aukštosios“ kalbos variante. Tačiau Naujasis Testamentas buvo parašytas koinė, nes jį rašė ne išsilavinę graikai ar romėnai, o periferijos gyventojai žydai, kuriems graikų kalba buvo kanceliarinė, o ne gimtoji – jie mokėjo ją kaip bendrinę imperijos rytų pakraščio kalbą. Galų gale dėl Šv. Rašto ir Bažnyčios Tėvų įtakos ir vėliau susiklostė tradicija Bažnyčios raštuose ar religinio turinio tekstuose vartoti koinė ar jos pagrindu suformuotą kalbą, o ne senąjį Atikos dialektą, nors kai kurios retorinės Antikos figūros išsaugotos ir puoselėtos.

Kaip tikriausiai aišku iš šio minimalistinio punktyro, kultūrai labai svarbu buvo prototipas, sektinas idealas, tradicija. Dvare egzistavo net laiškų kanonas: rinkinys pavyzdinių laiškų, kuriais turėjo būti sekama, kuriant naujus. Todėl dvikalbystė ar net trikalbystė (jei bažnytinę ir bizantinę dvaro kalbas atskirsime) neturėtų stebinti: tai buvo tradicijos dalis. Žinoma, nereikia manyti, kad daugiau nei tūkstantį metų Bizantijos kultūra nesikeitė: ji išgyveno savo pakilimus, nuosmukius, renesansus, islamo, žydų, Vakarų ir kultūros įtakas, religinius debatus ir kovas. Be to, jos paveldas itin svarbus moderniajai Graikijai – ortodoksų tikėjimas yra akivaizdžiausiai matomas ženklas, tačiau mokslininkai Bizantijos pėdsakų randa ir kur kas gilesniuose savimonės, visuomenės sąrangos, o ir literatūros sluoksniuose.

Būtent tradicijos, prototipo nebuvimu aiškinčiau pradžioje žemesnį statusą šnekamąja liaudiška kalba rašytos literatūros, kurią tradiciškai ir vadiname „naująja graikų literatūra“. Svarbu pabrėžti, kad ribos tarp aptartų „literatūrų“ sutartinės. Naujoji literatūra daug ką perėmė iš liaudies dainų, Bizantijos tekstų, Antikos tradicijos, galų gale, ją veikė ir Vakarų tendencijos, ypač italų ir prancūzų. Sakyti, kad naujoji graikų literatūra yra parašyta šnekamąja kalba, irgi netikslu: iš pradžių tai veikiau tam tikri šnekamosios kalbos bruožai – laisvesnė sintaksė, liaudies dainų metras, liaudiški posakiai ar formos. Autoritetingiausios graikų literatūros istorijos autorius Linas Politis teigia, kad naujosios graikų literatūros šaknų reikėtų ieškoti liaudies dainose ir vėlyvuosiuose Bizantijos tekstuose, rašytuose po Konstantinopolio žlugimo[1]. Taigi naujosios graikų literatūros pradžia sutampa su moderniosios Graikijos istorijos pradžia[2].

Apskritai daugelis Lietuvoje mano, kad Bizantijos imperija žlugo 1453 m., kai į Konstantinopolį įsiveržė turkai. Tai buvo tik teatro užsklanda: jau 1192 m. kryžiuočiai Kipre įkūrė savo valstybę, o 1204 m. nusiaubė Konstantinopolį ir buvusioje Bizantijos imperijos valstybėje steigė Vakarų krikščionių valstybes. Kai 1261 m. Bizantija atsikūrė, ji atgavo tik mažą dalį savo buvusių žemių. Šie plotai artimiausius du šimtmečius tik mažėjo iki lemiamos 1453 m. apgulties ir visiško žlugimo. Nepaisant to, vėlyvosios Bizantijos dvasinis gyvenimas pasižymi didžiuliu intensyvumu, tekstų buvo rašoma nepaprastai daug ir įvairių[3].

Jau pirmųjų kataklizmų metu pasirodo du šnekamosios kalbos ypatybių turintys tekstai, vėliau tapsiantys prototipais kitiems: herojinis epas „Digenis Akritas“ ir satyrinės eilės „Prodromika“. Žinoma, toliau rašomi bizantiniai tekstai – laiškai, rūmų poezija, kronikos, istorijos ir kt. Vis dėlto po ketvirtojo kryžiaus žygio daug išsilavinusių graikų, bijodami mirties ir plėšimų, išvyko į Vakarus. Kartais teigiama, kad Renesanso idėjas į Italiją atnešė būtent bizantiečiai[4]. Vėliau, po Konstantinopolio žlugimo, žemyninėje Graikijoje ir Konstantinopolyje (Stambule) kultūrinė padėtis taip suprastėjo, kad literatūros ten, galima sakyti, nebeliko. Graikų kultūros židiniai persikėlė į buvusią periferiją, salas, kurios buvo užimtos Venecijos – Kretą ir Kiprą. Čia kuriama literatūra atitinkamai Kretos ir Kipro dialektais, labiausiai suklestėjusi XVI a., prieš pat šių salų okupaciją. Žinomiausi tekstai – „Erotokritas“ ir „Kipro kronika“ – iki šiol yra populiarūs: skaitomi, dainuojami, pagal juos statomi spektakliai. Daugybėje graikiškų meilės eilėraščių iki šiol randame intertekstinių nuorodų į Kretos literatūrą.

XVII–XVIII a. pr. – juodžiausi laikai graikų literatūrai. Osmanų imperija neskyrė dėmesio graikų švietimui, taigi graikiškai rašančiųjų skaičius sumažėjo. Inteligentija susibūrė Konstantinopolio Fanari rajone prie patriarchijos. Iš čia ir Konstantinopolio intelektualų, padariusių didžiausią įtaką nacionalinio išsivadavimo judėjimui ir suformavusių tam tikrą literatūros stilių, pavadinimas – fanarjočiai. Jie stengėsi rašyti archaizuotu kalbos variantu, kūrė gamtos, meilės romantinę lyriką. Dažnai užėmė aukštas pareigas Otomanų imperijoje, todėl galėjo studijuoti Vakarų Europoje, ypač žavėjosi prancūzų Apšvieta.

Kita graikų Apšvietos ir preromantizmo tekstų grupė itin gausi: laiškai, atsišaukimai, tautiškumą skatinančios brošiūros, senųjų tekstų leidimai, vadovėliai. Vargiai galėtume tai laikyti literatūra, veikiau tiktų „raštijos“ terminas. Šiuo metu tarp akademikų susidomėjimas XVIII a. literatūra menkas: linkstama tyrinėti arba Bizantiją, arba Kretos ir Kipro „aukso amžių“, arba XIX a. pab.–XX a. tekstus.

Kitas kultūros centras – Jonijos salos (Eptanisa), kurios niekada nebuvo okupuotos Otomanų imperijos ir priklausė Venecijai. Čia kultūros padėtis buvo kur kas geresnė, išsilavinimas lengviau prieinamas, nesunkiai leidžiamos graikiškos knygos. Nenuostabu, kad du bene žinomiausi XIX a. pr. poetai – dabartinio Graikijos himno autorius Dionisas Solomas ir populiarių klasicistinių odžių autorius Andrėjas Kalvas – buvo kilę iš Jonijos. Zakinte gimė ir vienas svarbiausių XVIII a. pab.–XIX a. pr. Italijos poetų Ugo Foscolo, kurio gimtoji kalba buvo graikų[5].

Tik nuo sukilimo 1821 m. „Įvadą į naująją graikų literatūrą“ pradeda Roderickas Beatonas. Jis teigia, kad literatūra nuo sukilimo iki dabarties sudaro atskirą branduolį, kurį galima tyrinėti neaprašant prieš tai buvusių epochų. Be to, valstybingumas vystosi lygiagrečiai su literatūra: dėl „kalbos klausimo“ ar „kalbos kovų“ literatūra tampa ir politiniu, ideologiniu, tautiniu klausimu[6].

„Kalbos klausimu“ įprasta vadinti diskusijas dėl oficialiosios graikų kalbos varianto XVIII a. pab.–XIX a., tačiau diglosija šalyje, kaip matėme, radosi dar prieš Kristų. Būtent fanarjočiai – graikų intelektualai – siekdami išsaugoti Antikos tradicijas ir skatinti tautiškumą, gręžėsi į senąją graikų kalbą. Tai buvo svarbi problema: kokia kalba reikia „šviesti tautą“? Vieni siūlė senąją graikų kaip „tikrąją“, rafinuotąją kalbą – nepaisant to, kad ja niekas nebekalbėjo. Tuo tarpu kita grupė intelektualų gręžėsi į liaudišką šnekamąją kalbą ir bandė ją paversti bendrine. Jų norminama kalba vadinama demotika, o jie patys – „demotikistais“.

Svarbus asmuo šiuose ginčuose – Adamandijas Korajis, kuris XVIII a. pab.–XIX a. pr. siūlė rinktis „vidurio kelią“ ir šnekamąją kalbą „papuošti“ senosios kalbos „tobulumais“[7]. Jį puolė abi pusės – vieni už tai, kad pagrindu neėmė senosios graikų kalbos, kiti – už kalbos natūralumo žalojimą. Vėliau „koraizmo“ pagrindu intelektualai sukūrė dirbtinį kalbos variantą, vadinamąjį katarevusą (gr. καθαρός – švarus). Jai būdinga naujosios graikų kalbos sintaksė, tačiau senosios graikų kalbos žodynas ir morfologija. Kadangi katarevusa oficialiai sunorminta niekada nebuvo, kiekvienas rašė tokiu jos variantu, kokiu sugebėjo, kokį jam diktavo išsilavinimas ir aplinka.

Žinoma, kad oficialioji kalba buvo itin svarbi literatams. XIX a. antroje pusėje nusistovėjo tradicija prozą rašyti katarevusa, o poeziją – demotika (nors fanarjočiai ir Atėnų romantizmo mokykla XIX a. pirmoje pusėje rašė poeziją katarevusa). Ši padėtis, kai, pvz., oficialioje situacijoje žuvis vadinama ἰχθύς (ichthis), o šnekamojoje kalboje ψάρι (psari), tęsėsi iki 1976 m. švietimo reformos, kai katarevusos oficialiai atsisakyta ir demotika įvesta visose kalbos vartojimo srityse. Matyt, dėl pačių literatūros kritikų „demotikistinio“ nusiteikimo iki šiol akademinėje terpėje daugiau kalbama apie demotika rašytus tekstus, ypač apie poeziją. Archaizuota kalba rašę fanarjočiai ir Atėnų mokykla dabar mažai aptarinėjama, literatūros istorijoje jie paminimi probėgšmais, kaip romantinės gamtos lyrikos kūrėjai.

Bus daugiau

[1] Λίνος Πολίτης, „Ιστορία της Νεοελληνικής Λογοτεχνίας“, ΣΤ’ έκδοση, Αθήνα: Μορφωτικό Ίδρυμα Εθνικής Τραπέζης, 1991, σ. 2.

[2] Mario Vitti, „Ιστορία της Νεοελληνικής Λογοτεχνίας“, Αθήνα: Εκδόσεις Οδυσσέα, 2003, σ. 11.

[3] Žr. Simona Makselienė, „Intelektualinis vėlyvosios Bizantijos gyvenimas“, Vilnius : Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.

[4] Jerry Brotton, „Renaissance: A Very Short Introduction“, New York: Oxford University Press Ltd., 2006, p. 28.

[5] Roderick Beaton, „Εισαγωγή στη Νεότερη Ελληνική Λογοτεχνία“, Αθήνα: Εκδόσεις Νεφέλη, 1996, p. 56.

[6] Op. cit., p. 9-36.

[7] Λίνος Πολίτης, Op. cit., p. 100.

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos:

Gintaras Patackas: žaidžiame Antiką

Elžbieta Banytė

Gintaras Patackas: žaidžiame Antiką

 

Šis tekstas yra trečioji ir paskutinė straipsnio „Antikos recepcija ir transformacijos Kornelijaus Platelio ir Gintaro patacko poezijoje“ dalis.

 

Patacko, kaip ir Platelio, poezijoje atsispindi senųjų, klasikinių idealų griūtis – jie nebegali funkcionuoti XX a. Savaime suprantama, šie autoriai, naudojantys visiškai skirtingą poetiką, Antikos idealų griūtį irgi vaizduoja kitaip. Platelis perrašo mitus, juos desakralizuodamas ir parodydamas jų neveiksnumą. Jam Antika – tobula vertybinių nuostatų sistema, su kuria ryšį postmodernybė prarado. Patackas įtaigiai ir ironiškai, pasitelkęs žaidybišką ir ironišką intonaciją, į vieną poetinę visumą sudeda Antikos siužetus ir įvaizdžius, populiariąją kultūrą ir techninius terminus, juos visus naudodamas kaip tam tikrus atpažinimo ženklus, ikonas. Jo poezijoje kažką reiškia Narcizas, kažką – tranzistorius, o kažką – rokforo sūris. Šiuos skirtingų kultūros sferų elementus sudėjus į vieną visumą, gaunamas savotiškas efektas: Antikos elementai suplokštėja, praranda savo gelmę, transcendentinę prasmę. Platelis elgiasi visai kaip Andy Warholʼas, nutapęs plokščią Marilynʼos Monroe portretą: plokštumas, trimačio vaizdo nebuvimas rodo ir sielos nebuvimą. Perkėlus Antiką į postmodernų, improvizaciją pagrįstą Patacko poetinį pasaulį, gaunamas toks pat plokštumo įspūdis, nes Antika nebėra gili ir daugiaprasmė tradicija – ji tampa tik ženklais, kuriuos atpažįstame.

Nors mitus Patackas nuosekliai perrašinėja retai, Antikos įvaizdžių ir motyvų pasitaiko kone kiekviename eilėraštyje. Kaip ir Platelio poezijoje, dažnas kelionės laivu, plaukimo motyvas. Laivu plaukia Tesėjas į Atėnus „Ariadnės siūle“, plaukia Kolumbas, kuris „nebegali atrasti Europos“[i], plaukia „Skrajojantis olandas“, Jasonas dunda „per prakaito jūrą“[ii], denyje ir Martinas Idenas[iii]. Patacko poezijai apskritai būdingas kelionės, judėjimo motyvas, savotiškas poetinis valkatavimas: „Ir bastais lyg benamis šuva / Nes po kojom visa Lietuva“[iv]. Visoms kelionėms bendra tai, kad pabaigoje nutinka kažkas netikėto arba blogo: Tesėjo tėvas nusižudo, Kolumbas negali grįžti namo. Klajoklis pavargęs sukniumba prie durų, tačiau nėra vilties, kad jam bus atidaryta: „Betgi niekas tavęs neįleis, / Betgi niekas jau tau neatleis, / Tik pavargęs nuo šimtmečių mūras“[v]. Mūras – kultūros metonimija – yra pavargęs; istorija kartojasi, joje nėra nieko naujo. Mitas įgalina pajusti istorijos, laiko, gyvybės ir mirties cikliškumą. Patacko atveju pagrindinis personažas irgi yra Odisėjas – visi kiti kapitonai tik kartoja jo istoriją, yra „Kapitono Homero vaikai“[vi].

Homerui apskritai skiriama ypatinga vieta. 1988 m., kalbėdamasis su Danieliumi Mušinsku, Patackas sakė:

„Jeigu kalbėsime apie poetą, tai man prieš akis iškyla senolio, visų poetų patriarcho Homero įvaizdis. Homeras – aklas poetas, ir kiekvienas, kuris yra poetas, yra šiek tiek aklas. […] Kiekvienas poetas sieloje – hedonistas, jo rega nukreipta į tobulybę ir harmoniją kaip visumą, o visos sielos pastangos sukauptos surasti tas jaukias saleles mūsų ne visai, deja, tobulame gyvenime. Poetas eina per pasaulį nuleistomis akimis, tačiau jam, kaip tam Homero Teiresijui, duota pranašystės dovana“[vii].

Homero, kaip poeto etalono, reikšmė akcentuojama ir eilėraštyje „Amžiaus pradžia“:

O Europos mere homere

pasakyk ką veiki rytais?

pasodinęs gėlę bodlerą

uostinėji ir pats raukais[viii]

Šios dvi citatos labai aiškiai atskleidžia Patacko poezijos pobūdį. Iš interviu aišku, kad į Homerą žvelgiama rimtai, jis yra visų poetų provaizdis. Lygiai tas pats pasakoma ir cituotame eilėraščio epigrafe, tačiau visiškai kitaip: intonacija žaidybiška, ritmas, rimas ir kalambūras „mere homere“ primena vaikišką skaičiuotę. Vis dėlto kalbama apie rimtus ir gilius dalykus – pripažįstama, kad ir „gėlė bodleras“ yra „mero homero“ pasodinta, t.y., kad net ir neklasikinė, modernioji poezija savo šaknų turi ieškoti Antikoje. Kodėl Europos meras raukosi, atsakyti nesunku: bodleras yra ne bet kokia gėlė, o blogio (plg. Le fleurs du mal, 1857). Vadinasi, eilėraštyje fiksuojamas kultūrinis konfliktas tarp klasikinio ir moderniojo pasaulėvaizdžio – nors esame už viską skolingi klasikai, iš jos kilo modernybė, susikalbėjimo tarp šių kultūrinių kodų nėra.

Įdomu, kad Homeras ir Charles Baudelaireʼas egzistuoja tame pačiame eilėraščio laike. Eilėraščio laikas tokiu būdu dar labiau abstrahuojamas – neaišku, kada jis vyksta, jis tarsi yra čia ir dabar, įtraukdamas į save visą praeitį, t.y., kultūrinę patirtį. Tokia laiko samprata artima Henry Bergsonʼui, kuris teigė, kad vienas iš laiko trukmės aspektų yra atmintis: nei vienas momentas nesikartoja, nes kultūrinė atmintis, t.y., sąmonė, nuolat keičiasi. Patacko poezijoje tai pasakoma linksmai, ironiškai, tarsi juokaujančiu tonu, tačiau už tokio pašaipaus ir nihilistinio kalbėjimo, truputėlį primenančio tarpukario keturvėjininkus, slypi rimta prasmė.

Patacko deklaruojamos harmonijos paieškos nedera su eilėraščiuose kuriamu pasaulėvaizdžiu. Harmonija graikiškąja prasme niekaip nesusijusi su svaiguliu, alkoholiu, keistais iškreiptais sapnais, kurių pilna Patacko poezija. Patacko pasaulis asimetriškas, jis primena atvaizdą kreivame veidrodyje – kažkuri dalis dirbtinai sumažinta, o kažkuri – išsiplėtusi. Tokia poetika gali būti laikoma pasipriešinimo sąstingiui, sustabarėjimui, įprastoms literatūrinėms klišėms forma. Valentinas Sventickas akcentuoja Patacko poezijos maištingumą, protestą ir teigia, kad „‚apkurtusi dvasia‘ sklandžių protingų žodžių jau nebesuvokia, kad reikia kalbėti visai kitaip“[ix]. Tradicija ir parodijuojama, ir priimama kaip kultūrinės sąmonės dalis. Tai artima jau aptartai Platelio pozicijai. Visgi Patacko parodija yra visai kitokio tipo nei Platelio – Platelis parodijuoda subtiliai, jis laikosi žanrinių reikalavimų, juos pritaikydamas postmodernybės situacijai. Patacko poezija gyvybinga, kylanti ne iš konvencijų išmanymo, o iš humoro, lengvos ironijos. Jis griauna įprastus semantinius žodžių ryšius, jo eilės, net ir rimuotos, pasižymi ryškiais prasminiais disonansais. Patacko poezija išsivaduoja nuo realybės ir logikos konvencijų, visai kitokį kalbėjimą randa labai skirtingų elementų – populiariosios kultūros, Antikos, technikos – sujungime. Taip gimsta meninė tikrovė, kurios santykis su realybe yra paremtas ne imitacija ar inscenizacija, o aktualumu ir savotišku iškraipymu arba pasaulio alogiškumo demaskavimu.

Sventickas keliskart pabrėžia Patacko poezijos socialumą. Pasak kritiko, „miegas, naktis liga, speigas – šie žodžiai tampa beveik lygiaverčiais sustingusios visuomenės pavadinimais“[x]. Patacko poezijai būdingas sapno motyvas gali būti interpretuojamas kaip poetikos pagrindinis principas. Išsitrina ribos tarp to, kas realu, ir tarp to, kas susapnuota. Miego, ledo, sapno įvaizdžiai buvo Ezopo kalbos dalis, dalis kodo, kurį įvaldęs skaitytojas galėjo nesunkiai suprasti, apie ką kalbama, kokia socialinė kritika išsakoma.

Miegas svarbus ir senovės graikų literatūroje, tačiau jie sapnų nemėgo, manė, kad miegant žmogus tampa pažeidžiamas, jo sąmonė atvira dievų siunčiamiems signalams. Nepasitikėjimas sapnais įrašytas jau pačiuose pirmuose graikų tekstuose. Homero „Iliados“ antrojoje giesmėje Dzeusas siunčia Agamemnonui klaidinantį sapną. Antika buvo pagrįsta racionaliu paasaulio suvokimu, stebėjimu, išvadų darymu. Filosofinė sąvoka „teorija“ kilusi iš graikiško žodžio, reiškiančio „žiūrėti“, „stebėti“. Vadinasi, teorija pirmine ir pamatine reikšme – įdėmus įsižiūrėjimas, stebėjimas, kuris savo prigimtimi yra priešingas vizijoms.

Vis dėlto Platelio ir Patacko miego motyvas visiškai skiriasi savo semantiniu krūviu. Šią skirtį galima lyginti su Nietzscheʼs skirtimi tarp sapnų ir svaigulio. Pasak Nietzscheʼs, „taip, kaip filosofas santykiauja su būtimi, menui jautrus žmogus santykiauja su sapnų tikrove; jis atidžiai ir su malonumu stebi: iš tų vaizdų aiškinasi gyvenimą, tie įvykiai padeda jam rengtis gyvenimui“[xi]. Vadinasi, sapnas yra būdas modeliuoti idealų pasaulį ir jį suprasti, taip pasirengiant suprasti ir realiojo pasaulio modelį. Pasak Nietzscheʼs, tai yra apoloniškoji kūryba – saikinga, neperžengianti ribos link patologijos, „bet ir ne be ano probėgšmais vis dilgčiojančio tariamybės pajautimo“[xii]. Čia aprašyta pozicija savo vidiniu turiniu artima Platelio pozicijai: sapnas – būdas modeliuoti savo etines vertybes ir netgi tikrovę. Sapnas – ne kas kita, o regimybės regimybė[xiii], kuri idealiai patenkina apoloniškosios šviesos ilgesį, kurios viduje glūdi nerealumo, tariamybės pojūtis.

Jam priešingas dionisiškojo prado siaubas, apimantis dėl abejonės reiškinio patvarumu ar vienpusišku teisingumu, sumišęs su kerinčiu susižavėjimu, kylančiu iš „pačių žmogaus gelmių ir net jo prigimties“[xiv]. Šio prado prigimtis „labiausiai aiškėja iš palyginimo su svaiguliu“[xv]. Svaigulys – Patacko poezijos centrinė ašis: svaigti galima nuo vyno, meilės, laisvės, gyvybinės energijos. Po žmogiškuoju fasadu dažnai slypi kažkas baisaus ir neapibrėžto, kažkokia jėga, kuri lyrinį subjektą vienu metu ir gąsdina, ir traukia:

nustebęs tu į veidrodį žvelgi

akivaizdžiai kur vyksta prakeikimas

kaip veidas tampa panašus į snukį

sulinksta nugara kad patogiau

nugriebti būtų auką[xvi]

Žmogaus prigimtyje slypi gyvulys, ir dionisiškasis pradas jį gali vėl sutaikyti su gamta. Tam reikia peržengti apoloniškąjį saiką ir proto aiškumą, blaivumą: jo atsisakęs, žmogus tampa laisvas, „dabar sutrupinti visi kaustantys, priešiški apribojimai“[xvii]. Greta „aklo sapnuotojo“ Homero atsiranda „aistringa meile ir neapykanta degantis“ Archilochas, kuris tampa apibendrinto genijaus alegorija[xviii]. Panašus ir Platelio su Patacku santykis: Platelio poetinė sistema logiška, nuosekli, išmąstoma, Patacko – asimetriška, nenuosekli, nelogiška. Čia ir slypi esminis prieštaravimas: interviu teigiama, kad poetas visada gręžiasi į tobulybę, harmoniją, tačiau jo kuriamas ir reflektuojamas pasaulis yra prieštaringas pats savaime – prigimtis, prigimtinė laisvė traukia ir žavi lyrinį subjektą, tačiau jį ir gąsdina: „Žmogus užmiega – bunda gyvulys, / Baikšti minia išlaksto į šalis, / Išvydusi greitas kentauro kojas“[xix].

Svarbus ir įdomus eilėraštis „Kolchidė“. Kadangi tekstas neilgas ir labai tankus – neįmanoma išskirti kažkokios vienos svarbiausios dalies – atrodo tikslinga pacituoti jį visą.

Mus vejasi kerštas sudygęs kaip dantys drakono

Šarvai geležiniai sublyksi tankmėj kiparisų

Apnuogina kardą karalius nuožmusis ir tėvas

Dangaus šuliny dega peslio ir Dievo akis

Mes dundam tamsiais ešelonais per sapno dykynę

Vaiduokliai nakties pagimdyti Medėjos košmarui

Per atlaso pagalves juodą mergautinę kasą

Per prakaito jūrą banguojančią meilės krūtinę

Mes riedame karo vežimais link nuodo taurės

Ir kai laivą pasiekiam tu uždraudi mus mylimoji[xx]

Šis trumpas eilėraštis savyje talpina visus su miegu susijusius klausimus ir svarstymus, kurie kituose eilėraščiuose reiškiasi žaismingiau, ironiškiau. Modeliuojama argonautų mito situacija, koncentruojantis tik į vieną svarbiausią detalę – bėgimą iš Kolchidės nuo Medėjos tėvo karaliaus Ajeto. Antikinė erdvė kuriama keliais šrichais, ji nedetalizuota, bet įvaizdžiai – drakono dantys, šarvai, kiparisai – sukuria tam tikrą atmosferą. Ją paryškina amfibrachis, kurio ritmas primena ešelonų dundėjimą ar jūros bangavimą. Pasak Rimvydo Šilbajorio, eilėraštyje kuriama nuotaika yra „antikinė, dar priešmitologinė“: mitas kuriasi kartu su fabula, „pati kasdienio gyvenimo eiga tampa legenda“[xxi]. Keršto baimė lygi tai baimei, kurią jautė Jasonas, sėdamas drakono dantis: ji fiziška, apčiuopiama, ją reprezentuoja blyksintys šarvai, kurie savo ruožtu yra persekiojančių karių metonimija. Tai – košmariško sapno siužetas, projektuojamas mitinėje aplinkoje. Baimę paaštrina pesliai – jei jie skraido aplink, vadinasi, netoliese yra arba tuoj bus kritusių kūnų.

Įdomi yra penktoji eilutė, kadangi ji iš mito perpasakojimo ir interpretacijos grįžta į neseną praeitį. Argonautai tikrai nedundėjo ešelonais, o lietuvių kultūroje šis žodis asocijuojasi su masiniais trėmimais. Vienos užuominos užtenka, kad dialogas, bandymas gretinti ir ieškoti paralelių tarp skirtingų kultūrų, tarp istorijos ir mito, tarp Antikos ir XX a., pasidarytų akivaizdus. Šilbajoris tai vadina „troškimu dialogo su išėjusiais į tremtį ar mirtin savaisiais“, kuris yra „gilesnis už dabartį, siekientis mito versmės“[xxii]. „Sapno dykynė“ sulieja esamą ir nesamą, realybę ir fikciją. Kadangi „ešelonai“, kaip minėta, yra istorinė, realiosios praeities detalė, kyla klausimas, kur yra mito ir istorijos riba. Kaip minėta, Patackui mitas kyla iš patirties; individuali patirtis apibendrinama visuotinai priimtame naratyve, kol ji tampa visų patirtimi. Kai nebeaiški senoji patirtis, nebesuprantamas darosi ir mitas.

Į klausimą, ar yra kažkas tikro, padeda atsakyti meilės potyris. Sujungtas su baime ir mirtimi, jis tampa realybe. Tai ir yra tikrumas – jausmas, gaivalas, niekaip nesuklasifikuotas ir neišskaidytas, apimantis daugybę dalykų ir persmelkiantis lyrinio subjekto būtį; galėtume tokią būseną interpretuoti kaip Nietzscheʼs dionisiškojo svaigulio variaciją. Toks tikrumo suvokimas, savotiška gaivališkos gyvybės apoteozė, kuri priešinama nykiai „sapno dykynei“, sudaro Patacko poezijos centrą. Tačiau vis tiek „riedame […] link nuodo taurės“; kelionė negali baigtis gerai. Prigimtis, mitas, svaigulys lyrinį subjektą ir traukia, ir baugina. Ne be reikalo jau minėtas Charles Baudelaireʼas yra viena Patacko poezijoje naudojamų kaukių – „Paryžiaus spline“ ar „Piktybės gėlėse“ lyrinio subjekto siela irgi lyginama su tamsia bedugne, kuri traukia svaigia blogio saldybe[xxiii].

Paskutinė eilutė – lūžio taškas ir pabaiga kartu. Formalusis požymis yra metro pokytis – vietoj amfibrachio naudojamas anapestas. Eilutė mįslinga: ką čia reikškia „uždraus“? Matyt, žmogaus egzistencija visada buvo, yra ir bus tragiška, nes pats žmogus supranta, kad kelionės pabaigoje jo laukia „nuodo taurė“ arba „uždraudimas“. Mitas primena, kad iš esmės nei pasaulis, nei istorija, nei žmogus nesikeičia, tiesiog vietoj karo vežimų atsiranda ešelonai. Taigi paskutinės eilutės neaiškumą interpretuoti darosi nesunku – žmogus nežino savo likimo, tačiau savo mirtingumą suvokia, ir čia slypi žmonijos tragizmas. Tokia nuostata labai artima Antikai, ypač Epikūrui, kuris manė, kad visos žmonijos negandos kyla iš mirties baimės. Tačiau, priešingai nei Epikūras, Patacko lyrinis subjektas nemano galįs šią baimę suvaldyti racionaliais argumentais – ji yra labai giliai įsišaknijusi, ja paremta žmogiškumo samprata. Patackas priartėja prie Homero, kurio pastovieji epitetai „žmonės mirtingi“ ir „dievai nemirtingi“ akcentuoja vienintelį skirtumą tarp Olimpo dievų ir žmonių.

Pasak Sventicko, „tolydžio lyrinis subjektas rezignuoja“[xxiv]. Kolchidės liniją pratęsia eilėraštis „Kitam krante“ iš rinkinio „Kapitono Homero vaikai“, kuriame teigiama:

[…] jau šimtas metų kaip nėra Kolchidės,

kurią ugnis ir liūtys nušienavo,

[…]

nėra Kolchidės amžiuje šitam[xxv].

Kolchidė įgauna panašias reikšmes, kaip Platelio Itakė: Itakėje laukia ramybė, saugumas ir tikrumas, namai, o Kolchidėje – Aukso vilna, t.y., visiškai išgyventas gyvenimas, pilnatvė. Antrajame rinkinyje Kolchidė pasiekta, bet ji – nereali, sapniška, pavojinga, o šiame eilėraštyje aiškiai pasakoma: „Neplaukite į jūrą“[xxvi]. Platelio lyrinis subjektas savo Itakę gali atrasti sapnuodamas, o Patacko Kolchidė apskritai prarasta, ji – legenda, kuria sekti pavojinga: „balsai sirenų žudantys į gelmę / bematant nugramzdina“[xxvii]. Idealą pavojinga modeliuoti, tikėjimas juo gali pražudyti, nes gražios iliuzijos neatlaiko susidūrimo su realybe – vis tiek tenka gyventi „blogiau už gyvulį“[xxviii]. Ši principinė nuostata yra priešinga Platelio nuostatai, kad idealias vertybes, idealų, harmoningą pasaulį modeliuoti reikia, net jeigu tai ir beprasmiška.

Priešingai nei Plateliui, Patackui intelektualumas nėra svarbiausias kriterijus: jo poezija galėjo būti nesunkiai suprasta įvairaus išsilavinimo ir kultūrinių interesų žmonių. Patackas naudojo daugeliui suprantamą kodą, todėl buvo tapęs savotišku savo kartos balsu. Jo kodas – alogiški vaizdai, nereferentiški pasakymai, paviršutiniškai naudojamos intertekstinės nuorodos, iš kurių kūrėsi patackiškasis Ezopo kalbos variantas. Siurrealizmo poetika, suderinta su ekspresionistišku šokiravimu, vertė mąstyti, kad sovietinis pasaulis yra absurdiškas, siurrealistiškas, kad tai – Baudrillardʼo hipertikrovė. Poezijos nereferentiškumas panašus į sovietinės ideologijos semantinę tuštumą – kaip jau minėta ankstesnėje darbo dalyje, nėra esminio skirtumo tarp „žmogaus-voro“ ir „darbo žmogaus“.

Todėl Patacko pasirinkti Antikos įvaizdžiai iš esmės skiriasi nuo Platelio – jei tikrai ne kiekvienas žino, kad Anadiomenė yra vienas iš Afroditės epitetų[xxix], Ikaro skrydžio ar argonautų kelionės siužetus atpažins daugelis. Tai – kultūriniai atpažinimo ženklai, pastovūs savo reikšme. Anot Sventicko, „įvaizdžių reikšmės pastovumu galima pasikliauti, skaitant sunkiau dešifruojamus tekstus“[xxx]. Taigi Antikos recepcija tokiuose tekstuose tėra paviršinė, remiamasi įvaizdžiais, turinčiais apibrėžtą reikšmę: Damoklo kardas – grėsmė, Narcizas – savimyla, sirenos pavirsta palaido elgesio merginomis. Motyvų panaudojimas yra sporadiškas, nesisteminis, kartais netgi dėl rimavimo, pvz., „Minotauro – kentauro“[xxxi].

Antikos dekonstrukcija ryškiausia vėlesniuose rinkiniuose – „Kapitono Homero vaikai“, „Didysis širdžių mūšis“, „Lapė ir bambukas“ ir t.t. Tai nėra subtilus parodijavimas, į savo vidinę struktūrą įtraukiantis ir žanro parodiją, kuri vienu metu kuria santykį su Antika ir parodo jos išsikvėpimą. Patacko vėlyvuoviuove tekstuose matomą Antikos parodiją dažnai galima pavadinti neskoninga, deklaratyvia ir agresyvia: „Kirkė yra stora ūsuota patelė“[xxxii] arba „Taip dainavo primaukus Nimfėja“[xxxiii] nėra poetiškai stiprūs pasakymai. Yra ir įdomių, į aktualijas savotiškai reaguojančių eilučių: „Keleivi einąs į Atėnus sustok Garliavoj“[xxxiv]. Taigi Antiką vėlyvojoje Patacko poezijoje bandoma panaudoti žaidybiškai, smagiai, tačiau tokie bandymai retai būna sėkmingi.

 

[i] Patackas, „***“, Ten pat, 15.

[ii] Patackas, „Kolchidė“, Ten pat, 63.

[iii] Patackas, „Motinos balsas“, Ten pat, 97.

[iv] Patackas, „Lietaus melodija“, Ten pat, 96.

[v] Patackas, „Lietaus melodija“, 96.

[vi] Šis rinkinys, išleistas 1989 m., žymi kūrybinį Patacko lūžį: išsilaisvinus iš sovietinio režimo cenzūros, jo eilėraščiai tapo labiau deklaratyvūs, paviršutiniški, mažiau subtilūs. Jis yra paskutinis, kuriuo remiamasi šiame darbe; iš naujesnių rinkinių bus paminėti tik keli tekstai.

[vii] Danielius Mušinskas, Gintaras, Patackas, „Klausimai pasauliui ir sau: su Gintaru Patacku kalbasi Danielius Mušinskas“, Jaunimo gretos, 1988 (1), p. 22.

[viii] Patackas, „Amžiaus pradžia“, Ten pat, 49.

[ix] Sventickas, Ten pat, 16.

[x] Ten pat, 21.

[xi] Ten pat, 37.

[xii] Ten pat.

[xiii] Ten pat, 49.

[xiv] Ten pat, 38.

[xv] Ten pat.

[xvi] Patackas, „Pontijus Pilotas Nr…“, Ten pat, 74­–75.

[xvii] Ten pat.

[xviii] Ten pat, 56.

[xix] Patackas, „Ariadnės siūlas“, Ten pat, 94.

[xx] Patackas, „Kolchidė“, Ten pat, 63.

[xxi] Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, 625.

[xxii] Šilbajoris, Ten pat.

[xxiii] Charles Baudelaire, Paryžiaus splinas, vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

[xxiv] Sventickas, Ten pat, 15.

[xxv] Patackas, „Kitam krante“, Ten pat, 309.

[xxvi] Ten pat.

[xxvii] Ten pat.

[xxviii] Ten pat.

[xxix] Kornelijus Platelis, „Alus sekmadienio rytą“, Prakalbos upei, Vilnius: Vaga, 1995, 19.

[xxx] Sventickas, Ten pat, 24.

[xxxi] Patackas, „Ariadnės siūlas“, Ten pat, 94.

[xxxii] Patackas, „Kapitono Homero vaikai“, Ten pat, 329.

[xxxiii] Gintaras Patackas, „Paragauk iš šio arbatinio…“, Išskyrus pasimatymą prie pašto, Kaunas: Nemunas, 2009, 14.

[xxxiv] Patackas, „Keleivi einąs į Atėnus…“, Ten pat, 52.

Kategorijos: Pro knygos langą Žymos: